Valstybė yra bendrasis gėris

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šiandienos Evangelijos klausimas „Kodėl tavo mokiniai nepasninkauja?“ (Mt 9, 14) yra skirtas kaip tik mums. Šį pirmąjį penktadienį po Pelenų trečiadienio, įžengę į Gavėnios laiką, viso pasaulio katalikai pasninkauja, paprastai susilaikydami nuo mėsiškų valgių, o Lietuvos tikintieji šiandien nuo šios pareigos yra atleisti. Tai tam, kad galėtume iš tiesų džiaugsmingai švęsti mūsų Valstybės atkūrimo šimtmetį. Bet pažvelkime giliau, kaip mus kviečia Evangelija: šiandien mes nepasninkaujame, nes švenčiame ir dėkojame, kad Dievas yra su mumis. Ypač dėkojame už tai, kad Jis buvo su mumis sunkiausiomis mūsų valstybei valandomis, nes kitaip mes tikrai būtume pražuvę.

Palaimintasis vyskupas ir kankinys Teofilius savo laiškus iš lagerio užbaigdavo tokiu mums įprastu atsisveikinimu „su Dievu“. Kokią gilią prasmę šis paprastas „su Dievu“ įgauna penkiolika metų lageryje praleidusio vyskupo lūpose. Vyskupas Teofilius per visus tuos lagerio metus neprarado giedrumo ir vilties. Jis nenustojo mylėti žmonių. Štai ką reiškia būti su Dievu.

Noriu papasakoti dar vieną istoriją, kuri atspindi daugelį mūsų tautos šeimų istorijų. Ją  papasakojo viena jauna mergina – apie savo močiutės brolį Antaną. Jis buvo sugautas ir paimtas į frontą kovoti už Sovietų Sąjungą. Kai grįžo iš fronto, buvo išvežtas į lagerį. O kai grįžo iš lagerio, buvo su visa šeima ištremtas į Sibirą. Galiausiai jis grįžo iš Sibiro į savo vienkiemį šalia miško. Ten ir mirė, laimingas, pagaliau sugrįžęs namo. Buvo paprastas žmogus, nebuvo kankinys, nebuvo kažkuo išskirtinis. Tačiau labai mylėjo Dievą ir Lietuvą. Šis žmogus žinojo, kad yra dalykų, kurie pranoksta jį patį. Būtent šis žinojimas jam, kaip ir palaimintajam Teofiliui, padėjo giedrai žvelgti į pasaulį ir neprarasti vilties. Tokio tikėjimo buvo vedami Valstybės kūrėjai. Ne visi jie buvo katalikai, tačiau visi žinojo, kad yra gėris, pranokstantis vien asmeninį gėrį, ir nauda, pranokstanti vien asmeninę naudą. Kurti valstybę – kaip ir kurti šeimą – tai norėti gero ne tik sau, bet ir kitam, tai mąstyti apie tautą, apie visuomenę, tai siekti tikro bendrojo gėrio.

Šiandien pirmajame skaitinyje girdime, kaip Dievas ragina pranašą: Šauk visa gerkle, neperstok! (plg. Iz 58, 1). Ką gi turi šaukti pranašas? Jis turi priminti Dievo tautai, kad nė vienas, prašantis sau asmeninės gerovės, nebus išklausytas, jei užmerks akis prieš šalia esančio žmogaus išnaudojimą, skurdą ar nelaimę. Dievas moko savo tautą, kad laikini laimėjimai ir džiaugsmai gali tapti kartūs, jei siekiama tik asmeninio džiaugsmo ir neatsižvelgiama į artimą.

Kai kurios Amerikos indėnų gentys tikėjo, kad sprendimus reikia priimti mąstant apie septynias kartas, kurios gyvens po mūsų. Krikščionys tiki, kad sprendimus reikia priimti mąstant apie tai, kad tu pats esi amžinas ir gyveni Dievo akivaizdoje. Taip ir valstybę kurti gali tik tas, kuris geba gyventi matydamas ilgesnę laiko perspektyvą negu jo asmeninė istorija, – ar tai būtų tos septynios kartos po mūsų, ar amžinybė Dievo akivaizdoje. Valstybės kūrėjai prieš šimtą metų galvojo apie ateisiančias kartas – mes buvome jų mintyje. Tą patį mąstė partizanai. Jų dienoraščiai liudija, kad jie suvokė greičiausiai nesulauksią laisvos Lietuvos, tačiau tikėjo, kad jų auka bus prasminga, nes išlaikys tautoje gyvą laisvės troškimą. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, praleidęs lageriuose dvidešimt dvejus metus, juokaudavo: „Jei nesėsi, tai ir nepjausi. Jei sėsi, gali irgi nepjaut, bet gali ir pasisekti. Yra daugiau vilties negu nesėjant. Sėdami nemanėme, kad išgyvensim ir kad gali greitai būti iškovota laisvė, bet sėjom, nes gal kiti gyvens ir jos sulauks“, – sakė jis.

Šiandien mes stovime ant didvyrių žemės, turime garbingą palikimą. Tie didvyriai yra ir didingos istorinės figūros, ir paprasti žmonės, kurių kasdienė auka leidžia mums šiandien džiaugtis laisve. Mes esame laisvės paveldėtojai. Kaip mes žvelgiame į ateitį?

Praėjusį sekmadienį Trakuose pasiaukojome Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai melsdami, kad visa Lietuva gyventų laisvėje. Iš tiesų laisvas žmogus yra tas, kuris myli gėrį ir jo siekia. Laisvas žmogus moka skirti gėrį nuo blogio, teisingumą nuo neteisybės ir tiesą nuo melo. Laisvai valstybei kurti reikia laisvos širdies žmonių.

Širdis yra ta vieta, kur žmogus sutinka Dievą, savo Kūrėją. Tai vieta, kur Dievas pašaukia žmogų ir patiki jam kilnų darbą. Vienas iš tokių darbų yra valstybės kūrimas. Valstybė yra bendrasis gėris, tačiau ji kyla iš asmeninės atsakomybės. Mes, katalikai, esame atsakingi prieš Dievą už savo valstybę: už jos įstatymus, už socialinę tvarką, už tai, kaip bus auklėjami mūsų vaikai, už tai, kokios bus mūsų šeimos, už silpnuosius ir vargstančius – mes esame atsakingi prieš Dievą.

Kokią Lietuvą Dievas nori matyti ateinančiame šimtmetyje? Tarpusavio meilės visuomenę, tokią tautą, apie kurią sakytų: „Žiūrėkite, kaip jie myli vieni kitus.“ Tautą, laisvą garbinti savo Kūrėją ir rūpintis bendruoju gėriu, rūpintis ateities kartomis. Dievas pirmajame skaitinyje kalba mažai tautai, kurią pasirinko nešti pasauliui šviesą. Jis renkasi ne pagal dydį, bet pagal tautos sugebėjimą atsiliepti į Dievo kvietimą būti tikrai laisvais žmonėmis ir laisva tauta. Mylėdami laisvę, rūpinkimės, kad ir kitos tautos galėtų gyventi laisvėje. Konkretus žingsnis šia linkme – tai atsiliepti į popiežiaus Pranciškaus kvietimą kitą penktadienį melstis ir pasninkauti už taiką pasaulyje, ypač Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Pietų Sudane.

Mes esame laisvi žmonės. Lietuvių tauta turi savo valstybę ir gali pati save valdyti. Žinome, kokia trapi yra ši laisvė, o kad ją išlaikytum, reikia būti jos vertam. Tačiau giliausia laisvė yra Dievo vaikų laisvė. Tai laisvė atmesti nuodėmę ir rinktis gėrį. Šios laisvės niekas ir niekada negali iš mūsų atimti, jos galima tik savanoriškai atsisakyti. Tačiau, jei mes patys šios laisvės neišsižadėsime, aš esu tikras, kad niekas „negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (plg. Rom 8, 38–39). Jis yra mūsų viltis. Jis yra mūsų širdžių laisvės garantas. Jam, per Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, rankas pavedame mūsų širdžių ir mūsų Tėvynės laisvę.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas

Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje Vasario 16-ąją Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtose šv. Mišiose pasakyta homilija

© 2018 „XXI amžius“