Azijoje

Vakarai nesupranta Artimųjų Rytų krikščionių problemų

Irako Babilonijos chaldėjų patriarchas Luisas Rafaelis Sakas apžvelgė krikščionių situaciją Irake, kuri, deja, jau yra tapusi neigiamu atsvaros tašku tarp visų regiono krikščionių. Antai, Sirijos krikščionių lyderiai daug kartų yra sakę, kad trokšta išvengti „Irako krikščionių likimo“. Nors tiesa, kad Vakaruose yra nemažai žmonių, kurie yra jautrūs nukraujavusios Irako žemės likimui, reikia pasakyti, kad žvelgiant bendrai Artimųjų Rytų krikščionių problemos ir baimės Vakaruose yra nesuprantamos. Religinis radikalizmas vis labiau auga ir krikščionys, nepriklausomai nuo profesijos, yra aukos tokios tarptautinės situacijos, kuri viršija jų jėgas. Ekstremistai nori pasinaudoti dabartine situacija, kad išvytų iš Artimųjų Rytų visus krikščionis, tarsi jie būtų kliūtis jų planams.

Nuolatiniai sunkumai ir nesaugumas verčia Irako, Sirijos, Egipto krikščionis klausti: kas bus su mumis? Kokią ateitį turėsime, jei ta ateitis iš viso įmanoma? Ar turime garantijų, kad nebūsime nužudyti ar išvyti iš savo žemių? Kaip priminė Irako chaldėjų patriarchas, krikščionybė į Mesopotamiją įžengė pirmojo krikščionybės amžiaus pabaigoje. Pasak tradicijos, pirmasis evangelizuotojas buvo apaštalas Tomas. Žinome, kad apaštalai pamokslavo visur, kur sutikdavo žydų bendruomenes, nes kalbėjo ta pačia kalba ir dalijosi tuo pačiu mentalitetu. Chaldėjų Bažnyčia visada buvo misionieriška. Krikščionys chaldėjai, pasauliečiai pirkliai ir vienuoliai, skelbė Evangeliją iki pat nuošaliausių Kinijos regionų, eidami senuoju šilko keliu. Jie turėjo gilų tikėjimą ir rūpinosi jį skleisti. Jiems krikščionybė buvo šviesa, Evangelija – perlas, o Kristus buvo ir yra Apšvietėjas. Kai VII amžiuje pasirodė islamas, krikščionys sudarė Irako ir Persijos gyventojų daugumą. Dar XIV amžiaus pradžioje vienas metropolitas išvardijo 20 metropolijų ir 200 vyskupijų. Šiandien yra tik nedidelis „likutis“. Kankinystė yra chaldėjų Bažnyčios charizma, kuri nuo pat pradžių patyrė persų, vėliau arabų, mongolų ir osmanų persekiojimą. Kaip sakė patriarchas L. R. Sakas, chaldėjų liturgijoje yra daugybė himnų, rytui ir vakarui, kuriais pagerbiami kankiniai. Šis dvasingumas teikia jėgos ištverti ir likti ten, kur esame.

Apžvelgdamas dabartinę situaciją, jau dešimt metų besitęsiančią pasikėsinimų bangą, daugiausia tarp musulmonų sunitų ir šiitų, chaldėjų patriarchas sakė, kad tai padeda kurti sumaištį ir palaikyti konfliktus, užgesinant bet kokią susitaikymo iniciatyvą. Viskas yra susiję ir su situacija Sirijoje bei Egipte. Atrodo, kad tai yra „konfesinis“ konfliktas, kuriame religija ir politika, deja, susimaišo. Yra šalių, kurios nenori vadinamojo „arabų pavasario“, demokratijos ir laisvės, nes tai jų akyse yra grėsmė, todėl jų interesams naudinga palaikyti įtampą ir konfliktus. Įmanoma, kad yra įgyvendinama strategija padalinti Artimuosius Rytus į „konfesines“ valstybes. Yra norinčių ir Iraką padalinti pagal etnines grupes ir religijas. Institucijų silpnumas ir menkas tautinės tapatybės suvokimas, konfliktai ir nestabilumas, kiekvieną dieną grasina kiekvienam Irako piliečiui ir ypač krikščionims, nes jie yra krikščionys. Iki šiol nėra ženklų, kurie leistų tikėtis kokio nors prašviesėjimo. Daug krikščionių paliko savo šalį, pardavė iš tėvų paveldėtas žemes ir namus. Jei 1987 metais krikščionių buvo per 1 264 000, tai šiandien liko mažiau nei pusė. Tačiau nėra kitos išeities iš karo, tik dialogas, tik solidarumo ir broliškumo skatinimas. To trokšta dauguma nuosaikių Irako krikščionių ir musulmonų, kurie tiki į Dievą Kūrėją, kuris yra gailestingas Tėvas.

Vakarai turi moralinę pareigą kreipti Artimuosius Rytus link pagarbos žmogaus teisėms. „Gėdinga yra Vakarų prekyba ginklais, kuri iš tiesų niekam nepadeda, tik sunaikina nekaltųjų gyvenimus. Arabų lyga ir kitos regioninės organizacijos turėtų paskelbti dokumentą, kuriame aiškiai atskirtų religiją nuo politikos, Irako krikščionys pasauliečiai turi būti vieningesni, nebijoti įsipareigoti politikoje ir nekrikščioniškose partijose. Ar trokšti viso to yra pernelyg ambicinga? Galbūt. Tačiau situacija tokia, kad neišvengiamai reikia viltis ir trokšti neįmanomo“, – sakė Irako katalikų ganytojas.

Parengta pagal  „Vatikano radijo“ informaciją

© 2014 „XXI amžius“