Žemaičių  kelionė  į  Romą

Elena GUBOVIENĖ

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis sveikina maldininkus iš Žemaitijos. Toliau – Lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos rektorius mons. Petras Šiurys Jurgitos Armalienės nuotrauka

Akmeniškių grupė Šv. Kazimiero kolegijoje

Romos gatvėse su akmeniškius lydėjusiu ir globojusiu kunigu Ramūnu Norkumi

Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui paminėti Telšių vyskupija organizavo žemaičių piligriminę kelionę į šventąjį miestą Romą. Ji turėjo visiems priminti apie tai, kaip 60 pakrikštytų Žemaitijos bajorų beveik prieš 600 metų raiti ant žirgų įveikė keleto tūkstančių kilometrų atstumą pirmyn ir atgal, kad praneštų Šventajam Sostui, jog nori būti krikščionys, atsisako pagonybės, nori eiti prie Dievo tikėdami Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Ėjimas į krikštą Žemaitijoje jau buvo prasidėjęs. Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš prieš 25 metus pakrikštytos Lietuvos Nemunu, paskui Dubysa pasiekė Žemaitiją ir padedami katalikų kunigų pradėjo krikštyti žemaičius. Krikštas kraštui buvo reikalingas, populiariai kalbant, kaip duona ir vanduo, kad sustabdytų kryžiuočių antpuolius, vykdomus krikšto vardu prieš tamsius pagonis, kad žemaičiai galėtų įsijungti į visos Europos normalų ekonominį, kultūrinį, religinį ir visą pilnakraujį gyvenimą. Žemaičiai nešė į Konstancą (joje tada vyko Visuotinis Bažnyčios susirinkimas) skundą, kuris dabar žinomas Propositio Samaytarum vardu. Žemaičių skunde su detalėmis buvo išvardintos riterių padarytos skriaudos: gyventojų vertimas dirbti sunkiausius darbus, išvarinėjimas iš savo žemių, žiaurus įkaitų ėmimas, moterų skriaudimas, gyventojų žudymas. Skunde niekur neužsiminta, kad ordinas būtų bandęs juos krikštyti. Priešingai, kryžiuočiai lietuvius esą atgrasę nuo krikšto. Laiške daromas skaudus priekaištas ordino riteriams ir dėl to, jog jie savo žygiuose Lietuvoje deginę naujausias krikščionių bažnyčias. Į šį priekaištą, anot istoriko Zenono Ivinskio, kryžiuočių ordino prokuratorius Petras iš Wormdito išdidžiai atsikirto, jog tos naujos statybos buvusios labiau panašios į tvartus, o ne į bažnyčias. Todėl jas ordinas, esą, ir naikino. Z. Ivinskis svarsto: „Kai dėl bažnyčių, panašių į tvartus, reikia susimąstyti. Ar nors kuriam vienam gausios ordino delegacijos nariui atėjo galvon kukli krikščioniška mintis, jog ir pats Viešpats kuklioje stainelėje buvo gimęs! Savo konventams išmūrytose pilyse, kur prie jų šliedavosi dažniausiai gražaus gotiško stiliaus mūrinės bažnyčios, gyvenę riteriai, be abejo, iš aukšto šaipėsi iš lietuvių Dievo namų. Įsibrovę Lietuvon kaip priešai, jie žiūrėdavo paniekinančiai į iš medžių kamienų suręstas pirmąsias parapijines bažnyčias“.

Taigi tokia buvo situacija Žemaičiuose prieš 600 metų. Grįžkime į šiandieną, į įvykusią gražią ir prasmingą žemaičių – anų išmintingų pirmųjų mūsų krašto krikščionių ainių – kelionę į Romą, į piligriminę kelionę su maldomis, psalmėmis ir giesmėmis, kad po šešių 600 metų jau patvirtintų esą krikščionys, kad aplankytų Kristaus įpėdinių sostą, kad pasimelstų už savo ir viso krašto žmonių tikėjimo stiprybę. Šioje gražioje kelionėje dalyvavome ir mes, daugiau kaip 40 Akmenės dekanato žmonių, su rajono meru Vitalijumi Mitrofanovu priešakyje. Piligriminei kelionei, kad ji būtų tikrai maldinga ir dvasinga, vadovavo du kunigai – Ventos ir Skaistgirio parapijų klebonai Kęstutis Zybartas ir Jordanas Urbonas. O kad viskas sklandžiai vyktų, kad nieko keliaujantiems netrūktų, labai dėmesingai ir šiltai rūpinosi geroji mūsų gidė Daiva iš Vilniaus ir šaunuoliai akmeniškiai vairuotojai Petras ir Romas. Keliauninkų būrys be galo įvairus – nuo šešiolikmečių jaunuolių iki solidžių, jau garbingo amžiaus sulaukusių žilagalvių. Važiavome autobusu. Kantriai įveikėme 5000 kilometrų ten ir atgal per reklamų skydais mirgančią margaspalvę Lenkiją, ramią, su tvarkingais laukais ir tarp jų išsimėčiusiomis jaukiomis sodybomis Čekiją, tarp Alpių priekalnių ir tarpukalnių sutūpusią tvarkingąją Austriją, pirmaisiais žaliais ankstyvo pavasario daigais pasipuošusią šiaurės Italiją, kol vėlyvą naktį pasiekėme savo kelionės tikslą – amžinąjį miestą Romą.

O Roma, Roma! Gali tik atsidusti arba kartoti, rankas į dangų iškėlęs, kartu su didžiuoju mūsų keliautoju Matu Šalčiumi: ,,Dieve, koks tu esi didis, kad žmogaus rankos galėjo sukurti tau tokias didybes?“ Taigi, Roma mus, 600 žemaičių, pasipuošusių gelsvomis skarelėmis su žemaičių krikšto jubiliejaus simboliniais ženklais, pasitiko šviesų saulėtą sekmadienio rytą skubančius į Romos širdį – Vatikano Šv. Petro Baziliką. Čia mums, žemaičiams, šv. Mišias aukojo mūsų kardinolas Audrys Juozas Bačkis, jau atvykęs į konklavą rinkti naujojo Popiežiaus (juk ir vėl žemaičiai kaip ir prieš 600 metų pataikė atvykti, kai Popiežius atsistatydinęs, tik tada situacija buvo daug sudėtingesnė). Kartu su kardinolu koncelebravo abu mūsų vyskupai – Jonas Boruta SJ ir Linas Vodopjanovas OFM – bei visi kartu atvykę žemaičių kunigai. Šv. Mišių pradžioje susirinkusius žemaičius pasveikino Šv. Petro Bazilikos arkikunigas kardinolas Andželas Komastris. Po didingais bazilikos skliautais, prie šv. Petro kapo skambėjo lietuviškai skaitomas Šventasis Raštas, lietuviškai giedamos giesmės, kalbamos maldos... Ir tada žmogus negali sulaikyti ašarų dėl savo menkystės ir Aukščiausiojo didybės pajautimo, iš dėkingumo Jam, kad leido mums, paprastiems ir nuodėmingiems, būti ir melstis savo Dievui, kurį tikime ir garbiname iš kartos į kartą jau 600 metų, kur paprastai renkasi ir savo maldas Aukščiausiajam aukoja šio pasaulio didieji, galingieji, šventieji. Tai paskatina kiekvieną susimąstyti ir apie savo menkumą, nuodėmingumą, dažnai dangstomą po puikybės kaukėmis. Juk ne kartą atsitinka taip, kad jaučiamės gyvenimo parblokšti, kad širdyje tik tuščia ir nyku, kad ieškome to šaltinio, kuris atgaivintų trokštančią sielą... Ir tada tokių potyrių pagautos veriasi žmonių širdys, jausdamos, kad tas gaivinantis šaltinis yra čia, su tavimi, tik išdrįsk iš jo atsigerti... Ir žmonės eina išpažinties, jau jos neatlikę ne keletą, bet kelias dešimtis metų, ir niekada nebesimeldę perkasi rožinį ir meldžiasi... Taigi šv. Mišios žemaičių krikšto jubiliejaus proga buvo aukojamos visas keturias dienas. Kovo ketvirtąją, Šv. Kazimiero dieną, šv. Mišias Romos Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčioje aukojo vyskupas J. Boruta SJ. Šioje bažnyčioje saugomos prie krikščionybės sklidimo daug prisidėjusio, jėzuitų ordino įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos relikvijos. Joje ilsisi pirmojo Lietuvos kardinolo Jurgio Radvilos palaikai. Kovo 5-ąją Šv. Pauliaus už Mūro Bazilikoje vyskupo L. Vodopjanovo aukojamose šv. Mišiose žemaičiai dar kartą meldėsi, dėkodami Dievui už Tikėjimo dovaną. Paskutinę mūsų buvimo Romoje dieną vien mūsų akmeniškų grupelei Šventųjų Laiptų bažnyčioje šv. Mišias aukojo abu mus lydėję kunigai ir puikusis mūsų palydovas po Romą, kaip angelas sargas mus globojęs didžiajame mieste, čia daktaro disertaciją besiginantis kunigas Ramūnas Norkus. Šv. Laiptų bažnyčia ypatinga tuo, kad joje yra laiptai, kuriais pas Poncijų Pilotą lipo Jėzus Kristus. Šiuos laiptus į Romą pargabeno imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena. Ir nuo to laiko jų nėra palietusi jokia žmogaus pėda – jais užlipti galima tik keliais, kalbant rožinį.

O toliau buvo bėgimas, lėkimas, skubėjimas, tačiau vis draugiškai atsigręžiant į nebesuspėjantį, pailsusį, pavargusį savo bendrakeleivį. Norėjome kuo daugiau pamatyti, išgirsti, pajusti. Aišku, daug kas pamatyta, išgirsta, nufotografuota. Ne tik dalyvavome šv. Mišiose Šv. Petro Bazilikoje, bet buvome užlipę ir į jos bokštą, matėme Romos panoramą iš paukščio skrydžio. Aplankėme didingąją ir paslaptingąją Siksto koplyčią, kuri jau ruošėsi Popiežiaus rinkimams. Perbėgome Vatikano muziejaus sales, nes tokius meno lobynus apžiūrėti, kažką suprasti, įsiminti gal ir mėnesio neužtektų, o ką jau kalbėti apie kelias tam skirtas valandas... Lankėmės ir maloniai buvome sutikti Lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos rektoriaus kun. Petro Šiurio ir kitų ten besimokančių ir dirbančių kunigų. Leidomės į Šv. Sebastijono katakombas, kur ilsisi pirmųjų Romos krikščionių palaikai... Ir dar daugybę pamatytų, išgirstų, patirtų dalykų galima būtų vardinti, minėti, skaičiuoti, bet tai – ne vieno rašinio tema, apimtis. Svarbiausia, ką visi keliavusieji gavome šioje kelionėje, – dvasinė patirtis, gilūs sielos krustelėjimai, žmonių bendrystės pajautimas. Ir negali netarti padėkos žodžių žmonėms, šią kelionę sumaniusiems, organizavusiems, rėmusiems. Tai iš tikrųjų buvo įspūdingas ir, norėtųsi sakyti, istorinis žingsnis žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui paminėti.

© 2013 „XXI amžius“