Netektys

A†A kun. Vytautas Užkuraitis

(1930 09  08–1960 04 13–2018 02 22)

Vasario 22 dieną Marijampolės ligoninėje mirė kun. Vytautas Užkuraitis. Jis gimė 1930 m. rugsėjo 8 d. Mikniškės kaime, Šakių rajone, Ilguvos parapijoje. Buvo jauniausias iš septynių vaikų šeimoje. Su tėvais sekmadieniais eidavo į Ilguvos arba Sutkų bažnyčią. Mokėsi Tvirbutų pradinėje ir Kriūkų vidurinėje mokyklose. Buvo dar paauglys, kai Ilguvos bažnyčioje pirmąkart pamatė Primicijas. Tada pirmąsias šv. Mišias aukojo iš Ilguvos parapijos kilęs kun. Juozas Širvaitis. Vyresniesiems broliams slapstantis nuo tarnybos sovietinėje armijoje, tėvams prireikė pagalbos ūkyje, todėl Vytautas buvo nutraukęs mokslą ir dvejus metus padėjo tėvams namuose, paskui vėl sugrįžo į mokyklą ir mokėsi su jaunesniais bendraklasiais. Bet kaip sulaukusį pilnametystės 10 klasėje paėmė į sovietinę armiją, nors dar nebuvo baigęs vidurinės. Pirmiausia pateko į Barnaulą. Po kelių mėnesių nuvežė dar toliau į Rytus – atsidūrė Sachalino saloje. Čia dirbo štabe. Vytautas, Baltijos jūros nematęs, žvejojo Ochotsko jūroje. Bet ten netiko klimatas, labai sunku buvo plaukioti. Praėjus pusketvirtų metų armijoje išleido namo. „Kai sugrįžau į Kauną, galvojau, kuriuo keliu geriau vykti namo, ar per Seredžių ir ties Kriūkais keltis per Nemuną, ar per Lekėčius? – 2010 metais kun. V. Užkuraitis pasakojo laikraščiui „XXI amžius“. – Matyt, Dievo planas buvo toks, kad nusprendžiau grįžti per Seredžių ir su kario miline užsukau į Kriūkų vidurinę mokyklą. Direktoriui pasisakiau, kad norėčiau čia toliau mokytis. Kadangi į armiją paėmė iš 10 klasės, sako, eik į 10 klasę ir mokykis. Bet aš į 10 klasę nenorėjau – prašiau leisti stoti iškart į paskutinę 11 klasę. Taip ir sutarėm. Tada grįžau namo. Broliai, sužinoję, kad aš, vyras po armijos, nusprendžiau eiti į mokyklą, ėmė šaipytis. Sako, eik rimtą darbą dirbti, o ne su vaikais kamuolį spardyti. O tėtė pasakė, kad esu vyras su ūsais, todėl pats ir turiu spręsti, ką toliau daryti. Kai, būdamas 24 metų, baigiau vidurinę, galvoje ėmė suktis mintys apie ateitį. Tada pradėjau rimčiau galvoti apie kunigystę, nes tik joje įžvelgiau gyvenimo prasmę. Kadangi Sutkuose tada gyveno kun. Antanas Lukošaitis, nuėjau pas jį pasitarti ir pasakiau, kad norėčiau stoti į Kunigų seminariją. Jis, žinoma, irgi patarė. Kai nuvežiau dokumentus į seminariją ir išlaikiau reikalingus egzaminus, pasakė, kad, jei būsiu priimtas, nesiųs laiško, rugsėjo pradžioje galiu atvažiuoti. Aš tada iškart išvykau į Kaliningrado sritį šienauti. Per tas kelias savaites, kol buvau Kaliningrado srityje, namuose keliskart lankėsi vyrai iš KGB, matyt, norėjo duoti instrukcijas. Bet manęs vis nerado, nors aš niekur nesislapsčiau. Džiaugiausi, kad išvengiau susitikimo su šiais veikėjais. Kai grįžau į tėviškę, gavau laišką iš seminarijos. Pagalvojau, kad, jei atėjo laiškas, tai manęs nepriėmė. Bet vis dėlto laiške buvo kvietimas atvykti į seminariją ir pradėti studijas. Taigi jas sėkmingai baigiau ir 1960 m. balandžio 13 d. vyskupas Julijonas Steponavičius vienuolika mūsų įšventino kunigais. Taigi mano ilgokai brandinta svajonė pagaliau išsipildė“.

Kun. V. Užkuraitis darbavosi šiose pareigose: nuo 1960 m. birželio 24 d – II Alytaus (Angelų Sargų) parapijos vikaras; nuo 1962 m. birželio 26 d. – Barzdų parapijos klebonas; nuo 1964 m. lapkričio 30 d. – Liubavo parapijos klebonas; nuo 1972 m. liepos 4 d. – Surviliškio parapijos administratorius; nuo 1975 m. liepos 12 d. – Griškabūdžio parapijos administratorius; nuo 1992 m. gegužės 31 d. – Ūdrijos parapijos klebonas; nuo 1997 m. spalio 7 d. – Keturvalakių parapijos klebonas; nuo 2005 m. birželio 29 d. – Griškabūdžio parapijos altaristas, klebono kun. Žydrūno Kulpio pagalbininkas; nuo 2007 m. spalio 12 d. persikėlė gyventi į Marijampolės specialiuosius socialinės globos namus, buvo jų seniūnas; nuo 2013 m. birželio 21 d. – šių namų kapelionas.

Štai keli prisiminimai apie kun. V. Užkuraičio darbą parapijose. Barzduose jis pradėjo bažnyčios remontą, prie altoriaus didelėmis raidėmis užrašė: „Tikiu Dievą, tikiu amžinąjį gyvenimą“. Vietinė valdžia labai nemėgo savo klebonų, jiems kenkė, todėl ir jam padarė niekšybę – užkalė kapinių vartelius, pro kuriuos iš klebonijos per kapines eidavo į bažnyčią. Taip kunigui gerokai pailgėjo kelias.

Dirbant Surviliškyje dažnai užsukdavo kaimyninės Paberžės parapijos klebonas tėvas Stanislovas, vėlai grįždamas iš kur nors autobusu išlipdavęs Surviliškyje ir, užėjęs pas jį, prašydavo pavežėti namo. Kunigas Vytautas siūlydavęs pernakvoti pas jį, o anksti ryte parvešiąs. Bet jis vis tiek nenakvodavo. „Kam tas automobilis, jei nenori vežti“, – sakydavo jis Surviliškio klebonui.

Per 17 metų Griškabūdyje patyrė daug svarbių įvykių. Įspūdingiausios buvo dienos, kai galėjo iškelti Trispalvę. „Nupirkau medžiagos, moterys pasiuvo, pakabinome bažnyčioje, tai žmonės po tiek metų ją vėl laisvai išvydę iš džiaugsmo verkė“, – „XXI amžiui“ pasakojo kun. V. Užkuraitis. Griškabūdyje atsitiko ir labai nemalonus dalykas – 1980 metų spalio 18-osios naktį klebonijoje klebonas buvo sumuštas ir apiplėštas. Plėšikai pasidarbavo taip, kad net kartu nakvojęs klierikas nieko negirdėjo. Laimė, viena kaimynė įsidėmėjo automobilio, su kuriuo atvyko plėšikai, valstybinį numerį. Plėšikus sugavo, tai buvę kaliniai. Griškabūdyje net devyni vyrai, dėl įvairių priežasčių nepriimti į Kunigų seminariją, rengėsi kunigystei. Tai – iš šios parapijos kilę broliai Albinas ir Bronius Paltanavičiai, Kęstutis Vosylius, Vytautas Grigaravičius, Kęstutis Latoža, Petras Avižienis, Kęstutis Brilius, Jonas Gaveckis ir Vytautas Kurtinaitis. Netoli, Paluobiuose, klebonavo kun. Pranas Račiūnas MIC, kuris tikrindavo jų žinias, nurodydavo, ką reikia išmokti. Vasaromis Griškabūdyje visada būdavo klierikų, kuriems dirbti su kunigu Vytautu būdavo gera praktika. O ir patarnautojų niekada nestigdavo, jie net konkuruodavo, kuriam laikyti lėkštę. Vienas jų – dabar Paluobių ir Braziūkų klebonas kun. Andrius Vaitkūnas, visada prisimins savo buvusį kleboną kaip tėviško, nuoširdaus ir paprasto žmogaus pavyzdį.

Liubave kun. V. Užkuraičiui labiausiai įsiminė, kaip sutiko vienus Naujuosius metus. Iš anksto visiems pranešė, kad Naujųjų metų sutikimas bus bažnyčioje. Išvakarėse visi rinkosi kultūros namuose, o paskui atėjo į bažnyčią. Tačiau kolūkio pirmininkas negalėjo pakęsti, kad žmonės kultūros namus išmainė į bažnyčią ir įsakė miestelyje išjungti elektrą, kad bažnyčioje būtų tamsu. Jis turbūt labai nekentė Bažnyčios, tačiau rytą, matyt, žmonių raginamas, atėjo pasiteisinti, kad esą buvęs girtas ir neprisimena, ką padaręs. Liubave kunigas sutiko buvusį komunistą, kuris mielai pagelbėjo, kai reikėjo remontuoti bažnyčios altorių. Nustebino ir kitas buvęs komunistas, gulėjęs ligonio patale, pas kurį buvo pakviestas klebonas. Pirmiausia iš po pagalvės jis ištraukė komunistų partijos nario bilietą, sakydamas, kad šis jam visai nereikalingas. Šis žmogus visai nevertino komunistų partijos, kurios narys buvo turbūt tik todėl, kad galėtų gauti geresnį darbą. Bet buvęs komunistas atliko nuoširdžią išpažintį. Netrukus mirė. Jo buvę bičiuliai komunistėliai įkalbėjo jo žmoną, kad vyrą laidotų be Bažnyčios. Laidotuvių dieną kunigas matė procesiją į kapines. Bet netrukus iš kapinių į kleboniją atėjo jo sūnus. Klebonas pareiškė užuojautą dėl tėvelio mirties, sakė, kad matė, kaip palaidojo. „Ne palaidojome, o užkasėme“, – atsakė šis. Tada susitarė, kad kitą dieną už mirusįjį aukos šv. Mišias. Liubavo žmonės uoliai dalyvaudavo procesijose, nestigo giedančių bažnyčios chore, visada minėdavo Bažnyčios gyvenime dalyvaujančių parapijiečių gimtadienius.

Kun. V. Užkuraitis buvo paprastas, žmonių mylimas, Dievui ir Bažnyčiai atsidavęs kunigas. Jis visuomet buvo šiltas, atviras ir gyvai bendraujantis kunigas, savo tarnyste sušildęs daugelį gyvenimo kelyje sutiktų žmonių.

Mirusysis buvo pašarvotas Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose. Šv. Mišias šių namų koplyčioje vasario 23 dieną už jį aukojo Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC ir šiuose namuose gyvenantys bei atvykę kunigai, apie velionį kalbėjo kun. Ignas Plioraitis. Po šv. Mišių velionis išlydėtas į Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčią, kurioje ilgus metus tarnavo žmonėms. Laidotuvių šv. Mišioms šaltą vasario 24 dieną Griškabūdžio bažnyčioje vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo daugiau kaip 20 kunigų, skaitinius skaitė kun. Linas Baltrušaitis ir g. kan. Arūnas Užupis, homiliją sakė iš šios parapijos kilęs kun. Kęstutis Vosylius. Bažnyčioje matėsi ne tik griškabūdiečių, bet ir žmonių iš Paluobių, Braziūkų, gimtosios Ilguvos parapijų, iš ten, kur jį geriausiai prisimena kaip buvusį rekolekcijų vedėją. Po šv. Mišių kun. V. Užkuraitis, kaip pats pageidavo, amžinojo poilsio atgulė šios bažnyčios šventoriuje.

Pagal Vilkaviškio vyskupijos kurijos pranešimą ir „XXI amžių“
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

© 2018 „XXI amžius“