Giedotojų grupės „De profundis“ tikslas –  gedulingų giesmių puoselėjimas

Šiais metais susibūrusi ir visuose šalies regionuose veiklą plėtojanti gedulingo giedojimo grupė „De profundis“, kurią sudaro išimtinai jaunosios kartos muzikai, – bene vienintelė tokia Lietuvoje. Giedojimas už mirusius turi turtingas, ilgus amžius puoselėjamas tradicijas, padeda geriau išreikšti ne tik liūdesį, bet ir jį pranokstančią viltį. Grupės giedotojas ir vargonininkas Rimantas KLEVEČKA atsako į keletą klausimų apie giedojimo prasmę ir svarbą.

Kiek narių šiuo metu yra jūsų grupėje?

Yra šeši giedotojai: trys Kaune, trys Vilniuje. Tai – jauni, muzikinį išsilavinimą turintys žmonės, kurių gyvenime ne mažiau negu muzika svarbus tikėjimas, krikščioniškų tradicijų puoselėjimas. Mano manymu, tokia muzika yra visa ko ašis, savo svarba nenusileidžianti muzikinių duomenų turėjimui. Be giedotojų, grupės veikloje dalyvauja keli instrumentalistai, akompanuojantys smuiku ir kitais instrumentais bei solo atliekantys instrumentines kompozicijas.

Kas paskatino įkurti grupę „De profundis“ ir nulėmė pavadinimo pasirinkimą?

De profundis – pirmieji lotyniški psalmės žodžiai, reiškiantys „iš gilumos, iš gelmės“. Jais kreipdamasis į Dievą, psalmės atlikėjas tarytum pabrėžia, jog jo ieško ir šaukiasi iš visos širdies. Už mirusius giedamos giesmės irgi privalo skambėti iš pačios širdies gilumos. Tai turi būti kažkas daugiau nei vien profesionalus ir meistriškas muzikos atlikimas, tas „kažkas daugiau“, ko turi nepristigti atlikdamas gedulingą muziką, ir paskatino nurodytus psalmės žodžius pritaikyti renkantis grupės pavadinimą.

Grupę sudaro jaunosios kartos atlikėjai. Vienas iš motyvų, paskatinęs burtis ir puoselėti šios rūšies muziką, buvo tai, kad, nors Lietuvoje dar esama nemažai vyresnės kartos giedotojų, o paties giedojimo tradicijos senos ir turtingos. Kartų kaita, besikeičiantis visuomenės gyvenimo būdas, miestelių ir kaimų, kur šios tradicijos neseniai dar buvo labai gyvos, tuštėjimas, muzikos įrašai, kurie dideliuose miestuose vis dažniau išstumia autentišką giedojimą, kelia realią grėsmę, kad visas šis muzikinis ir kultūrinis paveldas ims sparčiai bei negrįžtamai nykti ir paprasčiausiai nebebus norinčių ir galinčių jį perimti ir toliau puoselėti bei palaikyti giesmių tradicijas.

Ar giedojimas ir šiandien išlieka madingas ir reikalingas? Ar galite pasakyti esmines priežastis, dėl kurių gedintieji turėtų kviestis giedotojus?

Žodis „madingas“ čia turbūt nelabai tinka. O štai dėl reikalingumo manau, kad tiksliausia būtų pasakyti, jog vargu ar jis gali būti prasmingai pakeičiamas kuo nors kitu. Juk išėjusiajam ir mus palikusiam artimam ir brangiam žmogui daugiau nieko nebegalime duoti – nei dovanų, nei jautrių žodžių, nei šilto ir nuoširdaus apkabinimo. Tik paskutinį gėlės žiedą ir giesmę, kurioje vienu metu skleidžiasi ir malda už jo sielą, ir linkėjimas saugiai nukeliauti į Amžinybę, ir viltis kažkada ten susitikti ir vėl būti drauge. O visa tai formuoja mūsų meilės ir atminimo saitus su išėjusiaisiais į Amžinybę.

Lietuvoje yra nemažai giedotojų grupių. Kuo grupė „De profundis“ išskirtinė?

Dalį atsakymo gali pasufleruoti grupės pavadinimas – tai, dėl ko susibūrėme ir ką darome, norime daryti iš širdies gelmių: puoselėti ne tik aukščiausią meniškumą, tačiau drauge ir pamaldumą. Grupę sudaro profesionalūs muzikai, todėl esame pajėgūs atlikti įvairių žanrų ir sudėtingumo kūrinius.

Paprastai, meldžiantis už mirusiuosius, liturginio maldyno maldas kalba tik giedotojai, tačiau mūsų siekis yra visus susirinkusius sutelkti į bendruomeninę maldą ir giesmę, todėl giedojimo metu visiems padaliname tekstus, kuriuos laidotuvių ar gedulingų minėjimų dalyviai vėliau gali parsinešti į namus. Visuomet paraginame ir toliau melstis už savo artimuosius. Tai darome ir patys kasdienėje maldoje prisimindami tuos, kuriuos buvome pakviesti išlydėti į paskutinę kelionę ar giesme prisiminti praėjus mėnesiui, metams po jų išėjimo.

Koks repertuaras jums artimiausias?

Žinoma, senosios lietuviškos giesmės, atspindinčios tautos charakterį, lietuvišką identitetą. Taip pat lotynų kalba giedamas grigališkasis choralas, kurio garsuose veriasi senosios Vakarų krikščionių ir, visų pirma, Romos Katalikų Bažnyčios sakralinės muzikos klodai. Juose prasmingai persipina motyvai, apgiedantys Kristaus mirtį ir Prisikėlimo slėpinį, skatinantys neprarasti vilties.

Grupės repertuare nestinga ir sakralinės klasikos kūrinių. Kiekvienu atveju bendraujame su mirusiojo artimaisiais, su jais deriname atliktiną muziką, patariame ir padedame pasirinkti iš pakankamai plataus ir įvairialypio repertuaro.

Paplitusi nuomonė, kad giedotojų veikla yra virtusi savotišku verslu. Kokia jūsų nuomonė?

Malda ir gedinčiųjų skausmas ar išgyvenimai negali būti įkainoti. Giedojimas – mūsų papildoma socialinė krikščioniška veikla. Giedojimo metu surinktos lėšos, o veikiau aukos yra skiriamos grupės sakralinio giedojimo gerinimui, veiklos plėtrai, krikščioniškam švietimui, savanoriškoms ekspedicijoms, kurių metu renkame ir fiksuojame mūsų senelių ir prosenelių giedotas gedulingas giesmes. Ateityje ketiname imtis lietuviškų gedulingų giesmių giesmyno išleidimo, organizuoti nemokamas akcijas – gedulingos muzikos koncertus Visų Šventųjų, Vėlinių dieną įvairiose Lietuvos vietose.

Kaip galima su jumis susisiekti?

Esame pasiekiami visoje Lietuvoje bet kuriuo paros metu, nes suprantame, kad suorganizuoti giedotojus, ypač kai artimųjų mirtis užklumpa netikėtai, nėra lengva. Tokiu atveju galima kreiptis mob. tel. 8 (674) 38812 arba el. p. giedotojugrupe@gmail.com. Daugiau informacijos galima rasti interneto svetainėje https://giedotojai.blogspot.com

© 2018 „XXI amžius“