„Kol gyvensime anonimiškumo zonoje, problemos nesispręs“

Vyskupas nominantas Darius Trijonis

Rugsėjo 29 dieną sužinojome, jog Lietuva turi naują vyskupą – teologijos mokslų daktarą kunigą Darių Trijonį. Po Vilniaus Arkikatedroje gruodžio 15-ąją vyksiančių šventimų vyskupas taps antruoju Vilniaus arkivyskupijos augziliaru drauge su vyskupu Arūnu Poniškaičiu. Kaip situacija klostysis toliau, „bus matyti“. Darius Trijonis – Telšių kunigų seminarijos ir vyskupo Antano Vaičiaus auklėtinis. Altoriaus patarnautojų gretas papildė dabartinio Lietuvos Mažesniųjų brolių provincijolo kun. Algirdo Malakauskio OFM pakviestas. „Žvelgdavome į vyresnius patarnautojus su dideliu susidomėjimu, jie buvo mums autoritetai“, – prisimena D. Trijonis. Pastaruoju metu jis darbavosi Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos administratoriumi, Telšių vyskupijos kurijos ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos ekonomu.

„Galvoju, jog tai – dovana Žemaitijai, Telšiams, Telšių kunigų seminarijai“, – sakė vyskupas nominantas. Apie tai, kaip sutiko šią netikėtą žinią, pasidalijimą idėjomis apie katalikiškos tapatybės ugdymo sunkumus bei apie tai, kaip įsivaizduoja gyvą katalikišką parapiją, jis pasakojo tinklalapiui Bernardinai.lt.

Pradėkime nuo jūsų nominacijos bei artimiausių planų. Kaip priėmėte naujieną apie savo paskyrimą? Kaip jaučiatės?

Jausmai keičiasi kaip vėjas. Iš pradžių žinia nustebina, pakerta kojas: „Negi tikrai, Viešpatie, esu pajėgus nešti tą kryžių?“ Yra daug kitų iškalbingesnių, protingesnių ir visomis kitomis prasmėmis geresnių kunigų ir pagalvoju: „Viešpatie, kodėl gi man?“ Paskui galvoju: Viešpatie, jeigu tu duodi tą malonę ir jeigu pasitikėjo žmonės, kurie pateikė kandidatūrą Popiežiui ir kurie gal mato daugiau, negu pats matai savyje? Turi tą Dievo valią priimti ir suprasti vieną paprastą dalyką: gal mes manome, kad turime vienokius ar kitokius talentus įvykdyti vienas ar kitas pareigas, o Viešpats mato mumyse visai ką kita ir suteikia galimybę būti pačiais savimi. Pirmiausia išmokime būti savimi, priimti Dievo malonę, o visa kita Viešpats pridės“.

Galvojau, jeigu liksiu susikurtoje komforto zonoje, ji vis tiek kada nors išnyks, tai, ką turėjau, kada nors pasibaigs, bet žinosiu tik vieną dalyką, kad nepriėmiau Dievo valios iki galo, neturėjau pasitikėjimo. Sukaupiau savyje jėgas ir sakau: „Dieve, tebūnie tavo valia. Einu į nežinią, bet su pasitikėjimu“.

Kita vertus, labai džiugina, kadangi trejus metus jau teko dirbti bendroje komandoje su arkivyskupu Gintaru Grušu, žinau jo darbo stilių, pažįstu jį kaip žmogų, kaip asmenybę. Jis man labai padėjo, kai dirbau Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) sekretoriate. Atvykau iš paprasto Pilkių kaimelio į Vilnių, ir jis man padėjo susivokti, pažinti Vyskupų Konferencijos virtuvę, darbo pobūdį. Pamačiau, kad tai – išties intensyvus darbas.

Nujaučiate, kas jūsų laukia artimiausiu metu, kokie pagrindiniai uždaviniai jums keliami?

Sužinojęs naujieną, susitikau su arkivyskupu ir klausiu jo, ką man daryti, kad tapčiau vyskupu pagal Dievo valią. Jis sako: „Visų pirma pradėk nuoširdžiai ir labai daug melstis, o Dievas pasakys. Man tai buvo svarbus priminimas. Pavyzdžiui, dabar Telšiuose ėjau trejas svarbias pareigas – kurijos ir kunigų seminarijos ekonomo, Katedros administratoriaus – ir kartais tikrai pritrūkdavo laiko maldai, savišvietai, dvasiniam pabuvimui. Galvoju, galbūt man Dievas dabar duoda galimybę daugiau pabūti su savimi, dar negalvočiau, kokios pareigos laukia. Esminis dalykas – tinkamai pasiruošti vyskupo konsekracijai, kad galėčiau tinkamai ištarti: „Viešpatie, tebūnie tavo valia, noriu gyventi taip, kaip tu nori“.

O kas yra vyskupystės esmė?

Išties dabar bandau naujai ją suvokti. Prieš konsekraciją, kaip įprasta, dalyvausiu penkių dienų rekolekcijose, ir jos bus galimybė naujai apmąstyti daug dalykų. Būdamas kunigu, aš vienaip supratau vyskupo pareigas, atsakomybę, būdamas vyskupu, tai suprasiu dar geriau. Juk pažinimas, supratimas yra nuolatinis procesas, nėra taip, kad tai, ką šiandien suprantu, liks nepakitę.

Labai įdomiai šv. Tomas Akvinietis yra pasakęs apie vyskupo pareigas – tai išgirdau iš vyskupo Kęstučio Kėvalo. Bažnyčios mokymas sako, kad vyskupo pareiga yra mokyti, valdyti, šventinti.

O Tomas Akvinietis vertina kiek kitaip: taip, valdyti, ir tai – labiau vyskupo ordinaro pareiga, – aš būsiu tik pagalbininkas; antroji vyskupo pareiga – kentėti. Kodėl? Norėtųsi, kad daug dalykų Bažnyčioje keistųsi; norėtųsi, kad greičiau ateitų Dievo karalystė, bet tu negali padaryti, kad viskas išsispręstų, kaip burtų lazdele mostelėjus, todėl kenti viduje; trečioji pareiga – sustabdyti blogį, kurio kartais pasitaiko Bažnyčioje. Aišku, esminis dalykas pastebėti, kas yra gera, gražu, tačiau ir stengtis, kad blogis neįsišaknytų.

Įdomi ir įpareigojanti mintis, kviečianti susimąstyti.

Išties šiandien, kai nelengva brėžti ribas, pareiga stabdyti blogį yra ypač sudėtinga ir subtili užduotis. Kai visuomenėje vis mažiau suprantama asmens vertė, savigarba ir pagarba kitam, žmonės dažnai nustemba, kai kažkas pasako „stop“, čia riba. Tačiau be to negalime gyventi. Visi sutiksime su mintimi, kad tikrai yra dalykų, kuriems būtina pasakyti „stok“.

Visur gyvenime yra dalykų, kur reikalingas stabtelėjimas. Jeigu automobilis būtų be stabdžių, iškart pakliūtume į avariją. Žmogui taip pat reikalingas stabtelėjimas, rekolekcijos, pabuvimas su savimi. Nuolat bėgame, einame į priekį, o tam tikrus dalykus reikia apmąstyti ir suvokti, į ką išties Viešpats mus kviečia, ką turėtume atlikti.

Manau, pagrindinis dalykas, ko labiausiai reikėtų šiandien katalikiškoje visuomenėje, – atrasti savo, kaip krikščionio, kataliko, tapatybę: kas esu aš kaip katalikas, kas esu aš, tikintis žmogus, kaip išgyvenu savo santykį su Jėzumi ir kaip turiu eiti į priekį, kaip savyje brandinti tą tapatybę?

Aišku, visų pirma reikia išminties malonės, kad galėtume suprasti, kas yra gera, kas yra bloga. Išties gyvenime būna visko, kartais po tariamai gražiais pavidalais slepiasi ne visai gražūs dalykai. Kartais žmonės sako, kad išgyvena dvasingumą, praktikuodamas jogą ar dar kažką, bet nesusimąsto, kam mes teikiame prioritetą ir kas esame. Ar esame katalikai ir turime tikrą santykį su Jėzumi, ar ieškome dar kažkokių papildomų dalykų, kurie mums padėtų tą dvasingumą ugdyti, nes jo neatrandame iki galo katalikiškoje, krikščioniškoje erdvėje?

Kai žmonės nukrypsta, ypač į Rytų dvasines pratybas, pagalvoju: kodėl taip nutinka? Žmonės tikriausiai nori aktyvumo dvasiniame gyvenime, nori būti atsakingi dvasinio gyvenimo dalyviai, veikėjai, tačiau neatranda šios nišos krikščioniškoje terpėje. Todėl pasuka į kitos pakraipos praktikas. Nesupranta, kad galėtų pradėti nuo paprastos kasdieninės maldos, atrasti santykį, ryšį su Dievu ir augti. Manau, būtų nuostabu kas rytą pradėti dieną klausimu: „Viešpatie, ko šiandien nori iš manęs?“ Jis padėtų mums tapti aktyviems krikščioniškame gyvenime.

Paminėjote vieną svarbią sritį, kuriai šiuo metu reikalingas rimtas dėmesys, – krikščioniško dvasinio gyvenimo ugdymą. Be abejo, tam turėtų gerokai keistis ir mūsų homiletika, į parapijos gyvenimą įsitraukti įvairios dvasinės bendruomenės ir t. t. Tam tikrai nebeužtenka paties klebono pastangų, reikia specializuotis: palydėti žmogų dvasiniame kelyje nėra paprasta.

Neseniai, atsivertęs Liturginių valandų tekstą, perskaičiau įdomią šv. Augustino mintį: „Kad būtų geri ganytojai, reikia, kad būtų geros avys“. Norėčiau palinkėti tikintiesiems, kad visi galėtume būti vienas gražus organizmas, kuris vadinasi Bažnyčia, kurią sieja malda, vienas kito palaikymas, kad padėtume vienas kitam augti.

Ne vien parapijos klebonas yra atsakingas už parapiją. Jam irgi reikia parapijiečių pagalbos, paskatinimo, palaikymo. Tada ir klebonas tampa stiprus – jaučia, kad nėra vienas, nėra karys, kuris pats turi viską nuveikti, o dirba drauge su komanda, kuri vadinasi parapija, bendruomenė.

Labai gražu, kai parapijiečiai atsiliepia į kvietimą, palaiko malda, savo nuoširdžiu buvimu bažnyčioje, atėjimu, tiesiog pasidalinimu asmenine patirtimi, išgyvenimais. Tada pamatome, kad ta Bažnyčia nėra kažkokia statiška: sudedame gražiai rankas, pasimeldžiame ir išeiname...

Gyvenime būna visko: saulėtų dienų, niūrių, būna debesuotų. Taip ir mūsų krikščioniškas gyvenimas yra įvairialypis, bet jame mes atrandame, kad nesame vieni. Su mumis yra Kristus, kuris mus palaiko, ir mes vienas kitą palaikome.

O kunigas gali pavargti?

Tai – labai svarbus dalykas: mes turime pavargti, bet neturime pervargti. Galvoju ir apie save: rūpesčių tikrai gerokai padaugės, bet turbūt pagrindinis dalykas – suprasti, kad esame žmonės, svarbu išmokti skirti laiko ir poilsiui, ir dvasiniam gyvenimui, ir darbui. Turime rasti pusiausvyrą. Jeigu žmogus užsiprogramuos tik darbui, taps mašina.

Kartais pajuokaudavome su klebonais, jog tikrai baisu sutikti pervargusį nuo darbų ir rūpesčių kleboną – jis tampa labai irzlus, bet dar baisiau sutikti tokį vyskupą. Galvoju, jog labai svarbu išsaugoti gerą nuotaiką, dalintis širdies atvirumu, kad spinduliuotum ramybę, kurią duoda Viešpats.

Išties gražus vyskupo pasisveikinimas: „Ramybė jums“. Kad tikintiesiems galėtum perteikti ramybę, neužtenka žodžių, turi tą ramybę subrandinti savo kasdienybėje, savo gyvenime. O tam reikalingas ir poilsis, ir darbas, o svarbiausia – dvasinis gyvenimas.

Išties labai žmogiška pavargti, nutinka, jog ir pervargstame. Būna ir kitų sunkių, skaudžių situacijų. Kaip parapijos žmonėms reaguoti, susidūrus su kunigu, kuris peržengia irzlumo ribas, elgiasi netinkamai, pavyzdžiui, piktnaudžiauja alkoholiu ar pan. Dažniausiai viskas baigiasi apkalbomis arba nutolimu nuo parapijos. O ką reikštų šiuo atveju parapijai mylėti tokį savo kunigą?

Tai – sudėtingas iššūkis. Tokioje situacijoje nėra jokio lengvo atsakymo.

Vyskupai reguliariai lanko parapijas, apie situaciją daugiau ar mažiau žino.

Lengvas patarimas – pradėkite daug ir nuoširdžiai melstis, bet nemanau, kad žmonės nesimeldžia už savo kunigus...

Manau, būtų labai svarbu kunigui suprasti, kad tai nėra darbas, kurį mes atliekame išoriškai, tai – mūsų gyvenimo dalis. Reikia būti ganytoju, ir čia labai padeda rekolekcijos kunigams, susitikimai. Aišku, ne visada. Žmogus privalo būti atviras kaip ir šeimoje. Susitinka įvairių charakterių žmonės, kyla įvairių problemų, bet bandoma bendromis pastangomis padėti tam žmogui suprasti, padėti pakilti ir iš naujo pradėti tarnystę, kuriai Viešpats kviečia.

Kartais manęs klausdavo: ką daryti, kai vyras geria ar dar kažką ne taip daro. Sakydavau: pradėkite melstis už tą žmogų, kad mūsų žodis pasiektų jo širdį. Neužtenka pasakyti: „Tu blogai elgiesi, ne taip darai“. Reikia pirmiau sukaupti tą žodį maldoje, subrandinti, išmąstyti ir palydėti malda. Pirmiausia Viešpats turi pasibelsti į žmogaus širdį, tada pasakyti, kad galbūt tas elgesys nėra toks, koks turėtų būti, – bent man taip atrodo.

Turėtų atsirasti glaudesnis ryšys tarp parapijos kunigo ir parapijiečių, tada pats kunigas jaustųsi labiau įsipareigojęs dėl tos bendruomenės. Kol kas mes dar gyvename anonimiškoje aplinkoje: kunigas ateina, paaukoja Mišias ir išsiskirstome. Nejaučiame, kad esame bendruomenė, parapija. Jei būtų intymesnis ryšys, pats kunigas labiau jaustų atsakomybę, budresnį sąžinės priminimą, kad turėtų būti kitoks. Kol gyvensime anonimiškumo zonoje, tol problema nesispręs lengvai.

Esate moralinės teologijos daktaras. Ką galvojate apie dabartinį popiežiaus Pranciškaus kvietimą Bažnyčiai stiprinti šeimos sielovadą?

Žinoma, negalime užmiršti problemų, tačiau svarbiausias žvilgsnis turėtų būti į pačią pradžią: kai du jauni žmonės kuria šeimą, įsipareigoja vienas kitam visam gyvenimui. Reikalingas ugdymas, ruošiantis santuokai, tačiau ir pagalba šeimoms po jos. Bažnyčia akcentuoja tai.

Galbūt klebonai yra paskendę rūpesčiuose, popieriuose, dokumentuose, kuriuos reikia pildyti, ir jų vis daugėja... Panašiai kaip gydytojai, pas kuriuos ateina pacientai, būna paskendę tarp receptų ir nespėja iki galo paklausti, kur jiems tikrai skauda.

Reikėtų kunigams suteikti galimybę labiau prisiliesti prie žmonių, kurie į juos kreipiasi, kad padėtų jiems susivokti, užaugti ir paskui palaikytų tą šeimą, kad ši neatitrūktų nuo Bažnyčios.

Dažnai tuokiamasi bažnyčioje vien dėl jos grožio, o paskui einama prie anuliacijos... O svarbus būtų visos bendruomenės palaikymas.

Dabar apie tai svarstome žodžiais, bet reikėtų vis labiau ieškoti būdų ir galimybių, kad šeimos vis labiau įsitrauktų į bendruomenę, toliau augtų.

Pats Santuokos sakramento faktas suponuoja, kad tai yra procesas, per kurį turime bręsti kaip tikintys žmonės, kad tikėjimą išgyventume vis pilniau ir perteiktume savo šeimos nariams. Tuomet bus lengviau ir įvairius sunkumus peržengti bei labiau suprasti vienam kitą.

Netrūksta pavyzdžių, kad, nepaisant pamaldumo ir gilaus tikėjimo, šeimos patiria gilių krizių ir labai skaudžių išsiskyrimų. Kartais susidaro įspūdis, jog žmonės Santuokos sakramentą priima kaip savotišką „burtą“, garantą, apsaugosiantį juos nuo nesėkmės.

Labai didelis dalykas yra vienuolynai – dvasingumo oazės. Jų dėka mūsų visuomenė galėtų dar labiau suklestėti. Šeimos galėtų dar labiau atrasti galimybę atitrūkti retkarčiais nuo kasdienybės, darbų, rūpesčių, nors tai nėra lengva – vaikai, darbas, – bet gal kartą per metus galėtų pabūti toje oazėje, atkurti ryšius, kurie kartais trūkinėja, plyšinėja, ir iš naujo pažvelgti vienam į kitą maldos bendrystėje. Juk šeima yra ėjimas kartu į vieną tikslą.

Sakysit, ko čia kalba apie šeimą vyskupai, kunigai, kurie jų nekuria, tačiau mes dažnai bendraujame su šeimomis, kurios išgyvena krizių ir sunkumų, ir matome, kad labiausiai reikia kartkartėmis pabūti vienam su kitu, išmokti dovanoti laiką vienas kitam, nepaskęsti rūpesčiuose.

Jeigu žmonės vienas kitą dovanoja per santuoką, tai šis procesas nesibaigia Santuokos sakramentu – jis turi tęstis: reikia išmokti dovanoti gerą žodį, patarimą, tiesiog buvimą, jautimą, kad šalia yra mylintis žmogus.

Bent porą žodžių apie Jus.

Kartais manęs klausia: „Kunige, koks jūsų pašaukimas? Ištiko koks apreiškimas ar dar kas nors?“ Kartais Viešpats pašaukia labai paprastai, o paskui per tuos mažus dalykus leidžia vis labiau suprasti, kad jis neatsitiktinai tai padarė. Telšiuose, man baigiant vidurinę, buvo atkurta kunigų seminarija, bažnyčioje pradėjau matyti klierikų ir pajutau patraukimą, norą būti kunigu.

Gynimo kelionėje buvo daug įvairių ženklų. Pašaukimas nėra vienkartinis išgyvenimas, Dievas kaskart vis primena apie save. Mažose gyvenimo smulkmenose, kurios, galima sakyti, yra atsitiktinumas, kažkas paprasto, tačiau, kai pamatai sąryšį su kitais „atsitiktinumais“, supranti, kad tikrai esi Viešpaties vedamas į kažkokį tikslą.

Kalbino Saulena ŽIUGŽDAITĖ

Bernardinai.lt

© 2017 „XXI amžius“