Migrantų globėja šv. Pranciška numatė ateičiai skirtą projektą

Šv. Pranciška Ksavera Kabrini dangiškoji migrantų globėja

Gruodžio 22 dieną sukako 100-osios migrantų globėjos šv. Pranciškos Ksaveros Kabrini (Cabrini) mirties metinės. Iš Italijos kilusi moterų Švč. Jėzaus Širdies misionierių vienuolijos steigėja, mirė Čikagoje 1917 metais, lankydama savo vienuolijos globos centrus, kuriuos steigė migrantams visur, kur matė poreikį. Šventosios mirties 100-metis paskatino rašytoją Luketą Skarafiją (Lucetta Scaraffia) pažvelgti į vienuolės misionierės migrantų globos veiklą naujame veikale „Tarp žemės ir dangaus“, kuriam įvadą parašė popiežius Pranciškus.

Pranciška Kabrini (1850–1917), apsisprendusi visą gyvenimą skirti misijoms, suburdama bendradarbes į moterų misijų kongregaciją, vienuolinių įžadu momentu prie savo vardo pridėjo garsaus Kinijos misionieriaus šv. Pranciškaus Ksavero vardą. Tai turėjo ženklinti jos pasirinktą apaštalavimo kryptį ir mintį išvykti į Kiniją, tačiau įvyko kitaip. Popiežius Leonas XIII paliepė Pranciškai vietoj išsvajotų misijų išvykti į Ameriką, kad padėtų šimtams tūkstančių vargstančių italų migrantų. Paklususi Popiežiui, ji ėmė rūpintis migrantais, su jais dalytis kartais labai sunkiu likimu svečioje šalyje, daug sykių sugrįžo į JAV su vis naujais uždaviniais, ypatingą dėmesį skirdama vienišiems ir ligoniams, kurdama ir statydama namus, mokyklas ir didelę ligoninę Niujorke. Stokojančiųjų naujakurių migrantų keliai Prancišką Ksaverą su seserimis vienuolėmis nuvedė į Čikagą, paskui į Kaliforniją ir į visą Amerikos žemyną, iki pat Argentinos.

Paskelbta palaimintąja 1938 metais, kanonizuota 1946 metais šventoji Pranciška Ksavera nuo 1950 metų Katalikų Bažnyčioje yra migrantų dangiškoji globėja.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, Pranciška Ksavera Kabrini suprato, kad migracijos fenomenas netrumpalaikis: prasidėjo nauja istorinė epocha, kurioje modernios transporto priemonės leidžia didžiulėms žmonių masėms migruoti, tokiu būdu performuojant ištisus žemės rutulio regionus. Kaip rašo Popiežius, Pranciškai tapo aišku, kad modernieji laikai bus paženklinti masinės migracijos, iš gimtinių su šaknimis išrautų žmonių, išgyvenančių tapatybės krizę, apimtų beviltiškumo, be išteklių, turinčių atsiverti visuomenei, į kurią reikia įsišaknyti. Pranciška į tai atsiliepė įrengdama globos ir paramos namus. Šį darbą jos dvasinės šeimos vienuolės pratęsė ir tada, kai pasikeitė migrantų kilmė, į globos namus kreipėsi kitos odos spalvos ir kitų tautybių migrantai. Pranciška suvokė, kad migrantams reikia daugiau nei tik materialinės pagalbos, kalbos žinių arba gydymo sergantiesiems – reikia pagarbaus palydėjimo, nes tapatybė labai susijusi su migrantų religinėmis šaknimis, jų ryšiu su Dievu. Todėl Pranciška su vienuolėmis leidosi į keliones, kad padėtų atkurti šį ryšį palydint dirbančius šachtose, patekusius į kalėjimą ar paauglius, vargstančius miestų paribiuose. Įsikūrimas naujoje šalyje reiškė jos taisyklių ir įstatymų pripažinimą ir savo orumo išsaugojimą. Pranciška norėjo, kad tai pasiektų visus migrantus. Šie tikslai, kaip rašo popiežius Pranciškus, tebėra aktualūs šiandien. Jų įgyvendinimui reikia gerbti ir pripažinti savo ir kitų religines šaknis. Tai konkretus, plačių užmojų projektas, skirtas visam pasauliui ir atviras ateičiai. Pranciška Ksavera Kabrini tebėra labai svarbi ir mums, ji moko, kokiais keliais žengti siekiant atsiliepti į dabar vykstančią migraciją, suderinant meilę ir teisingumą.

Vatikano radijas

© 2018 „XXI amžius“