Tėvynė – ta, kurią mylime ir kuriame

Beveik prieš 10 metų šventėme Lietuvos tūkstantmetį, kai pirmą kartą 1009 m. rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Lietuvos vardas. Lietuva įžengė į pasaulio istoriją ir joje gyvuoja. Šiemet – valstybingumo atkūrimo šimtmetis. Džiugi data, o daugeliui lietuvių, gyvenusių tą šimtmetį, neįtikėtina! Tai stebuklas, kaip stebuklas 1918 metais buvo ir pasklidusi žinia apie pasirašytą Vasario 16-osios Aktą, nors patys signatarai nežinojo, ar jiems pavyks tai paskelbti. Vėliau, ypač okupacijos metais, Lietuvoje ir Sibiro lageriuose daugybė žmonių jautėsi pakylėti Vasario 16-ąją, nors ne vienam atrodė, jog stebuklas būtų ją švęsti viešai. Dėl žmonių, kurie išlaikė šį tikėjimą širdyje, stebuklas ir įvyko. Čia bazilikoje tikrai yra žmonių, kurie buvo nukentėję, ištremti, kalinti – lenkiu galvą ir dėkoju.

Mūsų „Tautiška giesmė“ nepamini Dievo vardo, kaip, pavyzdžiui, Latvijos himnas, prasidedantis tiesiog malda: „Dievas telaimina Latviją.“ Tačiau „Tautiška giesmė“ labai prasminga ir gali prabilti, ypač šiandien, praėjus 100 metų nuo atkuriamos Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Šiandien skamba ta pati giesmė su sunkumų, kovos, praradimų, atsikūrimo patirtimi.

Lietuva, Tėvyne mūsų, / Tu didvyrių žeme, / Iš praeities Tavo sūnūs / Te stiprybę semia.

Iš praeities... Šią dieną švenčiame dėka visų praeities didžių vyrų ir garsių moterų. Tų, kurie Lietuvą kūrė, saugojo ir gynė per visus amžius, o ypač nuo vyskupo Motiejaus Valančiaus ir „Aušros“ laikų. Prisimename signatarus ir aktyvius 1917–1918 metų įvykių dalyvius, visus laisvės kovotojus, savanorius, partizanus ir tokius dvasios didžiūnus, kaip pal. Teofilius Matulionis, Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė ir kiti. Visų jų nepajėgtume išvardyti.

Jei šiandien švenčiame Nepriklausomybės šimtmetį, tai tik todėl, kad mus ant savo pečių neša didieji ir narsieji praeities žmonės. Dėka jų, tarsi vaikas ant tėvo pečių, šiandien galime žvelgti toliau ir plačiau. Esame dėkingi jiems už tai.

Sakoma, kad atminti Viešpaties darbus reiškia Jį šlovinti. Atmename Dievo darbus, atliktus per mūsų tėvus. Atrodė kaip tikras stebuklas nedidelei šaliai tapti nepriklausomai, išsivaduoti iš okupacijos, atkurti Nepriklausomybę. Tegul mums stiprybę teikia ši Dievo pagalba, suteikta ir tebeteikiama Lietuvai. Prisiminkime ir savo šeimų, savo kaimų ar gatvių istorijas. Didieji įvykiai buvo ne anoniminiai, o įvyko per konkrečius žmones, konkrečiose vietose. Esame dėkingi visiems ir iš jų semiamės stiprybės.

Tegul Tavo vaikai eina / Vien takais dorybės, / Tegul dirba Tavo naudai / Ir žmonių gėrybei.

Neužtenka vien žvelgti į praeitį – turime gyventi šiandien. Norime ir linkime, kad Lietuvos vaikai eitų dorybės keliu. Žodis „dorybė“ retai nuskamba, nors daug svarbaus reiškia. Dorybė, lot. virtus, reiškia narsumą, ryžtą, dorą. Dorybė stiprina žmogų, taip pat ir valstybę. Žinios, įgūdžiai yra svarbūs, bet reikia dorybės, kad tai nebūtų panaudota savanaudiškai, blogai. Dorybė – ne atsitiktinis geras poelgis, bet nuolatinis nusiteikimas ir įprotis gerai elgtis ir gyventi.

Dorybės – tai išmintingumas, susivaldymas, teisingumas, tvirtumas, taip pat tikėjimas, viltis, meilė. Trumpai tariant, tai drąsios nuostatos, veikimo būdai ir siekiai, kurie dorybingą žmogų išskiria ir padaro kilnų, orų, tokį, kuris žavi, iš kurio mokomės. Dorybingas žmogus yra ne struktūrų dalis, manipuliuojamas mechanizmo sraigtelis, o atsakinga ir mylinti asmenybė.

Šiandien norisi šaukte šaukti: Lietuvos vaikai, eikite dorybės takais, nes tik jie veda į šalies išsiskleidimą ir į žmogaus laimę. Dievas į kiekvieno širdį įdiegė dorybės suvokimą. Tik neužtenka dorybėmis žavėtis – būtina jomis ir gyventi.

Būtent dorybės kelias padėjo Lietuvai išlikti gyvai, nepasiduoti okupantų ideologijai. Dorybės kelyje pajėgsime išlaikyti savo gyvybingumą, jei tik nepasiduosime tam, ką popiežius Pranciškus vadina ideologine kolonizacija, ypač genderizmui, naikinančiam šeimą, prigimtinius vyro ir moters santykius. ...vien takais dorybės eidama Lietuva turės ateitį.

Tegul saulė Lietuvoj / Tamsumas prašalina, / Ir šviesa, ir tiesa / Mūs žingsnius telydi.

Kaip neprisiminti Jėzaus žodžių: „Aš esu Kelias, Tiesa ir gyvenimas“; „Aš – pasaulio šviesa“.Kiekvienam reikia šviesos, kad gyventų prasmingai ir siektų tiesos. Kaip krikščionis, žvelgiu į Kristaus atneštą šviesą ir Jo atskleistą tiesą. Ši šviesa ryškiai nušvietė visą žinomą Lietuvos istoriją.

Kristus atvėrė tiesą apie pasaulį ir žmogų, tai, jog kiekvienas turime savo žmogiškąją vertę ir mūsų laisvės niekas negali pasisavinti. Tai pagrindas ir tautos apsisprendimo teisei.

Kristaus tiesa parodė, kad istorija turi kryptį, nėra nesibaigiantis įvykių ratas. Po kelių dešimtmečių ar net šimto metų žmogus nėra išmetamas iš šio pasaulio kaip nebereikalingas, susinaudojęs mechanizmas, bet priimamas mylinčio Tėvo. Žmogaus laimė – Jėzaus teikiamas išgelbėjimas. Priimdami Jėzaus šviesą, savo gyvenimą derindami prie Jo šviesos, galėsime gyvuoti, kurti džiugią ateitį Lietuvai.

Tegul meilė Lietuvos / Dega mūsų širdyse, / Vardan tos Lietuvos / Vienybė težydi!

Gražu, kad „Tautišką giesmę“ baigiame paminėdami meilę ir vienybę. Be meilės kiekviena šalis bus tik erdvė uždarbiui ir galimybių paieškai. Tėvynė yra ta, kurią mylime, o meilės nėra apskaičiuojama, pasveriama. Ji didesnė už mus. Per šią meilę dalyvaujame ir Dievo meilėje, o Jis mus visus kaip Tėvas suvienija. Ši meilė padėjo lietuviams ištverti sunkiomis sąlygomis, dažnai ryžtis didžiausiai gyvenimo aukai. Branginkime jų meilės pavyzdį ir tęskime jį savo darbais – Lietuvoje kurdami, puoselėdami tai, kas gražiausia.

Linkiu, kad mūsų giedama „Tautiška giesmę“ kas kartą skatintų susimąstyti apie savo gyvenimą, kaip kiekvienas prisidedame prie to, kad Lietuva būtų gera savo vaikų motina, liktų laisva ir klestinti ypač savo dvasia.

Lionginas VIRBALAS SJ
Kauno arkivyskupas metropolitas

Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikoje Vasario 16-ąją Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtose šv. Mišiose pasakyta homilija

© 2018 „XXI amžius“