Kai išpildomi pažadai   

S. Marija Tronkati

Skaityti apie palaimintųjų gyvenimus nėra nuobodu. Ir tai natūralu, nes Bažnyčia pripažįsta palaimintųjų tikėjimą ir darbus, kurie išsiskiria iš kitų savo užmoju, gyvenimo aplinkybėmis, gyliu, herojiškumu. Tai yra tikėjimo pavyzdžiai, jie tarsi dangaus skliauto žvaigždės, greta didžiosios Kristaus saulės. Maria Tronkati – viena iš jų. Ši Marijos, Krikščionių pagalbos, dukterų kongregacijos, kuri yra saleziečių šeimos dalis, vienuolė buvo paskelbta palaimintąja lapkričio 24-ąją Ekvadore.

Ji gimė 1883 metais Italijos šiaurėje, didelėje šeimoje ir leido savo jaunystę prižiūrėdama kitus vaikus ar dirbdama laukuose. Anksti pajuto ir subrandino pašaukimą pasišvęsti Dievui – vos šešiolikos metų jau aiškiai apie tai žinojo. Tačiau jai teko sulaukti 21-erių, kol galėjo būti priimta į Marijos, Krikščionių pagalbos, dukterų kongregaciją. Pirmuosius įžadus davė 1908 metais.

Pirmieji gyvenimo metai kongregacijoje panašūs į kitų: sesuo Marija stengėsi būti uoli ir pamaldi, dirbo įvairius darbus, kuriuos reikėjo atlikti vienuolyne, visiškai pasitikėjo Dievo valia. Ji buvo pasiųsta į Viduržemio jūros pakrantės miestelį Varazze. Pasak vieno komentatoriaus, šiuo periodu ji tarsi ruošėsi antrajam savo gyvenimo etapui, kurio pradžia galima laikyti 1915 birželio 25 dienos potvynį, kuris po didžiulės audros apsėmė visą miestelį. Vanduo pralaužė ir vienuolyno sieną, užpylė kambarį, kuriame Marija buvo su kita vienuole. Gelbėdamosios jos užšoko ant stalo. Būtent šiomis minutėmis Marija davė įžadą: jei liks gyva, taps misioniere. Vandeniui pakilus dar aukščiau, abi vienuolės išsilaikė ir išsigelbėjo įsitvėrusios užuolaidų karnizo.

Teko palaukti keletą metų iki misijų, tačiau gavo patirties, kuri itin pravertė vėliau. 1915 metais, prasidėjus I Pasauliniam karui, trejus metus dirbo ligoninėje, slaugydama sužeistuosius ir mirštančius, mokydamasi teikti pagalbą kūnui ir sielai. Karui pasibaigus dar metus dirbo su pokario našlaičiais.

1922 metų lapkričio 9 dieną sesuo Marija, jau būdama 39 metų, pagaliau leidosi į kelionę kartu su dviem kitomis seserimis traukiniu iki Marselio, 22 dienas laivu iki Panamos, iki Gvajakilio miesto. Likusius 47 gyvenimo metus ji praleido Amerikoje ir niekada negrįžo atgal į Italiją. Panamoje, saleziečių misijų namuose, gyveno beveik ketverius metus, gydė ir slaugė žmones tiek pačiame mieste, tiek tolimesnėse kalnų vietovėse. Jau čia ją pradėjo gaubti tvirtos ir patikimos meilės artimui, kenčiančiam, sergančiam aureolė. Vienas žudikas, jau pasiruošęs atgailai, atsidūręs mirties patale kvietė ją būti šalia, nes tikėjo, kad ji atbaidys šėtoną ir neleis nevilčiai patekti į širdį.

Teko eiti į džiungles, jau Ekvadoro teritorijoje, kur gyvena šuarai, džiunglių žmonės, pasižymintys papročiais, kurie šiuolaikiniam žmogui atrodytų šiurpoki. Kelionė buvo ilga ir sunki: su arkliais ir vedliais per miškus, uolas, upes, kilti į 3000 metrų aukštį, kol galiausiai menku takeliu Marija su dar viena seserimi pasiekė mažą Mendez misijų stotį, liudijusią pirmųjų misionierių drąsą.

Tik čia sutiktas šuarų būrys vietoj svetingo pasveikinimo rankose laikė strėles, ietis ir lankus. Jie paaiškino situaciją: susišaudyme buvo sužalota vado paauglė duktė. Žaizda pradėjo pūti, o vietos užkerėtojas nieko negali padaryti, tad arba vienuolės ją išgydo ir tada bus praleistos, arba pačios padės galvas. Sesuo Marija su spirite dezinfekuotu peiliuku sėkmingai išėmė kulką ir sutvarkė žaizdą. Likusi kelionės dalis vyko be problemų, nes jau sklido žinia, kad keliauja „baltoji moteris, kuri didesnė kerėtoja už kitus kerėtojus“. Tad dar po keturių dienų buvo pasiekta Macas aukštikalnė – paskutinis kelionės tikslas. Čia stovėjo keli kadaise misionierių dominikonų pastatyti nameliai, mokyklėlė ir bažnytėlė, gerokai apleisti ir 1924 metais perimti saleziečių – Mendez vikariato centras, tapęs ir sesers Marijos gyvenimo centru. Prasidėjusi nuo gydymo jos veikla plėtėsi: netrukus prireikia mokyklos, kad vaikai gautų šiokį tokį išsilavinimą, vėliau – internato, kuriame galėtų kuriam laikui apsigyventi našlaičiai ar našlės. Sesuo Marija evangelizavo ir bandė keisti papročius žmonių, kuriems, pavyzdžiui, kraujo kerštas buvo absoliuti ir šventa pareiga. Netrūko sunkumų, ne tik dėl pavojingų kelionių: užsitraukus kai kurių žmonių nemalonę, rizikuota daug kuo. 1938 metais dėl nuoskaudos ir keršto padegta visa misija. Kerštas ne visada sėkmingas – pasakojama, kad vienas sesers Marijos sudrausmintas žmogus kreipėsi į raganių, norėdamas „užsakyti“ jos mirtį, bet raganius atsakęs, kad vienuolę saugančio šviesos skydo jis negalįs paveikti.

Per regioną 1933, 1945, 1955 ir 1959 metais nusirito mirtinos maro ir kitų epidemijų bangos, kurių metu Marija vėl buvo pirmose gretose. Krikščioniškai savo, o ne tėvų valia susituokia pirmosios poros, o 1954-aisiais, Marijai jau sulaukus 70-ies, iškyla nedidelė ligoninė: joje ruošiamos slaugės ir prižiūrėtojos iš pačių šuarų. Žmonių akyse Marija jau nebe sesuo, o išmintinga ir tvirta motina, į kurią galima kreiptis visada ir visomis situacijomis.

1969 metų rugpjūčio 5 dieną motina Marija vienai seseriai prasitarė, kad iš Mergelės Marijos gavo ženklą, jog netrukus kažkas atsitiks, ir ji turi būti pasiruošusi. Po 20 dienų su kitomis dviem seserimis išsiruošus į rekolekcijas, jas skraidinęs lėktuvėlis tik pakilęs nukrito. Žuvo tik vienas žmogus – motina Marija. Atsisveikinti su ja atėjo visi, pamiršę asmeninius ar gentinius skirtumus.

Parengta pagal VR informaciją

© 2012 „XXI amžius“