Piligrimystė į Medžiugorję

Apie Medžiugorję žmonės kalba prieštaringai. Vieni žavisi, keliauja, meldžiasi, tiki Švč. M. Marijos kalbėjimais ir įspėjimais. Tai jiems padeda ugdyti tikėjimą, kuris skatina eiti krikščioniško gyvenimo keliu, išgyventi šių dienų sunkumus, grumiantis su iššūkiais. Kiti kritikuoja, kartais ir kunigai, dažniausiai net nebuvę Medžiugorjėje, bando kalbėti, aiškinti, samprotauti, kad tai – nesąmonė, kad taip negali būti, – nejaugi Švč. Marija užprogramuota tuo metu ateiti ir kalbėti. Kartais kai kas drįsta teigti, kad tai – velnio darbas.

Dievas yra nuostabus. Jis veikia taip, kaip Jam patinka, nesiremia žmonių nuomonėmis ir nemąsto taip, kaip mes, bet elgiasi laisvai. Dievas kartais net keistas, nes kalba ir padaro priešingai, negu mes tikimės. Ar Jis nėra laisvas taip elgtis? Ar Jis vardan žmonijos išgelbėjimo negali elgtis taip, kaip Jam patinka? Ar Jis negali siųsti Švč. Dievo Motiną Mariją į vieną ar kitą vietą pasaulyje, kad ji įspėtų ir atitrauktų žmones nuo blogio? Gal kai kam atrodo, kad Dievas turi laikytis žmonių nustatytų dogmų, mokymų, pasakyti, kad jau viskas apreikšta ir daugiau nėra ką papildyti? O gal Dievas, kaip laisvas Kūrėjas, ir vėl gali duoti naujas apreiškimo formas, kalbėti XXI amžiaus žmogui suprantama kalba? Šiandien Dievas elgiasi laisvai, taip, kaip Jis nori. Juk Jis nenuspėjamas, visagalis, mylintis, todėl ir elgiasi ne pagal žmogaus nustatytas taisykles ir normas, gal šiandien kaip tik kalba Medžiugorjės Dievo Motinos kalba? Juk Švč. M. Marijos kalbėjimas neprieštarauja mūsų tikėjimo mokymui. Tik tas, kuris nusiteikęs priešiškai, kuris nenori išgirsti ir net nebuvo nuvykęs į šią šventą vietą, nežino arba nenori žinoti, kokie yra to apreiškimo vaisiai. O jie geri – atsivertimai, grįžimas į maldos gyvenimą, nusigręžimas nuo nuodėmės, naujas Dievo ilgesys – vaisiai, kuriuos įgyja tie žmonės, kurie vykdė piligrimystę į Medžiugorję, kur Švč. Marija kalba žmonijai jau daugiau negu 30 metų. Ar tai – ne pagal Dievo valią? Paskaitykime kun. dr. Kęstučio Trimako knygas, pastudijuokime Medžiugorjėje dirbusio klebono teol. dr., kun. Slavko Barbaričiaus gyvenimą ir veiklą. Jis daug metų rūpinosi pilgrimais, kūrė parapiją, stebėjo regėtojus, už visus meldėsi ir mirė ant Kryževicos kalno. Tada daug ką suprasime. Įsiklausykime į regėtojų perduotus Švč. M. Marijos žodžius ir nerasime prieštaravimo Katalikų Bažnyčios mokymui. Čia vėl tinka taisyklė: „Dievas nesielgia taip, kaip nori žmogus, bet taip, kad pačiam žmogui būtų naudinga. Juk Jis laisvas savo esybėje“. Ar Švč. M. Marija nėra pasiruošusi laisvai elgtis, mokyti, įspėti, atitraukti nuo nuodėmės? Ar Ji nėra Dievo Motina, Dangaus ir Žemės Karalienė, mylinti mus? Ar Jos norai apsaugoti žmoniją nuo blogio – ne Dievo valia? Ar Jos nuolatinis raginimas grįžti prie Jos Sūnaus Jėzaus Kristaus yra prieštaravimas Dievo valiai? Ar Jos nuolatinis raginimas melstis, pasninkauti, kas mėnesį atlikti išpažintį, nuolat dalyvauti šv. Mišiose, priimti Eucharistiją, kalbėti Rožinį – ne dabartinės Katalikų Bažnyčios mokymas? Ar tai – ne nuolatinis Marijos rūpestis savo vaikais, paklydusiais, nusidėjusiais, kankinamais priklausomybių, einančiais nusidėjėlių keliais, žudančiais negimusias gyvybes, iškraipančiais šeimos sampratą, moraliai kritusiais žmogžudžiais, korupcijos, melo ir kitaip suvedžiotais šėtono. Tai – jos rūpestis, kad šiame pasaulyje visa būtų pagal Dievo valią. Nusižeminkime ir atvira širdimi įsiklausykime į šį Medžiugorjėje vykstantį fenomeną, kuris jau daugiau negu 30 metų traukia ne tik piligrimus katalikus, bet ir kitus krikščionis iš viso pasaulio. Juk čia vykdomos programos jaunavedžiams, šeimoms, gydytojams, jaunimui, rekolekcijos kunigams, įvairūs seminarai, renginiai, susitikimai, bendras šv. Mišių šventimas, kuriam vadovauja kunigai iš viso pasaulio – Pabaltijo, Kinijos, Europos, Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Meksikos, Arabų šalių.

Visa susieja Rožinio kalbėjimas įvairiomis pasaulio kalbomis tariant „Sveika, Marija...“, o kas gali būti nuostabiau už Švč. Sakramento adoraciją, į kurią susirenka tūkstantinės minios. Nuoširdžiai melsdamiesi, įvairiomis pasaulio kalbomis giedodami piligrimai šlovina Viešpatį Jėzų Kristų – Gyvąjį Dievą. Tyla, nuoširdus pamaldumas, maldos vienybė, ramybė ir „Viešpaties veido“ alsavimas iš didelės ostijos, įstatytos gal didžiausioje pasaulyje monstrancijoje, skatina tvirčiau tikėti. Nesvarbu, kad Vatikanas dar nepareiškė savo nuomonės apie Medžiugorję. Jis tyliai stebi, vyksta komisijų darbas, stebuklų ir kitų dalykų tyrimai, kad būtų paskelbta apie šią vietą oficialiai. Bet ar mums, kurie pajutome Medžiugorjės dvasią, tai svarbu?.. Svarbu, kad Dievas mums kalba ir daro stebuklus mūsų asmeniniame gyvenime, skatina nuoširdžiai eiti tikėjimo keliu. Visa bus pagal Dievo valią. Ateis ir pripažinimo laikas. Tikiu, kad Medžiugorjė bus pripažinta, kaip ir kitos vietos – Šiluva Lietuvoje, Gvadelupė Meksikoje, Fatima, Liurdas ir kitos, kur Švč. M. Marija rūpinasi, kad žmonija atsiverstų į Jėzų Kristų, melstųsi, nedarytų nuodėmių, padėtų vargšams, mokytų maldos kitus, burtų maldos grupes, bendruomenes, nes tam šis laikas skirtas. Skubėkime atsiversti, pasninkaukime, įsiklausykime į Dievo Motinos raginimus iš visų svarbių vietovių – pripažintų ir nepripažintų, paskelbtų ir nežinomų. Juk Tikėjimo metai buvusio popiežiaus Benedikto XVI yra ne šiaip sau paskelbti. Jie yra svarbūs visai žmonijai, žinant, kad ji yra nuodėminga, amorali, nesilaikanti Dievo įsakymų, stovinti ant pražūties slenksčio. Ieškokime atsivertimo kelio. Nekritikuokime, stebėkime Dievo veikimą, įsiklausykime į Dievo Motinos Marijos balsą ir raginimus. Tegu Švč. M. Marija pakeičia visą pasaulį ir atveda prie Kristaus. Juk Ji yra Dievo ir Bažnyčios Motina.

Kun. teol. lic. Sigitas Bitkauskas,
Griškabūdžio klebonas

© 2013 „XXI amžius“