Netektys

A†A vysk. Juozas PREIKŠAS

(1926 11 22–1951 09 23–1984 12 02–2018 02 11)

Vyskupo dukterėčia ir krikšto dukra, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė prie dėdės vyskupo portreto

Kapas uždengtas chrizantemų žiedais su kryžiaus formą sudarančiomis žvakėmis

Laidotuvių apeigos prie kapo duobės

Vasario 11 dieną Kauno klinikose mirė Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas. Jis gimė 1926 m. lapkričio 22 d. Griškabūdžio parapijoje, Šakių r., pirmuoju sūnumi šeimoje. Tėvai buvo darbininkai: tėvas – stalius, motina – siuvėja. Jie užaugino penkis vaikus. Be būsimojo vyskupo šeimoje, kurioje vyravo religinė bei patriotinė dvasia, augo Antanas, Vaclovas, Petronėlė ir Jonas. Nuo 1934 m. J. Preikšas mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje, o nuo 1940 m. – Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Karo metu, sudegus gimnazijai, persikėlė gyventi į Kauną ir 1945 m. įstojo į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1949 m. mažinant seminaristų skaičių, sovietinės valdžios pašalintas iš ketvirtojo kurso. Grįžęs į tėviškę, Griškabūdžio klebono kun. Juozo Adomaičio pakviestas dirbti vargonininku (groti Juozą pramokė Griškabūdžio vargonininkas Jonas Puidokas). Be to, vidurinėje mokykloje ėmė dėstyti muziką. 1949–1950 metus praleidus namuose, rudenį gavo rektoriaus kun. Augustino Vaitiekaičio telegramą atvykti į seminariją. Nuvykęs sužinojo, kad iš pašalintųjų leista priimti penkis. J. Preikšas sugrįžo į seminariją, o būdamas paskutiniame kurse, pirmojo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko 1951 m. rugsėjo 23 d. įšventintas kunigu. Po šventimų ir mokslų seminarijoje metus ėjo vikaro pareigas Karmėlavos parapijoje, o nuo 1953 m. paskirtas prokuratoriaus pareigoms Kunigų seminarijoje ir kartu gilino teologijos studijas, įsigydamas teologijos licenciato laipsnį. 1954 m. paskirtas Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) parapijos klebonu, 1956 m. greta klebono pareigų pradėjo dėstyti dogmų teologiją ir filosofines disciplinas Kauno kunigų seminarijoje. Čia išdirbo 13 metų. 1959 m. atleistas iš Įgulos parapijos klebono pareigų ir paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijų kurijų ekonomu, o 1961 m. – Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleriu. 1963 m. atleidžiamas iš kanclerio pareigų, paliekant vien dėstytoju kunigų seminarijoje. 1969 m. atleistas iš dėstytojo pareigų ir skiriamas Vilkaviškio parapijos klebonu ir dekanu. Jam atvykus į Vilkaviškį, ten nebuvo nei vieno vaiko, patarnaujančio šv. Mišioms, nebuvo nė barstančiųjų gėles. Tačiau tikintieji noriai atsiliepė į nuoširdžius dekano kvietimus, atsirado patarnaujančiųjų prie altoriaus vaikinų, dalis kurių vėliau įstojo į kunigų seminariją. Tai broliai Vytautas ir Kęstutis Briliai, Sigitas Matusevičius, Arūnas Poniškaitis (dabar – vyskupas). 1984 m. J. Preikšas išrenkamas Vilkaviškio vyskupijos kunigų Tarybos ir konsultorių kolegijos nariu. Tais pačiais metais lapkričio 16 d. popiežiaus Jono Pauliaus II nominuojamas tituliniu Egnacijos vyskupu. 1984 m. gruodžio 2 d. įšventintas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus Liudviko Povilonio pagalbininku. 1988 m., Šventajam Sostui priėmus arkivyskupo L. Povilonio atsistatydinimą, vysk. J. Preikšas kurį laiką buvo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkasis administratorius. 1989 m. paskirtas Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Nuo 1991 m. gruodžio mėnesio – Panevėžio vyskupijos ordinaras. 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II priėmė Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo atsistatydinimą, sulaukus Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos. Būdamas emeritu metus gyveno ir patarnavo Panevėžio Šv. apašt. Petro ir Povilo parapijos tikintiesiems, vėliau persikėlė gyventi į Kauną, kur, kol sveikata leido, pagelbėdavo Šv. Antano Paduviečio parapijos sielovadai.

Vysk. J. Preikšo vadovavimas Panevėžio vyskupijai sutapo su Lietuvos Atgimimo bei Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo laikmečiu. Jam vadovaujant Panevėžio vyskupijai, joje pastatytos trys bažnyčios: Berčiūnų, Truskavos ir Pakalnių; sudaryti sielovadiniai centrai: katechetinis, jaunimo ir šeimos, įkurta vyskupijos „Caritas“, K. Paltaroko katalikiška mokykla, įsikūrė nemažai katalikiškų organizacijų, suaktyvėjo dvasinis gyvenimas. Vyskupas labai mėgo muziką, turėjo puikų balsą, visi dar ilgai prisiminsime jo gražiai dainuotą Čėzarės Biksio „Mama“.

Velionis vasario 12 dieną buvo pašarvotas Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Vasario 13-ąją 12 val. prasidėjo atsisveikinimas su vysk. J. Preikšu. Gedulinėmis valandomis pradėtoms šv. Mišioms vadovavo arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas. Ganytojas tarė užuojautos žodį mirusiojo giminaičiams, bičiuliams, visiems, kurį jį pažinojo. Šv. Mišias koncelebravo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC ir daugiau kaip 40 kunigų iš kelių Lietuvos vyskupijų. Patarnavo nuolatiniai diakonai Audrius Jesinskas ir Darius Chmieliauskas.

„Meldžiamės už mirusį savo brolį vyskupą Juozą visai artėjant Nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui. Visas jo gyvenimas sutilpo į šį šimtmetį ir beveik su juo sutapo. Jo gyvenimas gražiai sutapo su Lietuvos ir Bažnyčios Lietuvoje gyvenimu“, – sakė arkiv. L. Virbalas, atkreipdamas dėmesį, jog vysk. Preikšo gimimo metais – 1926-aisiais – buvo įsteigta ir Lietuvos bažnytinė provincija. Sovietinės okupacijos metus jis išgyveno būdamas gimnazistas, o įstojo į Kauno kunigų seminariją dramatiškais Lietuvai laikais, 1945 metais. Ją užbaigęs ir įšventintas kunigu, darbavosi ir seminarijoje, ir parapijose. Tolesnė jo tarnystė buvo susijusi su Vilkaviškio vyskupija ir Kauno arkivyskupija, kol 1989 m. buvo paskirtas Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, o 1991 metais – Panevėžio vyskupu ordinaru. Arkivysk. L. Virbalas su dėkingumu prisiminė 1991 metais Kauno Arkikatedroje Bazilikoje iš kardinolo Vincento Sladkevičiaus, vysk. Juozo Preikšo ir tuomet vyskupo Sigito Tamkevičiaus rankų su grupele diakonų priimtus kunigystės šventimus. Prisiminė ir susitikimus su vysk. emeritu J. Preikšu, kai būdamas Panevėžio vyskupu aplankydavo jį Kaune, kur senatvės metus išgyveno apsuptas brolio šeimos rūpesčiu, ir padėkojo jai už tai. Paminėjo ir paskutinį abipusį palaiminimą aplankius jau sunkiai sergantįjį ligoninės reanimacijoje. Pasak ganytojo, daugelis vyskupą Juozą prisimena kaip ramų, pastabų žmogų, turėjusį muzikos pomėgį ir sugebėjimų. „Vyskupas Juozas buvo nuoseklus Evangelijos skelbėjas. Taikos, sutarimo žmogus. Jis skelbė Kristaus Evangeliją, ir šis atsisveikinimas su juo – taip pat jo pamoka“, – sakė arkivyskupas. Mirdamas ant kryžiaus Kristus nugalėjo mirtį, o prisikeldamas mums sugrąžino gyvenimą. Atsisveikinimas su mirusiuoju, pasak ganytojo, mums kalba apie tikėjimą nugalėjusiu mirtį Išganytoju, apie viltį, kurios nesunaikina net kapo duobė, apie meilę, kuria mus apglėbs amžinybėje pasitiksiantis mūsų dangiškasis Tėvas. Arkivyskupas pakvietė palydėti vyskupo Juozo iškeliavimą pas dangaus Tėvą savo malda, dėkojant Dievui už jo gyvenimą, prašant jam gailestingumo.

Šv. Mišių pabaigoje apaštališkasis nuncijus perdavė popiežiaus Pranciškaus atsiųstą užuojautos laišką vyskupams, kunigams, visiems susirinkusiems atsisveikinti su broliu vysk. J. Preikšu, kurį pasirašė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin). Užuojautos laiške su dėkingumu prisiminti J. Preikšo kunigiškos ir vyskupiškos tarnystės metai Bažnyčioje Lietuvoje. Popiežius perdavė visiems savo apaštališkąjį palaiminimą kaip ramybės ir susivienijimo su Prisikėlusiuoju Kristumi ženklą.

Ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio užuojautą Lietuvos Vyskupų Konferencijai perskaitė LVK generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius.

Po šv. Mišių Kauno Arkikatedroje, vysk. J. Preikšas išlydėtas į Panevėžį, kur tos pačios dienos pavakarę buvo pašarvotas Panevėžio Katedros kriptoje. Ir kriptoje, ir Katedroje buvo aukų dėželė  su įrašu: „Aukos šv. Mišioms už A†A vysk. Juozą Preikšą. Dėkodami Dievui už ganytojišką tarnystę Panevėžio vyskupijoje (1989–2002 m.) savo maldomis palydėkime vyskupą į Dangiškojo Tėvo namus“, ragino visus maldai. Maldai ir dvasiniam pakylėjimui nuteikė subtilia ir prasmingai papuošta kripta, katedra. Laiptų  į kriptą pakraščiai buvo išpuošti rožių žiedais, primenančiais Lietuvos trispalvę. Po vakaro šv. Mišių Katedroje,  karstas iš kriptos, lydimas Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo OFM bei kunigų, perneštas į Katedrą, kur vyskupas Linas vadovavo Rožinio maldai, kalbėjo Švč. Mergelės Marijos litaniją.

Vasario 15-ąją, laidotuvių dieną, anksti ryte, kapo duobė šventoriuje prie kun. Alfonso Lipniūno  kapo jau buvo iškasta ir išpuošta gėlių žiedais. Tikintieji ir kiti vysk. J. Preikšo gerbėjai į Katedrą rinkosi jau nuo 8 val. Vieni pasimeldę išeidavo, kiti – liko.

Vyskupo dukterėčia ir krikšto dukra, Kauno valstybinio muzikinio teatro  solistė Rita Preikšaitė leido paklausyti įrašų su vyskupo atliekamos jo mėgstamiausios dainos – apie žirgelį: „Turėjau kartą mažą vaiką, kuris prašė taip gražiai mamos: „Mamyte, nupirki man žirgelį, aš josiu saugot mūsų šalies“, o vėliau – artimiesiems suteiktą Kalėdinį vyskupo palaiminimą...

Dešinėje Katedros pusėje prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio altoriaus kabo Nukryžiuotojo Kristaus paveikslas (altorius, pagamintas pagal B. E. Muriljo paveikslą) – Kristus nuo kryžiaus apkabina šv. Pranciškų. Čia galima įžvelgti gražią simboliką: prie altoriaus buvo padėti Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, krikščionių demokratų krepšeliai bei gėlės. Centrinėje navoje prie grotelių į presbiteriją – vysk. J. Preikšo portretas, prie jo – uždegta gėlėse skendinti žvakelė. Katedros centriniame altoriuje stovinti skulptoriaus prof. Juozo  Zikaro (1881 11 18–1944 11 10) sukurta Kristaus Karaliaus skulptūra (1926) kilniai asocijavosi sau žemai karste gulinčiu vyskupu: Kristus Karalius kviečia jį į Dangaus karalystę. Vyskupas karste gulėjo didingas, kaip ir gyvas būdamas, ir kartu toks paprastas – paprasčiausias – tarsi gyvas, žiūrint į jį sunku buvo tikėti, kad vyskupas jau Amžinybėje. Žmonės ėjo prie karsto, meldėsi, stovėjo susimąstę, gal prisiminę jam, šeimai ar giminaičiams padarytą kokį nors darbą, ištartą žodį – braukė ašarą: kas vyskupą pavaduos?  Žmonėms jis buvo teisybės nešėjas, su džiaugsmu sveikinęs kiekvieną, net ir patį paprasčiausią.

Nors atotrūkis nuo Panevėžio jau buvo nemažas – 14 metų (2002 m. tapęs emeritu vyskupas tik metus gyveno ir patarnavo Panevėžio Šv. apašt. Petro ir Povilo parapijos tikintiesiems, o paskui persikėlė gyventi į Kauną), tačiau Panevėžio vyskupija ir jos žmonės visą laiką buvo vyskupo mintyse ir maldose. Jis dalyvaudavo Panevėžio vyskupijos dvasininkų jubiliejinėse šventėse, įvairiuose Panevėžio miesto renginiuose – atvažiuodavo net ir sėdėdamas invalido vežimėlyje. Esu liudininkė, kai prieš keletą metų prieš šv. Mišias vysk. J. Preikšą su vežimėliu į Panevėžio Katedrą įvežant jo broliui Antanui (1928 05 31–2015 06 14), žmonės, buvę šventovėje, sėdėję suoluose, stojo, plojo, šypsojosi ir net balsiai džiaugėsi, dėkodami Dievui, galintys pamatyti numylėtą vyskupą...

Laidotuvių dieną iš visų Panevėžio miesto parapijų moterys adoruotojos, apsirengusios tautiniais drabužiais, pakeisdamos vienos kitas, pora valandų iki ir per visas šv. Mišias maldingai stovėjo garbės sargyboje.

Į laidotuvių šv. Mišias atvyko Vilniaus  Šventojo Juozapo kunigų seminarijos klierikai, kunigų ne tik Panevėžio, bet ir kitų vyskupijų, 12 vyskupų: du vyskupai iš Baltarusijos, Minsko arkivyskupas Tadeušas Kondrusevičius ir Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius, Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas emeritas dr. Jonas Boruta SJ,  Kaišiadorių vyskupas dr. Jonas Ivanauskas, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Telšių vyskupas dr. Kęstutis Kėvalas, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Vilniaus arkivyskupijos augziliarai vyskupai dr. Arūnas Poniškaitis ir dr. Darius Trijonis, Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Vežimėliuose buvo atvežti mons. Juozapas Antanavičius ir kan. Vytautas Masys. Prieš iškilmingas laidotuvių šv. Mišias katedroje melstasi – kalbėtas Rožinis (Šviesos paslaptys), Švč. Mergelės Marijos litanija.

Katedros vikaras kun. Tomas Paliukėnas supažindino su laidotuvių eiga. Prie altoriaus atėjo vyskupai. Panevėžio vyskupas L. Vodopjanovas kalbėjo, kad gausiai susirinkome padėkoti Dievui už ilgametį Panevėžio vyskupą J. Preikšą, kuris ir tapęs ligoniu daug dėmesio skyrė maldai ir kurį palydime į Dievo namus. Šv. Mišių aukai vadovavo vysk. L. Vodopjanovas, kartu meldėsi  dar 11 vyskupų, 77 kunigai. Šv. Mišiose skaitinius skaitė vyskupo sūnėnas Juozas Mindaugas ir dukterėčia Julija, Evangeliją – diakonas Gabrielius Satkauskas. Homiliją sakęs Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pasakojo vysk. J. Preikšo gyvenimo bei darbo epizodus, pagarbiai į jį kreipdamasis: „Katedra pilna tikinčiųjų, valdžios atstovų, vyskupų, kunigų – Jūs, vyskupe Juozai, nusipelnėte šios pagarbos už 32-jis metus vyskupystės, 67 metus kunigystės ir 92 gyvenimo metus.  Jūs, vyskupe, tik aštuonis su puse metų jaunesnis už  Lietuvos valstybės įkūrimo 100-metį. Augote gražioje, kylančioje valstybėje. Šiandien daugelis neįsivaizduoja, kokį skausmą, vyskupe, turėjai kęsti, kai Lietuvą užplūdo sovietai. Išvežimai, tremtys, pro traukinio langus pakelėse išmetami vaikų ir senelių lavonai, Budavonėje nukankinti kunigai,  prie Panevėžio cukraus fabriko medikų skerdynės, Rainiai ir daugelis kitų vietų. Tu, vyskupe apie tai girdėjai ir žinojai, nes vos pasibaigus karui, Tu pasibeldei į kunigų seminarijos duris, siekdamas skleisti Dievo Meilę. Vyskupe Juozai, aš klausiu, kaip Tu ištvėrei, kaip išlikai ramus, kai turėjai seminariją palikti? Nes ir man 1959 metais seminarijoje pasakė, kad negali priimti, nes turiu diplomą.

Tada maniau, kad griūna katedra, griūna pasaulis... Tu, vyskupe, žinojai apie vyskupus kankinius, tačiau išlikai tvirtas kaip uola – koks Tavo stiprybės šaltinis? „Dievas mano prieglauda ir stiprybė“ – savo skardžiu balsu giedojai su visais, vien Juo pasitikėjai ir išlikai ramus: „Ramybė geros valios žmonėms“. Tu išlaikei ramybę ir ta ramybė Tave padarė vyskupu“. Vysk. J. Kauneckas su gailesčiu pastebėjo, kad dabar – laisvos valstybės laikais – užtenka kunigui kokio menkniekio, ieškoma mažyčio pūkelio juodoje sutanoje ir kai pastebima, šaukte, šaukiama, ilgiausiai žiniasklaidoje kalbama ir piktinamasi ne tik tuo kunigu, bet ir visa kunigija... „Gerieji žmonės, vos telpantys  katedroje. Šis vyras – vyskupas Juozas – skatina mus visus susimąstyti... Kiekvienas kunigas daug meldžiasi, o daugelis žmonių maldai nesuranda net penkių minučių dienoje – tai stebinančio girtavimo bei skyrybų šaknys... Pažvelkime, gerieji žmonės,  į karstą, išgirskime paskutinius testamentinius žodžius prašančius melstis. Tada liks vis mažiau neištikimybės... Ačiū Dievui, Lietuvos jaunimas vis daugiau mąstantis, dėmesio skiria maldai... Tu, vyskupe Juozai, dabar pas Dangaus Tėvą mums visiems prašyk tikėjimo ir ištikimybės Dievui“.

Po šv. Mišių Panevėžio  Kristaus Karaliaus Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis perskaitė užuojautos telegramas. Romos kurijos Valstybės sekretorius kardinolas P. Parolinas atsiuntė Šventojo Tėvo telegramą, joje reiškiama užuojauta Panevėžio vyskupijai, kunigams ir visai Lietuvai, o visiems, kurie gedi dėl vyskupo mirties ir dalyvauja šv. Mišiose suteikiamas apaštalinis palaiminimas. Premjero S. Skvernelio užuojautos žodyje pažymėta, kad vysk. J. Preikšas išliks tautos istorijoje kaip tikėjimo, doros ir prasmingo gyvenimo pavyzdys.

Padėkos  žodį tarė vysk. J. Preikšo testamento vykdytojas Kauno Kristaus Prisikėlimo (Žaliakalnio) klebonas ir dekanas mons. Vytautas Grigaravičius. Prieš metus vyskupas išreiškė savo valią – būti palaidotas Panevėžyje prie Katedros. Vysk. J. Preikšas visiems, kurie aplankydavo  jį skambučiais ar atvykdavo, buvo nuoširdžiai dėkingas. Mons. V. Grigaravičius  nuoširdžiai dėkojo vyskupo brolio Antano vaikams solistei Ritai Preikšaitei, Romualdui ir Egidijui, kurie, iki paskutinės vyskupo gyvenimo dienos, buvo šalia. 2010 m. testamente vyskupas nuolankai atsiprašo, jei ką įžeidęs ir prašo visų išlydėti jį su malda.

Panevėžio vyskupas L. Vodopjanovas dėkojo visiems, o ypač atvykusiems iš kitų parapijų, kitų vyskupijų, kunigams, pasauliečiams, vyskupams, kiekvieną jų įvardindamas, dėkojo kunigų seminarijos klierikams ir dėstytojams, choristams, procesijos dalyviams.

Nusidriekė ilga laidotuvių procesija: kryžius, valdžios atstovų gėlės,  parapijų vėliavos, klierikai, kunigai, vyskupai... Dar nė pusė šv. Mišių dalyvių nesuspėjo išeiti iš Katedros, o laidotuvių procesija, jau apsukusi Katedrą, priartėjo apie kapo duobės.  Čia atsisveikinimo žodį tarė Troškūnų Švč. Trejybės parapijos klebonas kan. Saulius Filipavičius jautriai kalbėjęs apie vyskupą, atskleidė retas jo charakterio savybes, gebėjimą rasti bendrą kalbą ne tik su tikinčiaisiais, bet ir su aukštais valdžios pareigūnais, primindamas vyskupo dėmesį, rūpestį ir meilę ne tik kunigui bet ir kiekvienam ganomajam.

 Kapas uždengtas – baltu audeklu nusagstytu chrizantemų žiedais, su kryžiaus formą sudarančiomis žvakėmis viduryje. Sugiedotos giesmės, Lietuvos himnas, o asmeninei maldai prie kapo vis ėjo ir ėjo žmonės: Mišių dalyviai ir tie, kurie negalėjo joje dalyvauti.

„Čia bus gera ateiti, – kalbėjo sutikta panevėžietė. – Mintyse išgirsiu vyskupo balsą, išklausysiu jo pamokymų ir keliausiu į namus paguosta ir nuraminta“.

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Vido VENSLOVAIČIO ir Broniaus VERTELKOS nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“