Be Jėzaus nėra Kalėdų!

Popiežius Pranciškus gruodžio 27-osios, trečiadienio, bendrojoje audiencijoje gilinosi į Viešpaties Jėzaus gimimo prasmę, į tai, ką iš tiesų reiškia įvykis, kurį šiomis dienomis išgyvename tikėjime ir Bažnyčios švenčiamose apeigose. Popiežius Pranciškus bendrosios audiencijos katechezėje sakė, kad mūsų laikais, ypač Europoje, matome tam tikrą Kalėdų išsigimimą: tariamai iš pagarbos nekrikščionims, o iš tiesų siekiant nutylėti apie tikėjimą, iš šios šventės pašalinamos bet kokios užuominos apie Jėzaus gimimą. Bet iš tiesų juk šis įvykis yra vienintelės tikros Kalėdos. Be Jėzaus nėra Kalėdų! Tai gali būti šventė, bet ne Kalėdos. Jei Jėzus yra centre, tuomet ir visa kita – šviesos, garsai, įvairios vietinės tradicijos, šventiniai patiekalai – kuria šventės atmosferą. Jei atimame Jėzų, šviesa užgęsta, viskas pasidaro dirbtina, netikra.

Sekdami Bažnyčios balsu kaip Evangelijoje minimi piemenys mes einame ieškoti tikros šviesos; einame ieškoti Jėzaus, kuris, tapęs panašus į mus, mums apsireiškia stebinančiu būdu: jį pagimdė tvartelyje niekam nežinoma vargšė mergaitė. Pasaulis to nepastebėjo, tačiau dangaus angelai džiūgavo. Panašiai Dievo Sūnus apsireiškia ir mums šiandien. Jis ateina kaip Dievo dovana žmonijai, sukaustytai gilaus miego. Ir šiandien žmonėms mielesnė tamsa, nes šviesoje būtų atskleisti visi tie darbai ir visos tos mintys, dėl kurių reikėtų rausti ir klausytis sąžinės priekaištų. Tad geriau pasilikti tamsoje, kad nereikėtų keisti savo klaidingų įpročių. Galime save klausti, ką gi reiškia priimti Dievo dovaną, kuri yra Jėzus? Jis savo gyvenimu mus moko, jog tai visų pirma reiškia, kad mes turime tapti dovana žmonėms, kuriuos kasdien sutinkame savo kelyje.

Štai kodėl per Kalėdas keičiamės dovanomis. Mums padovanota tikroji dovana yra Jėzus. Kaip jis, taip ir mes norime būti dovana kitiems. O kadangi mes norime būti dovana kitiems, keičiamės dovanomis. Tai – ženklas, tai išraiška tos laikysenos, kurios Jėzus mus moko. Jis, Tėvo atsiųstas, yra dovana mums ir mes esame dovana kitiems.

Apaštalas Paulius mums duoda labai paprastą raktą, padedantį suprasti šio slėpinio prasmę. Jis sako: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje“ (Tit 2, 11–12). Dievo malonė mums pasirodė Jėzaus, Dievo, veide, kuris gimė iš Mergelės Marijos kaip visi šio pasaulio vaikai. Tačiau jis yra kilęs ne iš šios žemės, bet iš Dagaus, iš Dievo. Dievo Sūnaus įsikūnijimu mums prasidėjo naujas gyvenimas, kurio pagrindas yra ne egoizmas, bet meilė. Jėzaus gimimas – pati didžiausia mums suteikta dangiškojo Tėvo dovana.

„Ir galiausiai, – sakė Šventasis Tėvas, – dar vienas dalykas: per Kalėdas matome, kaip šio pasaulio galingųjų valdomą žmogaus istoriją aplanko Dievo istorija. Dievas į ją įtraukia tuos, kurie buvę nustumti į visuomenės gyvenimo paribius. Jie tampa pagrindiniais šios dovanos adresatais. Pirmiausia jiems skirta ši dovana – Jėzaus atneštas išganymas. Su mažutėliais ir atstumtaisiais Jėzus užmezga draugystę, kuri tęsiasi laike ir kuri teikia geresnio rytojaus viltį. Šiuos žmones, kuriems atstovauja Betliejaus piemenys, „nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa“ (Lk 2, 9). Jie buvo atstumti, į juos buvo žiūrima su panieka, jie nebuvo gerbiami, ir būtent jie pirmieji išgirdo didžiąją žinią. Su jais, mažutėliais ir paniekintais, Jėzus susidraugavo. Jiems pasirodė šviesa, rodanti kelią į Betliejų. Su jais Dievas visais laikais nori kurti naują pasaulį, kuriame nebūtų atstumtų, engiamų, stokojančių žmonių. (...) Kiek daug yra žmonių, kurie yra nepatyrę kitų gerumo ir meilės“.

Vatikano radijas

© 2018 „XXI amžius“