Laisvas žmogus, pilnas tiesos ir meilės žodžiui

Petras Kimbrys

Balandžio 21 dieną, būdamas 70 metų, pas Viešpatį iškeliavo Petras Kimbrys – kultūrologas, redaktorius, vertėjas, vienas autoritetingiausių ir įtakingiausių Nepriklausomos Lietuvos kultūros veikėjų, pirmasis visuomenės, politikos, kultūros ir religijos žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ redaktorius ir vienas jo steigėjų, nenuilstantis Lietuvos kultūrintojas, išugdęs kelias žurnalistų, vertėjų, redaktorių, politikų, menotyrininkų ir kitų profesijų atstovų generacijas. Kimbrys yra išvertęs ir suredagavęs kelias dešimtis knygų, tarp jų – fundamentalių akademinių veikalų, kurie prisidėjo prie šalies intelektualinės kultūros augimo, kalbos kultūros ugdymo. Kimbrys – specialusis Šventojo Rašto lietuviškojo leidimo redaktorius, be kitų dalykų gilinęsis į Biblijos vardų adaptavimo problemas, nušvietęs šį klausimą straipsniuose. Jis buvo plačiai žinomas ir gerbiamas humanitarų aplinkoje, jo nuomonės visuotinai paisyta, ja remtasi, nes suredagavo daugybę originalių ir verstinių biblistikos, teologijos, filosofijos, istorijos, dailėtyros ir grožinės literatūros veikalų, vertė Jono Pauliaus II tekstus.

Sovietmečiu P. Kimbrys įsitraukė į disidentinę veiklą, buvo persekiojamas KGB, jam neleista baigti aukštojo mokslo (nuo 1965 metų studijavo tuometiniame Kauno politechnikos institute), dėl tos pačios priežasties kelerius metus buvo priverstas dirbti atsitiktinius darbus. 1978 metais priimtas į tuometinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų ir įsitraukė į M. K. Čiurlionio kūrybos tyrimus, tačiau darbą muziejuje derino su antisovietine veikla. 1973–1987 metais jis buvo pogrindžio leidinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Viltis“, „Pastogė“ bendradarbis, aktyviai platino draudžiamą spaudą, todėl 1986 metais muziejaus vadovybė SSRS saugumo tarnybos reikalavimu buvo priversta jį iš darbo atleisti. Iki 1989 metų Kimbrys buvo bedarbis, jo namuose vyko kratos, grėsė areštas. Nuo 1989 metų įsitraukė į veiklą katalikiškoje žiniasklaidoje – dirbo žurnalo „Katalikų pasaulis“ redakcijoje, rengė radijo laidas, tarp kitų – „Laisvosios Europos“ ir „Vatikano radijo“ programoms. 1991–1999 metais jis buvo žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ vyriausiasis redaktorius, redagavo ir vertė knygas – ši veikla tapo pagrindinė, perdavus žurnalo leidybą jaunesnei kartai. Kimbrys reiškėsi įvairiose humanitarinės kultūros srityse. Tai – ir Bažnyčios istorija, ir biblistika, ir dailės istorija, ir filosofija, ir hagiografija, ir klasikinė bei lietuvių filologija, Lietuvos istorija, onomastika, leidybos istorija, religijotyra, tekstologija, teologija, terminologija, vertimo teorija ir praktika, spaudos ir radijo žurnalistika.

Dirbdamas M. K. Čiurlionio muziejuje parengė Mykolo Žilinsko kolekcijos katalogą, paskelbė straipsnių Lietuvos taikomosios dailės ir M. K. Čiurlionio kūrybos tematika. P. Kimbrys parašė filosofo Juozo Girniaus biografinę apybraižą „Kelionė ten ir atgal“ (1995), parengė „Biblijos vardų adaptavimo principus“ (kartu su kt., 1997) ir sudarė „Biblijos vardų žodyną“ (2000).

Platų jo interesų spektrą atspindi visuomeninė veikla, kuri, kol leido greitai prastėjusi sveikata, įgijo griežtesnę institucinę išraišką. P. Kimbrys dalyvavo Tarptautinės katalikų spaudos sąjungos (UCIP) veikloje, buvo Lietuvos Biblijos draugijos Direktorių tarybos narys (1992–2001), Lietuvos radijo ir televizijos ir radijo valdybos narys (1993–1996), Ateitininkų federacijos Tarybos narys (1997–2010), Ateitininkų federacijos Tarybos pirmininkas (2000–2002), fondo „Į laisvę“ lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialo tarybos narys (2001–2003), Ateitininkų federacijos Tarybos pirmininkas (2006–2010).

2000 metais P. Kimbrys apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (dab. LDK Gedimino ordino Riterio kryžius); „Bažnyčios kronikos“ fondo 2000-ųjų krikščionybės jubiliejaus metų premija; 2011 metais jam įteikta literatūros redaktoriaus premija Auksinė lupa, simbolizuojanti kruopštų redaktoriaus darbą; 2017-aisiais – Kultūros ministrės jam įteikta Bronio Savukyno premija. Ji buvo skirta už išugdytą žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redaktorių mokyklą bei už lietuvių kalbos grynumo ir taisyklingumo puoselėjimą. Įteikdama premiją kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson sakė: „Žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“ vienareikšmiškai yra tapęs atskiru, unikaliu reiškiniu Lietuvos kultūrinėje žiniasklaidoje ir apskritai Lietuvos kultūroje. Jau galima kalbėti ir apie „Naujojo Židinio-Aidų“ tradiciją ar net judėjimą. Visa tai didžiąja dalimi – Petro Kimbrio nuopelnas“.

Ypatingą dėmesį skirdamas žanro stiliaus ir ribų pajautimui, padėdamas taisyklingai ir stilingai rašyti, mokydamas tiksliai formuluoti mintį, komponuoti struktūrą ir pasakojimą, P. Kimbrys išugdė ne vieną talentingą autorių ir vertėjų kartą. Atsiimdamas B. Savukyno premiją, apie redaktoriaus darbą jis sakė: „Apskritai redaktoriaus darbas dirbamas tyliai ir šia prasme priskirtinas prie artimo meilės darbų, kurie kokybiškiausi tada, kai daromi tyliai, niekam tarsi nepastebint ir nejuntant. Būtent tada jie palieka giliausius pėdsakus, ir tie pėdsakai gali susilaukti tąsos, nes nesibaigia su vienu žmogumi“.

Atsisveikinimas su P. Kimbriu vyko balandžio 25–26 dieną Kaune, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje. Balandžio 25 dieną velionis buvo pašarvotas šioje bažnyčioje, ir vakare joje buvo aukojamos šv. Mišios. Joms vadovavo LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, koncelebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir būrys kunigų. Homilijoje arkiv. G. Grušas pažvelgė į P. Kimbrio gyvenimą pagal penkis ateitininkų veiklos principus, kuriuos visus jis nuostabiai įgyvendino savo turiningu gyvenimu bei veikla.

Balandžio 26-ąją, artimieji, bičiuliai, kolegos, jį pažinojusieji ar tiesiog šio krikščioniškos žiniasklaidos ir kultūros darbininko pagerbti atėję ne tik kauniečiai, bet atvykę ir iš Vilniaus bei kitų Lietuvos vietų dalyvavo laidotuvių Mišiose, meldėsi už šį daugeliui brangų žmogų, dėkojo Dievui už ypatingą jo gyvenimo šviesą, kad jį pažinojo, bendravo, mokėsi iš jo.

Laidotuvių šv. Mišioms vadovavo artimas Kimbrių šeimos bičiulis, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir beveik dešimtis kelių vyskupijų kunigų.

Atsisveikinimo valandą užuojautos žodžiais šeimai, žmonai Brigitai, trims velionio vaikams, vaikaičiams, visiems jo liūdintiems homilijoje pasidalijo vysk. E. Bartulis. „Dėkojame Dievui, kad leido bendrauti su Petru šioje gyvenimo kelionėje, pažinti jį kaip gilią asmenybę. Jau 1973 metais, kai pradėjo bendradarbiauti pogrindinėje spaudoje, ypač išryškėjo jo, kaip vertėjo, redaktoriaus, dovanos. Tai buvo visuomet laisvas žmogus, pilnas tiesos ir meilės žodžiui bei žmonėms, skleidžiantis krikščionišką mintį ir trokštantis, kad visa būtų išreikšta kuo tiksliau, kuo skaidriau“, – sakė vysk. Eugenijus, paminėdamas, jog sulig pirmaisiais Nepriklausomybės žingsniais jis darbavosi kartu su tėvu Vaclovu Aliuliu MIC – rūpinosi „Katalikų kalendoriaus žinyno“ leidimu, vėliau dirbo „Katalikų pasaulyje“, atkurtajame „Naujajame židinyje“. Ant velionio karsto bažnyčioje buvo padėtas atverstas Šventasis Raštas, kurį P. Kimbrys vertė, rūpinosi, kad Dievo žodis pasiektų visus ir būtų kuo suprantamesnis. Vyskupo Eugenijaus žodžiais tariant, redaktoriaus, vertėjo darbas labai pasitarnauja žmogaus nuolankumui. Petras atsisakė savojo „aš“, labai įsigilindavo į kiekvieną darbą, atlikdavo jį kruopščiai, jautriai ir išmintingai. Paskendusį darbuose jį ištikimai, kantriai, su pasiaukojimu lydėjo žmona Brigita. „Su pasitikėjimu žvelgiame į Viešpatį, kuris yra Prisikėlimas ir gyvenimas, ir dovanojo mums Petrą, kaip Dievo dovaną tautai, kaip ryškią asmenybę“, – sakė vysk. E. Bartulis.

Po laidotuvių Mišių P. Kimbrio karstas nuvežtas į Petrašiūnų kapines, amžinojo poilsio vietą. Čia atsisveikinimo žodį tarė velionio bendražygiai Vytautas Ališauskas ir Algirdas Saudargas.

Pagal Katalikai.lt, lrkm.lrv.lt ir „Naujasis židinys–Aidai“ (2018, nr. 1).
Nuotrauka iš lrkm.lrv.lt.

© 2018 „XXI amžius“