Smurtas Dievo vardu yra didžiulė šventvagystė

Neseniai popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė konferencijos „Kova prieš religijos vardu vykdomą prievartą“ dalyvius. Šventojo Tėvo žodžiai šiuo klausimu buvo itin aiškūs.

„Religijos vardu propaguojama ir vykdoma prievarta negali nediskredituoti religijos. Ji turėtų būti pasmerkta visų religingų žmonių, kurie žino, jog Dievas yra vien gerumas, meilė, atjauta; kad jame nėra vietos neapykantai, nuoskaudai ir kerštui. Religingas asmuo žino, kad viena iš didžiausių šventvagysčių yra kviesti Dievą būti savo nuodėmių ir nusikaltimų garantu, pateisinti žmogžudystę, skerdynes, pavergimą, bet kokios formos išnaudojimą, asmenų ir ištisų populiacijų priespaudą ar persekiojimą, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Religingas asmuo žino, kad Dievas yra Šventasis, kad niekas negali pretenduoti pasinaudoti jo vardu, kad darytų blogį. Kiekvienas religinis lyderis privalo nuplėšti kaukę bet kokiam bandymui manipuliuoti Dievu, siekiant tikslų, kurie neturi nieko bendro su Juo ir Jo šlove. Reikia nenuilstant parodyti, kad kiekvieno žmogaus gyvybė yra šventa, nusipelno pagarbos, dėmesio, atjautos ir solidarumo, nepriklausomai nuo kilmės, religijos, kultūros, ideologinės ar politinės krypties. Priklausymas vienai ar kitai religijai nesuteikia papildomo orumo arba teisių, o nepriklausymas neatima ir nesumažina. Politiniams ir religiniams lyderiams, mokytojams ir ugdytojams reikia įsipareigoti kartu, informuojant ir formuojant, perspėti kiekvieną, kuris jaučiasi gundomas išsigimusių religingumo formų, kurios neturi nieko bendro su liudijimu tokios religijos, kuri verta savo vardo. Tai padės visiems tiems, kurie iš tiesų nusiteikę ieškoti Dievo, sutikti tą, kuris išlaisvina iš neapykantos ir prievartos, kuris trokšta, kad kiekvieno kūrybingumas ir energija prisidėtų prie jo meilės ir taikos visiems sumanymo“. Popiežius Pranciškus priminė savo vizitą Egipte 2017 m. balandžio 28 d., dalyvavimą islamiškojo Al Azharo universiteto surengtoje tarptautinėje konferencijoje už taiką ir pasakytą svarbią kalbą, kurioje kritikavo ir smerkė neapykantą bei smurtą religijos vardu, pavadino tai itin grubiu Dievo ir religijos klastojimu.

Vienas iš konferencijos dalyvių ir popiežiaus Pranciškaus audiencijos svečių buvo kardinolas Luisas Sako (Louis Sako) iš Irako, chaldėjų apeigų katalikų patriarchas, reziduojantis Irako sostinėje Bagdade, jau daugiau nei 10 metų skaudžiai stebintis karą, kuriame Dievo vardas barbariškiausių formų smurto teisinimui ir skleidimui buvo panaudotas daugybę kartų.

„Apmaudu, kad visos religijos panaudojo prievartos formas per savo istoriją. Tarpreliginis konfliktas yra skandalas. Asmenų persekiojimas dėl tikėjimo yra nusikalstamas“, – sakė kardinolas, pabrėždamas kaip ir Popiežius, kad religijos branduolys yra visai kitas, kad tikras klusnumas Dievo valiai kreipia į taiką ir saugumą visiems.

Kardinolas L. Sako paminėjo du svarbesnius veiksnius, kurie lemia religijos panaudojimą smurtui. Viena – pažodinis religinių tekstų interpretavimas, be tinkamos egzegezės ir be blaivios konfrontacijos su klausimais ar iššūkiais, kuriuos iškelia vis nauji istoriniai laikotarpiai.

Antra, – religijos panaudojimas politiniais ar asmeniniais sumetimais. Toks reiškinys sukūrė labai gajus ir labai sunkiai išraunamus stereotipus, gyvuojančius jau daug amžių. Pavyzdžiui, nuo Kryžiaus karų laikų arabų pasaulyje krikščionys arabai suvokiami tarsi kitų, o ne savo šalių šalininkai. Politinis islamas dažnai motyvuojamas, maitinamas tokių stereotipų.

Irako chaldėjų patriarchas išvardijo, kas gali užkirsti kelią tokiems dalykams, religinei diskriminacijai ir prievartai. Būtinas religinių lyderių bendradarbiavimas. Būtina, kad politinė santvarka pripažintų lygios pilietybės principą, nė vienos religinės mažumos nelaikant „antros klasės“ piliečiais. Būtina, kad konstitucinė santvarka būtų orientuota į pagarbą gyvybei, taikai ir stabilumui; kad ugdymo ir švietimo programos neprisidėtų prie religinio asmenų rūšiavimo, bet padėtų priimti religinį skirtingumą. Būtina atsisakyti ir atsikratyti vienokio ar kitokio „švento“ karo doktrinų. Būtina, kad istorinės religinės bendruomenės išsaugotų savo paveldą.

„Aš tikiu, kad mūsų, krikščionių ir musulmonų, Artimuosiuose Rytuose misija yra mokyti savo žmones siekti taikos, ypač harmoningu sugyvenimu. Tai gali užtrukti, bet mes nepasiduosime“,  – sakė ganytojas iš Irako.

Vatikano radijas

© 2018 „XXI amžius“