Kokį pasaulį norime palikti?

Lapkričio 11-ąją popiežius Pranciškus paragino imtis suderintų tarptautinių veiksmų prieš natūralios aplinkos ir vandenynų sveikatos nykimą, susijusį su dabar patiriamu socialiniu žmonijos nuosmukiu. Kalbėdamas audiencijoje Ramiojo vandenyno regiono forumo sekretoriato atstovams popiežius Pranciškus išreiškė viltį, kad Jungtinių Tautų konferencija klimato kaitos klausimais „COP-23“ ir kitos konferencijos primins tai, ką per pokalbį su juo pasakė Tarptautinės kosminės stoties astronautas, neseniai su juo kalbėdamas apie „žemę, neturinčią ribų, kurios atmosfera yra neapsakomai pažeidžiama“. „Ramiojo vandenyno regionas, turtingas savo kultūra ir gamta, visiems mums kelia gyvą rūpestį, o pirmiausia regiono gyventojams, vis labiau nukenčiantiems nuo dažnėjančių ir stiprėjančių ekstremalių aplinkos ir klimato apraiškų: rimtų problemų kelia jūros vandens lygio kilimo pasekmės, skaudžiai tebesitęsiantis koralinio rifo nykimas. Daug priežasčių privedė prie tokio aplinkos nykimo, tačiau labai dažnai kaltinti reikia neapdairų žmogaus elgimąsi, susijusį su gamtos ir žmogaus išteklių išnaudojimo formomis, o pasekmės pasiekia net vandenynų dugną“, – sakė popiežius Pranciškus. Šventasis Tėvas, paminėjo Filipinų vyskupų pareiškimą, paskelbtą prieš vos ne tris dešimtmečius apie vandenynų sveikatą „Kas įstabų jūrų pasaulį pavertė negyvomis ir bespalvėmis povandeninėmis kapinėmis?“, sakė, jog įvairių problemų atžvilgiu negalima sakyti, kad vandenynų ir jūrų ekosistema pagerėjo. Popiežius pakartojo klausimus, kuriuos jis pats iškėlė savo enciklikoje „Laudato si“ apie rūpinimąsi bendraisiais namais: „Kokį pasaulį trokštame palikti tiems, kurie bus po mūsų, dabar augantiems vaikams? Šis klausimas nesusijęs vien su aplinka. Klausdami, kokį pasaulį norime palikti, galvoje pirmiausia turime jo bendrą kryptį, prasmę ir vertybes“ (160).

Beje, kreipdamasis į liepos 13–15 dienomis Rio de Žaneire vykusio kongreso, skirto enciklikai „Laudato si“, dalyvius, popiežius Pranciškus rašė: „Gamtos apsauga ir pagarba Dievo mums padovanotai kūrinijai – visų mūsų pareiga, kurią privalome vykdyti būdami dėkingi Dievui ir jausdami atsakomybę už būsimas kartas, nes po mūsų žmonės gyvens tokiame pasaulyje, kokį jiems paliksime. Pagarba gamtai, atsakomybė už gamtą ir atsakomybė prieš būsimas žmonių kartas miesto, ypač didmiesčio, sąlygomis labai priklauso nuo mūsų kartos žmonių tarpusavio santykių. Jei visuomenės nariai gyvena užsidarę, jei trūksta tarpusavio solidarumo, tuomet kenčia žmonės, didėja skurdas, silpnėja atsakomybė už aplinką. Todėl reikia bendros veiklos politiniu, edukaciniu ir religiniu lygmeniu, reikia bendromis pastangomis griauti tarp žmonių esančias sienas ir ugdyti darnią visuomenę, kurios nariai būtų labiau atsakingi vieni už kitus ir už aplinką, kurioje gyvena“.

Vatikano radijas

© 2017 „XXI amžius“