Buvęs medikas – naujasis Paryžiaus arkivyskupas

Paryžiaus arkivyskupas Mišelis Opeti

Gruodžio 7 dieną popiežius Pranciškus paskyrė dviejų didelių sostinių arkivyskupus ir priėmė dviejų kardinolų atsistatydinimą.

Prancūzijos sostinės Paryžiaus arkivyskupu paskirtas Mišelis Opeti (Michel Aupetit), iki šiol buvęs Nontero (Nanterre) vyskupu. Paryžiaus arkivyskupijos ganytojo pareigose jis pakeis kardinolą Andre Van Trua (Andrč Vingt Trois).

Iš Meksikos sostinės Meksiko arkivyskupo pareigų atsistatydino kardinolas Norbertas Rivera Karera (Norberto Rivera Carrera). Šiose pareigose jį pakeičia kitas kardinolas Karlosas Agijaras Retesas (Carlos Aguiar Retes), iki šiol buvęs Tlalnepantlos arkivyskupu.

Pranešama, kad naujasis arkivyskupas M. Opeti perims pareigas 2018 m. sausio 6 d., per Trijų Karalių iškilmę, iki to laiko kardinolas A. Van Trua dar tvarkė arkivyskupijos, kuria rūpinosi 12 metų, reikalus kaip apaštalinis administratorius. Viename interviu kardinolas A. Van Trua pasakojo, kad Paryžius yra labai gyvas miestas, o jei „Bažnyčia turi savo gyvenimą, jis nėra atsietas nuo gyvenimo visuomenės, kurioje ji pasodinta“. Krikščionys yra vieni iš aktyviausių šios visuomenės narių ne vienoje srityje: švietimo ir ugdymo, ligoninių, solidarumo tinklų padedant benamiams, bejėgiams, migrantams, prostitucijos aukoms. „Pridurčiau, kad Bažnyčia turi iškelti į šviesą mūsų visuomenės prieštaravimus. Ir turtinguose kvartaluose yra paslėpto žmogiško skurdo, kuris dažnai neįsisąmonintas ir kurį reikia parodyti“, – sakė kardinolas A. Van Trua. Jis sutiko, kad nėra lengva valdyti tokio dydžio – savo teritorija, žmonių ir bažnytinio gyvenimo įvairove – arkivyskupiją. Vienybė ir bendrystė yra nuolatinis Paryžiaus arkivyskupo rūpestis.

„Kita vertus, Paryžius yra misijų žemė“, – sakė kardinolas A. Van Trua, kaip buvo supratęs vienas iš jo pirmtakų, 1940–1949 metais Paryžiaus arkivyskupu buvęs kardinolas Emanuelis Suaras (Emmanuel Suhard). Industrinės revoliucijos, prasidėjusios XIX amžiaus pirmoje pusėje, ir masinio egzodo iš kaimų į miestus metu išaugęs Paryžius smarkiai nukrikščionėjo. Paaiškėjo, kad daugelio žmonių tikėjimas buvo labiau formalus negu gilus ir, pasikeitus gyvenimo kaime ir žemės ūkyje aplinkybėms, sunyko. Todėl jau daug dešimtmečių Paryžiaus arkivyskupija vykdo misijas ne vien išorėje, bet ir viduje, priemiesčiuose, kuriuose krikščionybės dvasia buvo beveik išnykusi. „Tačiau jei nori skelbti Evangeliją, reikia eiti ten, kur yra žmonių“, – sakė kardinolas. Paklaustas apie pasauliečių tikinčiųjų vaidmenį, jis neabejojo, kad jie dar turi įsipareigoti. Ganytojas prisiminė vieną savo ankstesnę patirtį: tikinti šeima išsikėlė dėl ekonominių motyvų į kaimą. Norėdama krikščioniškai ugdyti vaikus, surengė katechezės pamokėles, kurios visiems patiko. Greitai vietos namuose nebepakako, teko išsikelti į savivaldybės salę, o iš šios – į bažnyčią. Kadangi buvo labai apleista, nuspręsta suremontuoti. Ir tai tęsėsi toliau. Kodėl? „Nes kažkas paėmė dalykus į rankas. Ne už 25 kilometrų gyvenęs klebonas. Ne vietovėje gyvenantys žmonės“, – pasakojo kardinolas A. Van Trua.

Jo įpėdinis, 1951 metais gimęs M. Opeti, Paryžių gerai pažįsta – jis gimė ir užaugo Versalyje. Pažymėtina, kad tai – vėlyvas pašaukimas: jis pirmiausia baigė medicinos mokslus ir dvylika metų dirbo gydytoju, į seminariją įstojo būdamas jau 39 metų, 1990-aisiais, dar po penkerių metų gavo kunigystės šventimus. Nuo tada darbavosi arkivyskupijos parapijose, kol 2013 metais paskirtas Paryžiaus vyskupu augziliaru, 2014-aisiais paskirtas Nontero vyskupu, o dabar vėl sugrįžo į sostinę.

Meksiko arkivyskupo kardinolo N. Rivero Kareros įpėdinis kardinolas K. Agijaras Retesas gimęs 1951-aisiais, Tepice, netoli Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kunigystės šventimus gavo šiame mieste būdamas vos 23 metų. Po įvairios sielovadinio darbo patirties 1997 metais paskirtas Techkoko (Texcoco) vyskupu, o 2009-aisisiais Tlalnepantla arkivyskupu. 2016 m. lapkričio 16 d. konsistorijoje popiežiaus Pranciškaus pasirinkimu buvo pakeltas kardinolu.

© 2018 „XXI amžius“