Baigęs sovietinio lagerio universitetą su praktika...

Prisimenant kun. Juozą Jakaitį

(1923 04 23–1945 12 21–1988 08 27)

Kun. Juozas Jakaitis

Kun. Juozo Jakaičio kapas

Kan. Antano Dailidės kapas

Kudirkos Naumiesčio parapijiečiai, lankydamiesi savo parapijos kapinėse Meištų kalnelyje, nuolat prisimena 1970–1988 metais čia klebonavusį kun. Juozą Jakaitį. Balandžio 23-iąją sukako 95-osios jo gimimo, o vasarą bus 30-osios mirties metinės.

Kun. J. Jakaitis gimė 1923 metų balandžio 23 dieną ūkininkų šeimoje, Santakų kaime, Sintautų parapijoje, Šakių apskrityje. Mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, vėliau – Marijampolėje, tėvų marijonų gimnazijoje, gyveno bendrabutyje. Po kelerių metų įsitraukė į ateitininkų organizaciją ir darbavosi su angelaičiais, vadovavo jų būreliui. Septynias klases baigė Marijonų gimnazijoje, o aštuntąją lankė Šakiuose ir baigė ją labai gerais pažymiais. Jis – 1941 metų laidos absolventas. Pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje J. Jakaitis jau buvo Vilkaviškio kunigų seminarijos klierikas. 1945 m. gruodžio 21 d. Kaišiadoryse buvo pašventintas kunigu. Pirmaisiais metais jis keliavo iš vienos parapijos į kitą: tris mėnesius dirbo Barzduose, keturis – Žvirgždaičiuose, po to – trejus metus Vilkaviškyje. 1948 metų spalio mėnesį Vilkaviškio prokuratūroje jam, Vilkaviškio vikarui, buvo iškelta byla pagal BK 122 straipsnį už vaikų katekizavimą ir tai, kad mokinius mokė tikybos. Kun.  J. Jakaitis kaltintas, tuo, kad nuo 1946 metų rugsėjo iki 1947 metų kovo bažnyčioje reguliariai mokė gimnazistus tokių dalykų, kurie sugriautų materialistinę jų pasaulėžiūrą. Tokiais veiksmais jis esą kišosi į mokyklos gyvenimą. Kunigas buvo suimtas. Iš pradžių nuteistas metams pataisos darbų, bet greitai šis nuosprendis pakeistas 10 metų lagerio. Kalėti teko tolimoje Šiaurėje, Karelijoje, Intos lageriuose. Ten dirbo akmens anglies kasyklose. Po kurio laiko lagerio gydytojas estas pakvietė J. Jakaitį dirbti padėjėju – felčeriu. Būdamas „daktaru“ galėjo labiau padėti likimo broliams. Medicinos priežiūra buvo labai menka: trūko tvarsčių, medikamentų. Neretai gydė tik paguoda ar nuoširdus žodis. Su likimo draugais teko dalintis viskuo – duonos kąsniu ir sunkumais. Sovietiniuose lageriuose kalėjo penkerius su puse metų. Neretai kun. J. Jakaitis patyliukais sakydavo, kad yra baigęs sovietinio lagerio universitetą su praktika. Per penkerius metus žmogus įgyja aukštąjį išsilavinimą, o likęs pusmetis – „podiplominė praktika“.

Tremtis palietė ir kitus artimuosius: į Irkutsko sritį 1949 m. kovo 25 d. buvo ištremta brolio Antano šeima. Kai 1955 metais kun. J. Jakaitis atgavo laisvę, pirmiausia aplankė brolio šeimą. Ten, tremtyje, buvusiems lietuviams kunigas teikė sakramentus: krikštijo, tuokė, vaikai priėmė Pirmąją Komuniją. Dvi savaites Sibiro taigoje pastoracine tarnyste jis stiprino tautiečių dvasią.

1955 metais kun. J. Jakaitis grįžo į tėviškę. Deja, jau neberado mamos – tų pačių metų vasarį ji amžino poilsio buvo atgulusi Sintautų kapuose. Iš pradžių kunigas dirbo Sutkuose, vėliau Bartninkuose, Alytuje.

Nuo 1970 metų jo gyvenimas buvo susijęs su Kudirkos Naumiesčio parapija. Čia jis klebonavo iki mirties – 1988 m. rugpjūčio 27 d. Palaidotas Kudirkos Naumiesčio parapijos kapinėse, šalia savo mokytojo kanauninko Antano Dailidės (1888 12 19–1911 05 07–1949 03 31).

Kun. J. Jakaitis buvo aukšto intelekto, plačios erudicijos, aštraus, skvarbaus proto, mokėjęs nemažai užsienio kalbų, įgijęs daug gyvenimiškos patirties, gerai suvokė, koks svarbus buvo Katalikų Bažnyčios vaidmuo visuomenėje, išmintimi ir patarimais dalijosi Vilkaviškio vyskupijos kunigų taryboje, buvo prosinodinis arkivyskupijos tribunolo teisėjas.

Pastoracinėje tarnyboje kun. J. Jakaitis buvo tolerantiškas. Skaudūs likimo ir išbandymų smūgiai žeidė kūną ir sielą, bet nepalaužė tikėjimo ir dorinių nuostatų. Kunigystės idealams liko ištikimas visą gyvenimą.

Parapijos žmonės prisimena kun. J. Jakaitį kaip labai paprastą, linkusį vienodai bendrauti su visais žmonėmis, nesvarbu, ar tai būtų inteligentas, ar eilinis kaimo žmogus. Visiems jis rasdavo tinkamą žodį. Visada rūpinosi parapija, stengėsi gerinti tikinčiųjų padėtį.

Masyvus juodo akmens kryžius – paminklas Meištų kalnelyje – byloja šio tvirto, įveikusio atšiauraus gyvenimo sunkumus ir negandas ryžtingo kunigo gyvenimą.

Ir šiandien, praėjus 30 metų nuo kun. J. Jakaičio mirties, dar ne vienas prisimena, kad anuomet, 1-ojoje rajoninėje Kudirkos Naumiesčio ligoninėje klebonas vakarais ligoninės koridoriais „ant galų pirštų“, kuo tyliau, ėjo pas ligonius padėti jiems pasiruošti susitikimui su Viešpačiu, slapta krikštijo, tuokė „aukštesniuose sluoksniuose“ dirbančiuosius, sustoja prie kun. J. Jakaičio kapo ir, uždegęs žvakutę, tylioje maldoje giliai susimąsto...

Aldona Kašiubaitė
Kudirkos Naumiestis, Šakių rajonas

Gintaro Totoraičio nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“