Naujo Šventojo Tėvo kilmė ir mokymas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus

Popiežiaus vienuolio išrinkimas

Argentiniečio kardinolo Chorchės Marijaus Bergoljo išrinkimas Romos popiežiumi – 266-uoju apaštalo šv. Petro įpėdiniu neseniai pasibaigusioje kardinolų konklavoje – yra ne mažiau istorinis nei jo pirmtako popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas praėjus beveik 600 metų nuo panašaus įvykio. Su naujuoju Popiežiumi, pirmą kartą pasirinkusiu visais atžvilgiais prasmingą Pranciškaus (vargšų ir kūrinijos globėjo, gavusio mistinį „Bažnyčios atstatymo“ paraginimą) vardą, siejamas dar vienas unikalumas: tai bus pirmasis Šventasis Tėvas, kilęs iš Lotynų Amerikos, prieš penkis šimtmečius kartu su geografiniais atradimais ir kolonizavimu pradėto evangelizuoti žemyno, kuriame dabar telkiasi daugiau kaip 40 proc. iš 1,2 milijardo pasaulio katalikų. Tačiau ši katalikiškiausia pasaulio dalis, kurią daug kartų lankęs palaimintasis Jonas Paulius II yra pavadinęs „vilties kontinentu“ Katalikų Bažnyčiai, dabar susiduria su ne mažesnėmis sekuliarizacijos, sektų antplūdžio bei socialinėmis problemomis nei kitos katalikiškos pasaulio dalys, todėl turės būti ypatingo popiežiaus Pranciškaus pastoracinio dėmesio centre.

Kitas reikšmingas naujojo pontifikato bruožas tai, kad dabartinis Šventasis Tėvas yra pirmasis Visuotinės Bažnyčios vadovas, priklausantis katalikų didžiausiam ir įtakingiausiam vienuolių Jėzuitų ordinui, turinčiam apie 18 tūkstančių narių. Beje, ši šv. Ignaco Lojolos XVI amžiaus pirmoje pusėje įsteigta vienuolija kartu su būdingais skaistumo, neturto ir klusnumo įžadais turi ir ketvirtąjį – besąlygiškos ištikimybės Popiežiui įžadą. Kaip tik tai priminė Jėzaus Draugijos, kaip oficialiai vadinama ši vienuolija, generalinis vyresnysis tėvas Adolfas Nikolasas SJ kovo 14-ąją paskelbtame pareiškime, paminėdamas, kad „visi jėzuitai maldomis lydi savo brolį ir dėkoja jam už dosnumą prisiimant atsakomybę vadovauti Bažnyčiai šiuo sprendžiamuoju metu“. Jame su viltinga padėka Dievui už kardinolo Ch. Bergoljo SJ išrinkimą akcentuojamas popiežiaus Pranciškaus „regimas paprastumo ir nuolankumo liudijimas, jo pastoracinė patirtis ir dvasinis gilumas“.

Beje, iš beveik dvidešimties įvairioms vienuolijoms priklausančių pastarosios konklavos dalyvių – iš viso naujo Popiežiaus rinkimuose turėjo teisę dalyvauti 117 kardinolų iš 50 šalių – jėzuitas buvo tik kardinolas Ch. Bergoljas, kadangi dar vienas Jėzaus Draugijos narys Indonezijos kardinolas Julius Rijadis Darmatmadža dėl prastos sveikatos į Romą neatvyko. Tačiau praėjusią konklavą, anot vieno apžvalgininko, vis tiek galima vadinti „jėzuitiška“, nes dauguma jos dalyvių kardinolų yra baigę jėzuitams priklausančias mokyklas, universitetus ar kitus studijų centrus, kuriais ši vienuolija išgarsėjusi visame pasaulyje. Iki šiol paskutinis apaštalo šv. Petro tarnystėje buvęs vienuolis yra kamaldulių bendruomenei priklausęs Grigalius XVI, kurio pontifikatas truko nuo 1831 iki 1846 metų. Taigi, jau daugiau nei pusantro šimtmečio (ilgiausias „tuštumos“ tarpas Vakarų vienuolijos istorijoje), kai Popiežiumi nėra buvęs vienuolis. Tas laikotarpis ir Bažnyčiai, ir vienuolijoms buvo labai sunkus dėl sekuliarizmo, ateizmo, krikščionybei priešiškų ideologijų plėtros. Todėl vėl „vienuoliško pontifikato“, pirmą kartą susieto su Popiežiumi jėzuitu, atsiradimas tikrai žada didelę ryžtingo dvasinio atsinaujinimo viltį.

Tarnystės kelias

Chorche Marijus Bergoljas (popiežius Pranciškus) gimė 1936 m. gruodžio 17 dieną Argentinos sostinėje Buenos Airėse. Jo tėvas Marijus Chozė Bergoljas buvo imigrantas iš Italijos šiaurinio Pjemonto regiono ir dirbo paprastu geležinkelio tarnautoju. Motina Regina Marija Sivori buvo namų šeimininkė ir augino penkis šeimos vaikus. Baigęs gimnaziją Ch. Bergoljas studijavo Buenos Airių universitete, įgijo chemiko inžinieriaus kvalifikaciją. Tačiau, gavęs diplomą, pasuko dvasinės tarnystės keliu – įstojo į diecezinę Villa Devoto kunigų seminariją. Netrukus, 1958 m. kovo 11 d., pradėjo noviciatą Jėzaus Draugijoje ir vyresniųjų buvo išsiųstas studijuoti humanitarinių mokslų į Čilės sostinę Santjagą. Su baigimo diplomais 1963 metais grįžęs į Argentiną, tęsė filosofijos studijas Šv. Juozapo kunigų seminarijoje San Migelio mieste, įgijo licenciato laipsnį. 1964–1967 metais dėstė literatūrą ir psichologiją Santa Fe miesto Immacolata katalikų kolegijoje bei Buenos Airių katalikų El Salvador universitete.

Vėliau sugrįžo studijuoti teologiją į Šv. Juozapo kunigų seminariją, kurią baigdamas 1969 metų gruodžio 13 dieną gavo kunigystės šventimus. Taigi, galima pasakyti, kad Pranciškus yra pirmasis Popiežius, tapęs kunigu jau po Vatikano II Susirinkimo, vykusio 1962–1965 metais. 1970 metais buvo išsiųstas trečiajam vienuoliškos probacijos etapui į Ispaniją, kurį užbaigęs 1973 m. balandžio 22 d., davė amžinuosius jėzuito vienuolio įžadus. Tėvas Ch. Bergoljas SJ buvo paskirtas Argentinos jėzuitų noviciato magistru, tačiau dėl savo gerų vadovavimo bei organizacinių gebėjimų netrukus, 1973 m. liepos 31 d., buvo išrinktas savo šalies jėzuitų bendruomenės vadovu – provincijolu. Po šešiametės kadencijos, nuo 1980 iki 1986 metų, dirbo San Migelio kunigų seminarijos, kurioje anksčiau mokėsi, rektoriumi ir atliko sielovadinę tarnystę vietinėje San Chozė parapijoje. 1986 metų kovą išvyko į Freiburgą (Vokietija) rengti teologijos daktarato disertacijos, o grįžęs į tėvynę, dėstė El Salvadoro katalikų universitete bei ėjo nuodėmklausio ir dvasinio vadovo pareigas Kordobos miesto bažnytinėje bendruomenėje. 1992 m. gegužės 20 d. popiežius Jonas Paulius II tėvą Ch. Bergoliją paskyrė didžiulės Buenos Airių arkivyskupijos vienu iš trijų vyskupų augziliarų. 1997 m. birželio 3 d. jis buvo paskirtas Buenos Airių arkivyskupu koadjutoriumi ir, atsistatydinus ligotam ordinarui kardinolui Antonijui Karačinui, 1998-ųjų vasario 28 dieną tapo jo įpėdiniu. Popiežius Jonas Paulius II 2001 m. vasario 21 d. sušauktoje konsistorijoje arkivyskupą Ch. Bergolją paskyrė Kardinolų kolegijos nariu. Tų pačių metų spalį Šventasis Tėvas jį paskyrė pirmininkauti Vatikane vykusioje Vyskupų Sinodo X generalinėje asamblėjoje. Kardinolas Ch. Bergoljas buvo renkamas Argentinos vyskupų konferencijos pirmininku ir buvo žinomas kaip viena svarbiausių bažnytinio gyvenimo figūrų ne tik savo šalies, bet ir visos Lotynų Amerikos mastu. Jis buvo vienas pagrindinių kandidatų 2005 metų konklavoje, kurioje buvo išrinktas popiežius Benediktas XVI.

Laiškas Gavėniai

„XXI amžiuje“ stengsimės išsamiau supažindinti su naujojo Popiežiaus aktualiu mokymu, paraginimais bei nurodymais Bažnyčios gyvenimui, kurie pagrįsti iškiliu asmeniniu liudijimu, apie kurį dabar sutelktas plačiosios žiniasklaidos dėmesys. Norisi aptarti dar tuometinio Buenos Airių arkivyskupo kardinolo Ch. Bergoljo ganytojišką kreipimąsi šiemetinei Gavėniai, paskelbtą vasario 13 dieną, likus lygiai vienam mėnesiui iki jo išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą. Tas laiškas svarbiomis sielovadinėmis nuostatomis savotišku būdu susisiekia su kardinolo Jozefo Ratcingerio mąstymais 2005 metų Didžiojo penktadienio Kryžiaus keliui Romos Koliziejuje irgi likus tik kelioms savaitėms iki jo išrinkimo Popiežiumi. Tada irgi buvo iškelta daug skaudžių problemų. Ganytojiškoje žinioje Gavėniai, nurodydamas „šiuolaikinės visuomenės juodosios kronikos“ detales – nusikalstamumą, nekaltųjų kentėjimus, silpniausiųjų žmonių ir tautų teisių paniekinimą, „pinigų dominavimo šėtoniškus padarinius“ (prostituciją, korupciją, narkomaniją, skausmingą emigraciją) – kardinolas Ch. Bergoljas, kaip prieš aštuonerius metus kardinolas J. Ratcingeris, pripažįsta, jog „mūsų, kaip Bažnyčios, klaidų bei nuodėmių netrūksta toje didelėje (blogio) panoramoje“. Kardinolas Ch. Bergoljas rašo, kad paplitęs asmeninio egoizmo pateisinimas dėl etinių vertybių stygiaus visuomenėje kalba apie mūsų žmogiškąjį ribotumą ir silpnumą, patiems negalint pakeisti šios destrukcinės realybės. Jis natūraliai pripažįsta, kad tokia bejėgiška padėtis kelia klausimą, ar iš viso verta ir galima bandyti tai pakeisti, kai nuodėmė savo naikinančia galia, atrodo, negrįžtamai veda į niekur pasaulio ir istorijos likimą. Bet štai atėjusi Gavėnia – kaip „tiesos ir tikros vilties šauksmas“– duoda atsakymą: „Taip, tai įmanoma“, tačiau veikti reikia ne su plastikine šypsena, lyg kad nieko neatsitiko, bet su atvirumu, pasiremiant begaliniu Dievo gailestingumu ir pasirengimu atleisti. „Jis vėl drąsina mus viską pradėti iš naujo, kviečia išsirengti paschalinei kelionei į Tiesą, kelionei su kryžiumi ir savęs atsisakymu, kelionei, kuri nėra patogi, bet ne bergždžia“, – teigė dabar jau Šventuoju Tėvu išrinktas Argentinos kardinolas, kuris pats pasižymėjo savęs atsisakymu ir pasiaukojančia parama kitiems. Jis sako, kad šioje Gavėnios atsinaujinimo kelionėje reikia turėti drąsos atvirai pripažinti, kad „ne viskas gerai mums patiems, visuomenei ir Bažnyčiai“, kad reikia tikrai ir visiems atsiversti ir daug ką keisti. Tačiau tai neturi būti tik dirbtinė atgaila be garantijų ateičiai, kaip kad neturi būti formalus pasninkavimas su vėlesniu persivalgymu ir puotavimu. Tai neturi būti „paviršutiniška ir egoistinė malda, kuri nepasiektų mūsų gyvenimo gilumos ir neleistų prisiliesti prie Dievo“. Visos nuodėmės gali būti atleistos, bet tam reikalingas nuoširdus kaltės prisipažinimas ir tos kaltės žaizdų parodymas dangiškajam Gydytojui, nes tik tiesa gali atvesti į susitaikymą su Dievu ir žmonėmis. „Reikia dosniai atverti savo širdį, nes tik taip į ją gali patekti gailestingumas Dievo, kuris mus myli ir gydo“, – aiškino kardinolas Ch. Bergoljas. Jis dar kartą akcentavo, kad liturginis Gavėnios laikotarpis skirtas atsinaujinti ne tik kiekvienam asmeniškai, bet ir šeimoms, bendruomenėms, Bažnyčiai, tėvynei, visam pasauliui. Atsiverdami į tikrąjį Dievo šventumą, turime tapti bendradarbiais To, kuris „savo mirtimi ir Prisikėlimu laimėjo mums išgelbėjimą“. Baigdamas ganytojinį laišką tuomet dar būsimasis Popiežius ypač linkėjo, kad Gavėnios metas būtų kupinas įvairių solidarumo poelgių vargšų naudai, palengvinant liūdesį daugelio brolių, kurie keliauja su mumis. Jis priminė šv. Jono Chrizostomo mokymą, jog kad ir koks būtų griežtas pasninkavimas, miegojimas ant kietų grindų ar kitoks susivaržymas, bet jeigu nieko gero nedarome kitiems, nepadarome nieko iškilaus. Tikėjimo metai suteikia progą sutikti Viešpatį, regimą kenčiančiuose veiduose jaunų žmonių, kurie neturi ateities, virpančiose rankose užmirštų senelių, daugelyje suklupusių šeimų, kurios tęsia sunkų gyvenimą, nerasdamos nieko, kas galėtų joms padėti. Taip tuomet rašė kardinolas Ch. Bergoljas savo tautiečiams Gavėnios pradžioje, o dabar išrinktas į Petro sostą vėl pakvietė juos padėti savo malda ir nevykti į Romą jo popiežiškosioms inauguracijos iškilmėms o, atsisakius tolimos kelionės, sutaupytas lėšas paskirti vargšams.

© 2013 „XXI amžius“