Palaimintųjų pėdsakais

Benediktinių abatė

Palaimintoji Marija Luiza

Lapkričio 10-ąją Italijos Umbrijos regiono Spoleto miesto katedroje popiežiaus Benedikto XVI vardu kard. Andželas Amatas, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, Dievo tarnaitę vienuolę Mariją Luizą Prosperi paskelbė palaimintąja. XIX amžiaus pradžioje gyvenusi vienuolė buvo Trevi Šv. Liucijos benediktinių vienuolyno abatė. Beje, spalio 7 dieną Popiežius kitą benediktinę, šventąją mistikę Hildegardą Bingenietę, kartu su Jonu Aviliečiu paskelbė Bažnyčios mokytojais.

Palaimintoji M. L. Prosperi gimė kilmingoje šeimoje 1799 metais nedideliame Fogliano miestelyje, Umbrijos regione. Gimimo dieną ji buvo pakrikštyta Gertrūdos vardu, o 1820 m. gegužės 4 d. pirmą kartą įžengė į Šv. Liucijos vienuolyną Trevi mieste. Po metų davė pirmuosius įžadus ir gavo Jėzaus Švč. Širdies Marijos Luizos Angelikos vienuolišką vardą. Apie palaimintosios mistinius išgyvenimus kitos vienuolės sužinojo tik atvykus pirmajam dvasios vadovui, kuris ją privertė tai paviešinti. Palaimintoji Marija Luiza labai išgyveno dėl jos dvasios tėvų, kurių turėjo net keturis, nesupratingumą, tačiau ji visada liko nuolankiai paklusni ir vykdė visus nurodymus. Viename iš savo mistinių išgyvenimų regėjo nukryžiuotą Kristų, kuris jai kalbėjo, kad ji bus visų atstumta ir kentės nuo nuodėmklausių, kurie norės padėti, tačiau nesugebės. Palaimintoji kitų vienuolių liko nesuprasta ir buvo nubausta atlikti įvairias asketines atgailos praktikas. Tačiau 1837 metais visai netikėtai vienuolė Marija Luiza buvo išrinkta vienuolyno abate. Nors ir buvo linkusi į maldą ir užsidarymą tyloje, labai aiškiai suprato, kokiu keliu reikia eiti. Palaipsniui grąžino benediktinių regulą į vienuolyno gyvenimo praktiką, bet kokį kitų vienuolių pasipriešinimą nugalėjo savo ypatingu nuolankumu ir neautoritariniu valdymu. Ji pasižymėjo gebėjimu pažadinti naujus pašaukimus vienuoliškam gyvenimui. Dėl pavyzdinio vienuoliško gyvenimo palaimintoji Marija Luiza abate buvo perrinkta dar kelis kartus ir Šv. Liucijos vienuolynui vadovavo iki pat mirties.

Palaimintoji Marija Luiza, net išrinka vienuolyno abate, stengėsi savo mistinius išgyvenimus išlaikyti paslaptyje, tačiau naujasis dvasios vadovas Spoleto arkivyskupas Ignacas Cadolini įsakė abatei periodiškai jam pateikti raštiškas ataskaitas apie mistinius išgyvenimus. Nuo 1838 metų abatė periodines ataskaitas ėmė pasirašinėti Dievo Valios Marijos Luizos vardu. Trijuose šimtuose ataskaitų puslapių palaimintoji labai dažnai kalba apie Jėzaus Širdį, apie prieš priimant Švč. Sakramentą patiriamus mistinius išgyvenimus. Ataskaitose perpasakojami net dialogai tarp jos ir Kristaus. Pasak palaimintosios, širdžių vienybė reiškia jos dalyvavimą Kristaus širdies kančiose.

Paskutiniais gyvenimo metais per kiekvieną Velykų tridienį palaimintoji imdavo negaluoti, patirdavo skausmus lyg dalyvautų Kristaus kančioje, o po Velykų jos sveikata vėl pagerėdavo. Net ligos patale ji visą laiką sugebėjo vadovauti savo benediktinių vienuolyno bendruomenei. Palaimintoji M. L. Prosperi mirė 1847 m. rugsėjo 12 d.

Nors visos palaimintosios biografijos detalės nėra tiksliai žinomos, tačiau vienuolių ir Trevi gyventojų atmintyje Marijos Luizos atminimas išliko gyvas. Visi liudytojai ją prisimena kaip mylinčią, nuoširdžią vienuolių ugdytoją, kruopščiai atliekančią visus jai pavestus darbus, daug dėmesio skiriančią maldai.

Palaimintoji abatė M. L. Prosperi buvo Eucharistijos ir Kryžiaus išganomosios paslapties garbintoja, ji buvo įsimylėjusi Dievą. Pasak ją pažinojusiųjų, palaimintoji abatė buvo Dievo apdovanota ypatingomis dovanomis ir malonėmis, kurios visos kartu retai randamos kitų šventųjų gyvenimuose. Tvirtas ir beribis Marijos Luizos tikėjimas vedė ją prie Dievo paslapčių viršūnių, lyg matytų akimis visa tai, ką mes paprastai priimame tikėjimu.

Palaimintosios Marijos Luizos Prosperi didžiojo tikėjimo, meilės ir nuolankumo akivaizdoje galbūt pasijuntame turį menką tikėjimą, tačiau pamirštame, kad tikėjimas yra degantis Dievo troškimas ir jam nėra jokių ribų. Ypatingai šiandien Bažnyčiai reikia tikinčiųjų, kunigų ir vienuolių, kurie būtų šventi, romūs, kupini džiaugsmo ir tikėjimo.

Parengta pagal VR informaciją

© 2012 „XXI amžius“