Šv. Steponas ir krikščionių persekiojimas šiandien

Gruodžio 26 dienos skaitinys iš Evangelijos pagal Matą (10, 17–22) perduoda Jėzaus žodžius, įspėjančius, kad jo mokiniai bus įskundžiami, išduodami, žudomi, kartais ne vien priešiškai nusiteikusiųjų, bet ir jiems artimų žmonių. Kita vertus, Jėzus pažada, kad išdavystėje jie neliks vieni, kad juose prabils Tėvo Dvasia.

Kankinių gretos gausėja

Gruodžio 26-ąją Bažnyčios liturginiame kalendoriuje buvo prisimenamas šv. Steponas, pirmasis kankinys. Jis buvo vienas iš septynių artimo meilės darbams paskirtų diakonų, kad apaštalai galėtų likti atsidėję Dievo Žodžio skelbimui. Steponas, „kupinas tikėjimo ir Šventosios Dvasios“ vyras, taip sėkmingai vykdė jam patikėtą uždavinį, kad nereikėjo ilgai laukti, kol jo ir kitų krikščionių nedraugai susimokys jį pražudyti. Apaštalų Darbai perteikia dramatišką jo teismo ir nulinčiavimo sceną. Steponas užmušamas akmenimis ir prieš mirtį ištaria žodžius, kurie beveik identiški jo Mokytojo žodžiams nuo kryžiaus: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Steponas tapo pirmuoju nariu krikščionių kankinių procesijoje, kuri amžių bėgyje tik gausėjo, kurios gretos papildomos ir šiandien, dažnai ne vien ten, kur religijos laisvės principas vis dar nėra valstybinės ir visuomeninės santvarkos dalis, bet ir ten, kur jis įrašytas į konstitucijas.

Kraujo praliejimas yra radikaliausia krikščionių persekiojimo pasekmė, tačiau nė kiek ne mažesnis herojiškumas tų, kuriems tenka ištverti persekiojimus kelerius ar net dešimtis metų, gyventi visuomenės pakraščiuose, nuolatinėje nepagarboje ir diskriminacijoje. Todėl gruodžio 26 dienos žinutėje Twitter socialiniame tinkle popiežius Pranciškus parašė: „Šiandien norime atsiminti visus, kurie kenčia nuo persekiojimo ir būti arti jų malda ir simpatija“.

Kai krikščionys medžiojami arba išvejami mėtant bombas

Krikščionių persekiojimą stebinčios organizacijos pateikia šimtus persekiojimo faktų. Religinis krikščionių persekiojimas, kuris neretai pareikalauja gyvybės aukos ir dažniausiai patenka į žiniasklaidos dėmesį, yra islamiškojo ekstremizmo ir kai kurių islamiškų valstybių bei visuomenių santvarkos vaisius. Ne viename reitinge liūdnai pirmauja Somalis, Afganistanas, Pakistanas, Sudanas, Sirija, Irakas, Iranas, Jemenas. Somalyje krikščionys buvo paprasčiausiai medžiojami ir nežinia, ar jų dar yra likę. Sudanas vykdo tikrą religinio valymo politiką, siekdamas išvyti visus krikščionis iš savo teritorijos, kartais paprasčiausiai numetant kelias bombas iš lėktuvo jų kaimuose. Sirijoje ir Irake, sustabdžius teroristinės „Islamo valstybės“ organizacijos plėtrą, krikščionių padėtis pagerėjo, tačiau jie patiria didžiulę socialinę diskriminaciją, jaučiasi antraeiliais piliečiais. Pakistane ir Irane krikščionims konstituciškai užtikrinta teisė egzistuoti, bet irgi labai suvaržytomis sąlygomis, dažnai nesugebant apsaugoti nuo ekstremistų išpuolių. Pirmame dešimtuke dar atrasime Eritrėją, o pirmoje vietoje Šiaurės Korėją. Tai – skirtingos prigimties valstybinės diktatūros, kurios griebiasi masinių, sisteminių ir žiaurių priemonių pamindamos religijos laisvę.

Kai nužudoma už korupcijos ar nusikalstamumo kritiką

Persekiojimo netrūksta ir ten, kur visuomenės dauguma yra krikščionys ir kur valstybės religijos užtikrina religijos laisvę. Tokiais atvejais kunigai, misionieriai, katechetai, aktyvūs pasauliečiai dažnai tampa taikiniais todėl, kad, vadovaudamiesi sąžine, išdrįsta kritikuoti korupciją ar nusikalstamumą. „Naktį neišeiti į gatvę, vengti nuošalių vietų, nuo miesto centro tolimų vietų, dėvėti neperšaunamą liemenę, eiti kartu su apsaugininku“, – tai yra patarimai, kuriais kai kuriose Meksikos vietovėse vadovaujasi katalikų kunigai, nes ten per pastaruosius dešimt metų buvo nužudyta dešimtys misionierių, dvasininkų ir vienuolių moterų. Grasinimų nužudyti yra šimtai, ypač iš prekyba narkotikais ir žmonėmis besiverčiančių nusikalstamų susivienijimų, siekiančių užčiaupti kritiškus balsus.

Krikščionims nepatariama viešai išreikšti savo tapatybę vardan tolerancijos kitiems

Savo demokratija besididžiuojančiose Europoje ir JAV irgi nuolatos aprašomi epizodai, kurie kartais priskiriami „politkorektiškam“ sekuliarizmui, o šis vadovaujasi keistu paradoksu: vardan tolerancijos kitoms tapatybėms krikščionims nepatariama ar tiesiog uždraudžiama viešai išreikšti savo tapatybę. Tačiau pasitaiko ir agresyvaus sekuliarizmo, kurio išpažinėjai krikščionybėje įžvelgia tik galios ir žmogaus teisių pamynimo struktūrą, kurią reikia sutramdyti. Kiekvienais metais Europoje užregistruojami šimtai vandalizmo prieš bažnyčias, kapines ar krikščioniškus simbolius atvejų, į kuriuos dažnai nekreipiama dėmesio.

„Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“, – pažada Viešpats savo mokiniams. „Sanguis martyrum, semen christianorum – kankinių kraujas, krikščionių sėkla“, – yra pažymėjęs II amžiaus Bažnyčios rašytojas Tertulionas, rašydamas apie krikščionių liudijimo poveikį. Krikščioniško „skelbimo naujovė slypi pasinėrimo į Kristaus slėpinį gelmėje taip, kad Jis pats, gyvasis Jėzus, gali kalbėti ir veikti savo siųstajame“, – 2012 metų katechezėje apie šv. Steponą sakė popiežius Benediktas XVI.

Vatikano radijas

© 2018 „XXI amžius“