Neseniai išleista knyga „Pro apšviestą langą: Albina Navickaitė ir jos rašytinis palikimas“. Albina Navickaitė (1923 11 12–2000 05 06) buvo Kristaus Karaliaus seserų kongregacijos vienuolė, mokytoja lituanistė, muziejininkė. Siūlome keletą jos minčių iš knygos, kurią sudarė jos dukterėčia Lina Navickaitė-Greičiuvienė ir buvusios Albinos mokinės Krekenavos vidurinėje mokykloje Vilmos Adomavičiūtės vyras Viktoras Jankūnas. Tai – Albinos dienoraščio sąsiuvinyje užrašytos tikriausiai spontaniškai kilusios mintys – fragmentiškos, lakoniškos, bet sužaižaruojančios aforistine įtaiga.

Minčių blyksniai

Žmogus valdo upių vandenis, pakreipia vėjus, dykumas priverčia duoti vaisių; tai kodėl jis negali sutvarkyti savo širdies, kurią reikia tvarkyti, kad čia nesiaustų laukiniai įstatymai? Jei meilė suardo dievišką ramybę, su ja reikia kovoti. Jai reikia duoti atitinkamą vagą – suvaryti į srautus, – kad nepražudytų „namų ir pasaulio“.

* * *

Jei meilė pagrįsta žmogaus vertingumu, ji bus pastovi.

* * *

Nugalėti gyvenimo prozą yra poezija.

* * *

Po daugelio eksperimentų užsikėliau širdies vartus. („Aš norėčiau melstis prie jūsų šventovės durų.“)

* * *

Kodėl prievarta turėtų tikti dvasiniame gyvenime, jei kitur ji netinka?

* * *

Kodėl meilė turėtų paklusti gamtai, o ne dvasiai?

* * *

Blogo charakterio komponentai gamina blogį. Todėl blogi žmonės nelaimingi arba prieina liepto galą. Blogis pats nubaudžia.

* * *

Tu sveika, tik sergi; aš nesveika, bet nesergu...

* * *

Gilūs vandenys – ramūs.

* * *

Nuo genijaus kūrinio siela skaidrėja ir pagaliau ištirpsta ekstazėje. Taip ji susilieja su begalybe.

* * *

Fizinis vystymasis mums teikia grožio; subrendimas – aukščiausio. Kodėl negalėtų teikti grožio dvasinis augimas? Ar žmogus, dvasiškai vis labiau augdamas, neturėtų tolydžio eiti gražyn ir įdomyn?

* * *

Literatūros aiškinimo šaltinio ieškoti pačių mokinių širdyse.

* * *

Mintis švysteli kaip šešėlis, kaip kregždės sparnas. Reikia mokėti ją sugauti.

* * *

Dvasininkijos gyvenimas tėra sustiprintas dvasinis auklėjimas.

* * *

Svajonė apie mirtį ir dangaus ilgesys. Tai tolima kaip griaustinio dundėjimų nujautimas vidudienio kaitroje.

* * *

Ąžuolines malkas negreit kursi, bet užtat džiaugsiesi gaivia šilima visą naktį.

* * *

Kokia galinga žmogaus dvasia: protas gali įsakyti širdžiai nutilti.

* * *

Širdie, širdie, tu ir vėl gyva! Kiek reikia iškentėti, kad (kartais) galėtum parašyti vieną sakinį! Kūryba yra kančia ir ta prasme, kad visa tai, ką parašai, reikia pergyventi.

* * *

Mūsų gėrio sąvoka turi būti labai plati.

* * *

Žmogaus vertė matuojama jo meile.

* * *

Gyvenant vienam reikia turėti gryną širdį.

Albina Navickaitė

© 2017 „XXI amžius“