Lietuvos dvasininkų piligrimystė Šventojoje Žemėje

Mons. dr. Algirdas Jurevičius

Šv. Mišių koncelebracijai Kristaus kapo bazilikoje Jeruzalėje vadovauja kun. Robertas Rumšas

Kunigų malda prie Raudų sienos

Lietuvos kunigai meldžiasi Rožinį

Užkandis prie Kristaus Kapo bazilikos Jeruzaleje. Priekyje – kunigai Rokas Puzonas ir Algirdas Gaidukevičius

Šv. Mišių koncelebracijai Getsemanėje vadovauja kun. Algirdas Akelaitis

Šv. Mišių koncelebracijai Betliejuje vadovauja kun. Rokas Puzonas

Teksto autorius mons. dr. Algirdas Jurevičius prie Kumrano uolų

Teksto autorius mons. dr. Algirdas Jurevičius prie Kafarnaumo sinagogos

Atsiliepdama į Lietuvos vyskupų raginimą dėl piligrimystės skatinimo Tikėjimo metais grupė Lietuvos dvasininkų iš įvairių vyskupijų 2013 m. vasario 4–12 dienomis lankėsi Šventojoje Žemėje. Piligrimystės tikslas – ne tik aplankyti krikščionims svarbias vietas, bet ir gyvai prisiliesti prie paties Jėzaus Kristaus gyvenimo ir veiklos istorijos, pajusti tą aplinką, kurioje Dievas ypatingu būdu prakalbino žmogų pats tapdamas žmogumi.

Piligrimų grupę svetingai sutiko ir visą savaitę lydėjo Izraelyje dirbanti gidė Larisa, kuri išsamiai supažindino piligrimus ne tik su tikintiesiems svarbių vietų istorija, bet ir su politiniu bei ekonominiu šalies gyvenimu. Žemiškaisiais piligrimų poreikiais (apgyvendinimu, maitinimu, pervežimu...) visą kelionę rūpinosi UAB „Excursus“ direktorė Daiva Strolienė.

Kad piligrimystė netaptų vien tik turizmu, kelionės metu buvo atliekamos rekolekcijos, kurias koordinavo Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios klebonas mons. Vytautas Grigaravičius. Kiekvieną dieną piligrimams mąstymus pateikdavo ir šv. Mišioms vadovaudavo skirtingi dvasininkai: mons. Vytautas Grigaravičius, mons. Algirdas Jurevičius, kun. Laurynas Visockas, kun. Rokas Puzonas, kun. Algirdas Akelaitis bei kun. Robertas Rumšas.

Vykstant į tikintiesiems svarbias vietas buvo prisimintos Šventojo Rašto citatos, susijusios su lankoma vieta. Taip tikrąja kelionės palydove tapo Biblija, naujai prašnekinusi piligrimus savo istorišku akivaizdumu. Patirtus kelionės įspūdžius pagilindavo Rožinio malda bei vakare atliekama sąžinės sąskaita.

Glausta ir intensyvi dienotvarkė leido aplankyti daugelį krikščionims svarbių vietų. Vaikščiodami tarp Romos imperijos laikų Cezarėjos tvirtovės griuvėsių, atradome Poncijui Pilotui dedikuotą akmenį. Taip pasaulietinė ir išganymo istorija atranda bendrų sąlyčio taškų.

Karmelio kalno vienuolyno aplankymas priminė pranašo Elijo istoriją, o šiandien kalno viršūnėje įsikūręs seserų karmeličių vienuolynas yra tapęs karmelitiško dvasingumo centru. Prie vienuolyno esanti Dievo Motinos Marijos garbei dedikuota bazilika Stella Maris (Jūrų Žvaigždė) iš toli pasitinka į Haifos uostą plaukiančius laivus. Kaip laivyboje, taip ir gyvenime reikalingi švyturiai, rodantys teisingą kelią. Iš Karmelio kalno einanti dvasinė tradicija daugelį žmonių veda į saugiausią uostą.

Nazaretas ne tik priminė apie angelo Gabrieliaus apreiškimą Mergelei Marijai, bet ir maloniai nustebino Apreiškimo bazilikos kieme piligrimus iš Lietuvos pasitinkančiu Aušros Vartų Marijos atvaizdu. Lietuviškumo pėdsakų esama ir daugiau. Tai Pater noster bažnyčioje tarp įvairiomis kalbomis užrašytos Viešpaties maldos atrandame ir lietuvišką „Tėve mūsų“ maldą. Marijos Apsilankymo pas Elžbietą bazilikos kieme tarp tekstų kitomis kalbomis puikuojasi ir lietuvių kalba įrašyta Marijos šlovinimo giesmė (Magnificat). Svarbiausių maldų pristatymas įvairiomis kalbomis nebyliai liudija, jog išganymo žinia neapsiriboja tik viena tauta, bet Evangelijai skirta skambėti visame pasaulyje.

Nors piligrimai keliavo patogiu autobusu, tačiau norint pakilti į Taboro kalną jį teko „iškeisti“ į mažesnius autobusiukus. Įgudę vairuotojai per dešimt minučių piligrimus nugabeno prie Kristaus Atsimainymo bažnyčios Taboro kalne. Prisiminėme Evangeliją, kurioje Jėzus, pasiėmęs Petrą, Jokūbą ir Joną užkopė į kalną melstis. Nenuostabu tai, jog apaštalai miegojo, nes pėsčiomis įkopus į tokį kalną, būtinas poilsis. Kiekvienas piligrimas asmeniškai išgyveno Kristaus atsimainymą ir pasiryžo labiau panašėti į Kristų.

Pagrindinės Jėzaus mokymo vietos geografiškai buvo susijusios su Genezareto ežeru, dėl savo dydžio dar vadinamu Galilėjos jūra. Šiandien šis ežeras aprūpina beveik visą Izraelio valstybę gėlu vandeniu, nes yra didžiausias gėlo vandens telkinys Izraelyje. Kadangi ežeras yra 213 metrų žemiau jūros lygio ir apjuostas Golano aukštumų, vandens paviršius yra ramus, tačiau ežerui būdingos staigiai užeinančios audros. Nors Evangelija pasakoja apie apaštalų valtį užklupusią audrą ir Jėzų, einantį banguotu ežero paviršiumi, tačiau smagu išgirsti apie tokius ežero „kaprizus“ ir iš vietinės gidės lūpų.

Didžiulį įspūdį padarė Kafarnaumo aplankymas. Kafarnaumo sinagogoje Jėzus per Šabą išvaro demoną, o apsilankęs Petro namuose pagydo sergančią uošvę. Archeologai yra atkasę senosios gyvenvietės gana gerai išlikusias liekanas – pastatus, kurie dėl kultūrinių sluoksnių augimo jau yra atsidūrę beveik po žemėmis. Piligrimus ypač domino ir liekanos sinagogos, kurioje Kristus skelbė Gerąją Naujieną. Ta vietovė ir Genezareto ežeras pažadina pirmųjų apaštalų pašaukimo vaizdus: ežeras žvejams buvo pragyvenimo šaltinis, bet jie viską paliko ir nusekė paskui Viešpatį. Laukinės gamtos apsuptyje piligrimų širdyse tarsi iš naujo nuskambėjo Viešpaties žodžiai – „Sek paskui mane“. Plaukimas laivu ir šv. Petro žuvies valgymas pietų metu dar labiau sustiprino įspūdžius.

Prie Genezareto ežero yra ir vadinamasis Palaiminimų kalnas, nuo kurio skambėjo didžiulį dvasinį užtaisą turėjęs Kalno pamokslas. Ant kalno šlaito prie nedidelės Palaiminimų bažnyčios atsisėdę piligrimai skaitė Kalno pamokslą. Prieš jų akis net ir dieną rūke paskendęs Genezareto ežeras kūrė neaprėpiamą horizontą, kurio fone pasaulio dalykai atrodė tuštybių tuštybė ir rūkų rūkas.

Išrinktosios tautos įvykiuose ne kartą yra paminėta Jordano upė. Iš Egipto išėję izraelitai įėjo į Pažado žemę perėję per Jordaną. Žvelgdami į Jordaną prisiminėme Joną Krikštytoją, skelbusį atsivertimo krikštą ir Jordano vandenyse pakrikštijusi Jėzų Kristų. Dvasininkų piligrimų grupė taip pat apsilankė prie Jordano upės ir kun. L. Visocko vadovaujama atnaujino Krikšto pažadus. Norintieji galėjo įsigyti specialius Krikšto rūbus ir su jais pasinerti į Jordano vandenis.

Galilėjos Kanos aplankymas priminė apie pirmąjį Kristaus stebuklą. Nors Kanos bažnyčios prieigose gausu įvairių formų ir dydžių senovinių ąsočių, rastų archeologinių kasinėjimų metu, tačiau kažin, ar jie galėtų pretenduoti tapti tais pačiais, į kuriuos buvo pilamas Jėzaus padaugintas vynas. Dažnas Šventosios Žemės lankytojas klausia, ar tai tikrai tas pats objektas, prie kurio buvo prisilietęs Jėzus. Toks klausimas pasitarnauja ne tiek autentiško tikėjimo ugdymui, kiek iškreiptam krikščionybės priėmimui kai kuriems daiktams suteikiant vos ne magiškų galių. Kadangi Šventoji Žemė patyrė daug istorinių lūžių – karų, nusiaubimų bei miestų sugriovimų, – didžioji dalis lankytinų objektų yra atkurta tose vietose, kur jie kažkada stovėjo. Savaime suprantama, kad archeologai yra atradę daug daiktų, siekiančių Kristaus bei dar senesnius laikus. Tvirtinti, kad konkrečiai prie tų daiktų būtų prisilietęs Viešpats Jėzus, būtų labai drąsu. nes Jėzus ne daiktus, bet žmonių širdis norėjo paliesti. Lankant tas vietas tai ir juntama.

Izraelio valstybėje yra palestiniečių gyvenamos teritorijos, turinčios savo autonomiją. Betliejus būtent ir yra palestiniečių autonomijos teritorijoje, į kurią vykstant atliekama minimali patikra. Piligrimai iš Lietuvos aplankė Piemenėlių lauką, kuriame skambėjo angelų giesmė „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!“, tačiau didžiausią įspūdį paliko Kristaus gimimo bazilikos bei Kristaus gimimo grotos aplankymas. Po centrine nava esanti kripta su keturiolikos kampų sidabro žvaigžde grindinyje žymi tikslią Jėzaus gimimo vietą, kurią piligrimai paliečia, o kai kurie net ir pabučiuoja: čia Žodis tapo Kūnu (Verbum caro hic factum est). Bazilikos grotoje aplankėme ir Biblijos vertėjo į lotynų kalbą šv. Jeronimo (347–420) kapą.

Dvi kelionės dienas skyrėme šventajam miestui – Jeruzalei. Aplankėme Alyvų kalną, Getsemanės sodus, Dievo tarno ir Visų tautų bažnyčią; gėrėjomės Jeruzalės panorama iš Dominus flevit (Viešpats verkė) bažnyčios šventoriaus, prisiminę Jėzaus žodžius Jeruzalei: „O, kad tu šiandien suprastum, kas tau neša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių“ (Lk 19, 42). Pranašiški Jėzaus žodžiai yra akivaizdūs ir šiandien, nes taika Šventojoje Žemėje yra labai trapi. Būdami Jeruzalėje apsipratome matyti gatvėse tvarką palaikančius Izraelio kareivius bei automatais ginkluotas merginas. Izraelyje vaikinai atlieka trejų metų karinę tarnybą, o merginoms tai trunka dvejus metus.

Apsilankę Pater noster bažnyčioje įvertinome didžiulę malonę, kad galime Dievą vadinti Tėvu. Bažnyčios vidiniame kiemelyje kalbėjome Rožinio maldą. Po maldos aplankėme vadinamąją Paskutinės vakarienės menę, įrengtą toje vietoje, kurioje Kristus įsteigė Eucharistiją.

Ankstyvą sekmadienio rytą (vasario 10 d.) išsiruošėme į Kristaus Kapo baziliką, po kurios kupolais yra Golgotos kalnas, Viešpaties kapas bei Prisikėlusio Kristaus susitikimo su Marija Magdaliete vieta. Norint patekti į baziliką, reikia siauromis Jeruzalės gatvėmis kilti į kalną. Ėjome Via Dolorosa gatvėmis apmąstydami Kryžiaus kelio stotis. Kryžiaus kelio pradžioje yra memorialinė lenta, kurioje paminėti Kryžiaus kelio stočių atnaujinimo rėmėjai. Buvo malonu tarp rėmėjų atrasti ir lietuvių Kazickų šeimos (Jūratė Kazickas, Alexander Kestutis Kazickas iš New York) pavardes. Kryžiaus kelio pamaldoms vadovavo kun. Aurelijus Simonaitis, prie kiekvienos stoties pateikdamas mąstymus.

Prie Kristaus Kapo bazilikos durų pasitiko bazilikos rakto saugotojas arabas, parodęs piligrimams, kaip gilią senovę siekiančiomis spynomis atrakinamos ir užrakinamos bazilikos durys. Po sekmadienio Eucharistijos šventimo piligrimai stačiais laiptais įkopė į Golgotos kalną bei nusileido į Kristaus kapo vietą. Pasimeldę toje vietoje, kur buvo įvykdytas mūsų išgelbėjimas, apžiūrėjome kitas milžiniškos bazilikos įžymybes. Dėmesį patraukė žydų įsitikinimas, kad Jeruzalė yra pasaulio centras, kuris bazilikoje yra net konkrečiai pažymėtas. Simboliška, kad žmonijos išgelbėjimo vietoje centrinį pasaulio tašką galima netgi paliesti. Kadangi metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo, tikrasis visa ko centras yra Kristus.

Kristaus Kapo bazilika yra padalinta tarp šešių krikščioniškų konfesijų: katalikų, graikų stačiatikių, armėnų, koptų, sirų ir etiopų, kuriems suteiktos savo ribos ir laikas maldai. Išgirdus apie kartais pasitaikančius nesutarimus tarp konfesijų dėl maldos trukmės bazilikoje, kilo didžiulis ekumenizmo ilgesys, „kad jie būtų viena“ (Jn 17, 22).

Gaila, kad krikščionių susiskaldymas akivaizdžiausiai matomas ten, kur Jėzus įvykdė išganymo ir žmonijos vienijimo tarpusavyje bei su Tėvu darbą – kentėjo, mirė ir prisikėlė. Malda prie Raudų sienos pratęsė konfesijų vienybės bei tautų santarvės troškimą bei priminė apie Jėzaus laikų šventyklos didingumą.

Paskutiniąją piligrimystės dieną aplankėme Jerichą, kurį izraelitai įspūdingai užėmė vos tik įėję į Pažado žemę ir kuriame gyveno Jėzus. Stabtelėję Betanijoje šventėme Eucharistiją, o norintieji galėjo siaurais laiptais leistis į Lozoriaus kapo rūsį. Prisiminėme Jėzaus susitikimą su seserimis Marija ir Morta, kurios gedėjo savo brolio Lozoriaus. Viešpats ne tik prikėlė iš numirusių Lozorių, bet ir pažadėjo prikelti kiekvieną, kuris gyvena ir tiki Jėzų (plg. Jn 11).

Pasistiprinę Eucharistija leidomės link Negyvosios jūros, kuri telkšo 420 metrų žemiau vandenyno lygio. Jūros pakrantėje aplankėme Kumrano (Qumran) vietovę, kurios olose 1947 metais buvo atrasti iki 70 metų po Kristaus rašyti tekstai. Archeologai atkasė liekanas buvusio kaimo, kuriome gausu vandens cisternų bei talpyklų. Spėjama, kad čia galėjo būti žydų atsiskyrėlių – esenų – gyvenvietė, tačiau kita hipotezė teigia, kad gyvenvietė nieko bendro neturėjo su esenais, nes ten buvo puodžių gyvenvietė. Gana aukšto lygio į ąsočius sudėti raštai galėjo būti paslėpti olose iš Jeruzalės besitraukiančių judėjų, nes 70 metais romėnai užėmė Jeruzalę, sugriovė šventyklą ir ėmė persekioti žydus. Nenorėdami atiduoti šventuosius raštus persekiotojams, žydai juos pasiėmė ir traukdamiesi link Jordano pakeliui paslėpė olose, tikėdamiesi sugrįžti ir pasiimti. Kumrano istorija turi daug hipotezių ir mįslių, kurias kažin, ar bus lemta kam nors įminti...

Nyki Negyvosios jūros pakrantė vizualiai atrodo labai gražiai, tačiau alsuoja mirtimi. Negyvoji jūra telkšo 420 m žemiau vandenyno lygio, joje nėra gyvybės, nes druskingumas siekia net iki 35%. Piligrimai turėjo galimybę išbandyti jūros vandenį plūduriuodami paviršiuje. Išgyventa gamtos nykuma priminė Ezechielio pranašystę apie gyvojo vandens srovę, ištekančią iš po šventyklos slenksčio. Šventyklos vanduo pagydys negyvą jūros vandenį ir pripildys gyvybės: „Vandeniui ten nutekėjus, joje knibždėte knibždės žuvų, nes jis taps sveikas, – visa gyvuos, kur tik upė tekės“ (Ez 47, 9).

Piligriminė dvasininkų kelionė Šventojoje Žemėje bei atliktos rekolekcijos pajudino jų sielose užsistovėjusį vandenį ir suteikė ryžto gręžtis nuo to, kas neša mirtį, ir visa širdimi atsisukti į Kristų – Kelią, Tiesą ir Gyvenimą.

© 2013 „XXI amžius“