Krikščioniška viltis ir mirties slėpinys

„Šiandien mes gyvename su amžino gyvenimo viltimi, tačiau tai, kas šiandien yra viltis, vieną dieną taps tikrove – amžinu gyvenimu. Kiekvieną iš mūsų Jėzus paims už rankos ir tars: „Sakau tau, kelkis“. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus spalio 18-osios, trečiadienio, rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos katechezėje apie krikščionišką viltį mirties neišvengiamybės akivaizdoje. Šiuolaikinė kultūra nemėgsta mirties temos, bando ją apeiti, pašalinti iš savo akiračio. Kai tenka susidurti su mirtimi, mums trūksta žodžių, kuriais galėtume ką nors prasmingo pasakyti apie jos slėpinį. O vis dėlto mirties slėpinys lydi žmogų nuo pat jo istorijos pradžios. Net pirmieji mūsų civilizacijos ženklai yra susiję su mirties paslaptimi. Galima sakyti, kad nuo pat gimimo žmonija pagerbia savo mirusiuosius. Prieš mus buvusios kitos civilizacijos drąsiai žiūrėjo mirčiai į akis. Senoji karta mokydavo jaunąją mirties neišvengiamybę priimti kaip paskatą gyvenime siekti išliekančių dalykų. Psalmė skelbia: „Mokyk mus taip skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90, 12). Šie žodžiai sugrąžina mums sveiką realizmą, išsklaido įsivaizduojamą visagalybę. Kas mes esame? Esame beveik niekas. Mūsų dienos labai greit prabėga. Net jei nugyventume šimtą metų, vis tiek pabaigoje visas gyvenimas atrodys tik kaip akimirka. Mirtis apnuogina žmogaus gyvenimą; parodo visas išdidumo, pykčio, tuštybės akimirkas. Žmogus gailėdamasis suvokia, kad per mažai mylėjo, kad nesiekė to, kas svarbiausia. Bet yra ir priešingai – pamato gerumo akimirkas, gerus dalykus, dėl kurių buvo aukojamasi ir kurie dabar jo laukia.

Jėzus mums padeda suprasti mirties slėpinį. Savo pavyzdžiu jis mums sako, kad visiškai natūralus dalykas yra ašaros, susidūrus su mums brangaus žmogaus mirtimi. Kai Jėzus sužinojo apie savo bičiulio Lozoriaus mirtį, jis labai susigraudino ir pravirko. Tačiau Tėvas, kuris yra gyvybės šaltinis, išklausė Jėzaus maldą, ir Lozorius išėjo gyvas iš kapo.

Popiežius paminėjo ir kitus įvykius, apie kuriuos liudija Evangelija. „Nenusigąsk, vien tikėk“, – sakė Jėzus prikeldamas iš numirusių Jajiro dukrelę. Mortai, Lozoriaus seseriai, Jėzus sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“. Jėzus mus pastato prie gyvenimo ir mirties ribos. Visas mūsų gyvenimas ir visa jo prasmė svyruoja ant šios briaunos: vienoje pusėje tikėjimas ir gyvybė, kitoje – baimė ir mirtis. Jėzus sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Ar tiki?“ Mirties slėpinio akivaizdoje mes esame maži ir bejėgiai. Tačiau kokia malonė, jei tą akimirką turime savyje kad ir blausų tikėjimo žiburėlį! Jėzus paims mus už rankos kaip Jajiro dukrą ir tars kiekvienam iš mūsų: „Sakau tau, kelkis!“

Popiežius pakvietė visus bendrosios audiencijos dalyvius akimirką pagalvoti apie kiekvieno iš mūsų laukiančią mirties akimirką. „Užmerkime akis ir pagalvokime apie tą momentą. Pagalvokime apie tą akimirką, kai Jėzus paims už rankos ir sakys: „Kelkis, eik su manimi“. Tą akimirką viltis taps tikrove, taps gyvenimo realybe. Jėzus ateis pas kiekvieną iš mūsų ir paims už rankos, mus palies jo gerumas, romumas ir meilė. Širdyje kartokime Jėzaus žodžius: „Kelkis, eime“, – kalbėjo popiežius Pranciškus.

Tokia yra mūsų viltis mirties akivaizdoje. Tikintiesiems tai – tarsi visu platumu atsiveriančios durys. Abejojantiems tai – šviesa, matoma pro pravertas duris. O mums visiems tai – malonė, kuri mus nutvieks, kai sutiksime Jėzų.

Vatikano radijas

© 2017 „XXI amžius“