Palaimintojo Teofiliaus meilė Tėvynei

Karininkų Ramovėje 1940 metais. Iš kairės gen. Vincas Vitkauskas, vysk. Teofilius Matulionis, gen. Stasys Raštikis, Antanas Gustaitis, gen. Vladas Nagius-Nagevičius

Švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį prisimename iškiliausius Lietuvos valstybę kūrusius ir kuriančius žmones. Tarp jų ir mūsų palaimintasis Teofilius Matulionis. Jam teko būti Vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu lemtingais 1940-aisiais metais, kuomet Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos.

Istorija mums išsaugojo labai įdomią nuotrauką, publikuotą Algirdo Gamziuko ir Gyčio Ramoškos albume „Lietuvos karinė aviacija 1919–1940“ (Lietuvos aviacijos muziejus, Kaunas 1999). Nuotraukoje palaimintasis Teofilius įamžintas 1940 metais Karininkų Ramovėje kartu su didžiaisiais nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomenės vadais.

Iš dešinės pusės žvelgiant nuotraukoje sėdi generolas Vladas Nagius-Nagevičius, pasižymėjęs kaip gydytojas, archeologas bei muziejininkas, Kaune įkūręs Vytauto Didžiojo karo muziejų. Pabėgęs nuo sovietinių okupantų persekiojimų mirė 1954 metais Klyvlende (JAV).

Antrasis iš dešinės sėdi žmogus legenda Antanas Gustaitis, Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas. Jis – žinomas aviakonstruktorius ir ANBO (Antanas Nori Būti Ore) lėktuvų projektų autorius. Prasidėjus sovietinėms represijoms A. Gustaitis bandė pasitraukti iš Lietuvos, bet buvo sučiuptas ir 1941 metais sušaudytas Maskvoje.

Kalbą sako Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis, kuriam pavyko pasislėpti nuo sovietų persekiojimų užsienyje. Mirė 1984 metais Los Andžele (JAV).

Nuotraukos kairėje pusėje sėdi generolas Vincas Vitkauskas, 1940 metais laikinai ėjęs Lietuvos kariuomenės vado pareigas. Jis davė įsakymą nesipriešinti sovietinei kariuomenei, bet draugiškai ją sutikti. V. Vitkauskas sėdi palaimintojo Teofiliaus dešinėje, tačiau jo įtarus žvilgsnis išduoda didžiulį sielos nerimą ir net klastą. Sulaužydamas karinę priesaiką tarnauti Lietuvai jis ėmė teikti visokeriopą pagalbą sovietų okupantams, o po karo užėmė atsakingas pareigas sovietinės Lietuvos struktūrose. Mirė 1965 metais Kaune. Susimąstyti verčia tai, kad nepriklausomos Lietuvos kariuomenės išdavikas, ant apykaklės pasikabinęs kryžių, ženklinantį aukštą apdovanojimą, sėdi šalia vyskupo, kuris irgi su kryžiumi. Juk ir prie Paskutinės Vakarienės stalo netoli Kristaus buvo ir Judas. Palaimintasis Teofilius niekada nesusvyravo ir liko ištikimas Kristaus Evangelijai, sąžinės balsui bei Tėvynės meilei. Mokykimės ir mes tokio tvirtumo bei ištikimybės.

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS

Teofilius.lt 

© 2018 „XXI amžius“