|
Afrikoje Centrinės Afrikos Respublikoje viešpatauja maištininkų smurtas Bendras katalikų arkivyskupo ir musulmonų imamo laiškas Prancūzų dienraštis Le Monde gruodžio 26 dieną paskelbė bendrą Bangio arkivyskupo Djudonė Nzapelanga (Dieudonnź Nzapailanga) ir imamo Omar Lajamos (Layama), Centrinės Afrikos Respublikos musulmonų bendruomenės pirmininko, laišką. Abu jie yra svarbiausi krikščionių ir musulmonų lyderiai savo šalyje, kurioje jau devynis mėnesius siaučia savivalė. Švenčiant metų pabaigos šventes mūsų šalis, Centrinės Afrikos Respublika, lieka paskendusi konflikte su religinio karo požymiais. Daugiau nei dviems milijonams asmenų, apie pusei visų šalies gyventojų, desperatiškai reikia pagalbos. Šią valandą, kurią mes rašome, apie 40 000 žmonių yra susigrūdę Bangio oro uoste, be stogo, be tualetų. Šimtai žmonių buvo nužudyti, kai kurie iš jų buvo išvilkti iš ligoninių. Jungtinių Tautų Organizacijos sekretorius baiminasi masinių žudynių pavojaus. Mes bijome, kad be svaresnio tarptautinės bendruomenės įsikišimo mūsų šalis yra pasmerkta tamsumai, rašo Bangio arkivyskupas ir imamas. Kaip pagrindiniai mūsų šalies krikščionių ir musulmonų bendruomenių vadovai, mes suprantame, kad mums privalu parodyti kelią, kuris neveda per prievartą. Kai kurie mūsų broliai, kunigai ar imamai, sumokėjo aukščiausią kainą prisiimdami tokią atsakomybę ir mes bijome, kad blogiausia dar ateityje. Arkivyskupas D. Nzapelanga ir imamas O. Lajama trumpai aprašo situaciją savo šalyje: 2013 metų kovą menkai organizuota ir daugiausia iš musulmonų sudaryta ginkluotų grupuočių koalicija Seleka užgrobė valdžią perversmo keliu, nuvertė ilgamečio prezidento Fransua Bozizas (Francois Bozize) režimą. Deja, ši pergalė neatnešė žadėto teisingumo. Buvęs Seleka lyderis ir formalus pereinamosios valdžios vadovas Mišelis Džotodija (Michel Djotodia) realiai situacijos šalyje nekontroliuoja. Šalis yra padalinta į regionus, kuriuose sukilėlių grupės savivaliauja žiauriausiais būdais: prievartavimais, plėšimais ir žudymais. Beje, kaip anksčiau liudijo katalikų vyskupas Nestoras Desirė Nongas Aziagbija (Nestor Desire Nongo Aziagbia), jo vyskupijos būstinėje daugiausia glaudėsi moterys ir vaikai užgultas kiekvienas kampas, kiekvienas laisvas kambarys. Žmonės bijo palikti vyskupijos teritoriją, nes šalia slankioja sukilėliai, kurie grasina žmones apšaudyti minosvaidžiais. Moterys bijo išeiti į laukus ieškoti maisto, nes gali būti lengvai išprievartautos ir nužudytos. Caritas organizacija daro, ką gali. Su kai kuriomis Caritas grupėmis susisiekti neįmanoma, nes dėl susirėmimų nebėra ryšio. 35 000 asmenų susigrūdę gyvena vos keturiasdešimties akrų teritorijoje Bosangoa mieste. Vyskupas kreipėsi į JAV, į Prancūziją, į Afrikos Sąjungą ir Jungtines Tautas prašydamas skubios pagalbos ir saugumo užtikrinimo pereinamuoju laikotarpiu, padedant jo šaliai demokratiškai išsirinkti teisėtą valdžią. Konfliktas Centrinės Afrikos Respublikoje įgavo religinį pobūdį: dauguma gyventojų yra krikščionys, o dauguma buvusių Seleka sukilėlių yra musulmonai, be to, atvykę iš kitų šalių, nekalbantys vietine kalba. Jie taikosi į krikščionis, juos žudo, naikina jų turtą, krikščioniškus kulto namus, mokyklas, kitas institucijas, tačiau neliečia šalia gyvenančių musulmonų ir jų mečečių. Seleka plėšė ir žudė išprovokuodama savigynos grupių, sudarytų daugiausia iš krikščionių, atakas ir represijas. Apgailestautina, kad krikščionims kaimuose ir miestuose organizuojant savigynos grupes prieš sukilėlių prievartą, jau ne kartą jų pyktis ir kerštas buvo nukreiptas į paprastus civilius musulmonus, savo kaimynus. Atvykus prancūzų kariams, senieji Seleka nariai, persirengę civiliais, paspruko į šiaurę. Šiandien yra pavojus, kad dėl keršto bus pradėtos vykdyti represijos prieš musulmonus civilius. Kaip pažymi įtampas nuraminti bandantys religiniai lyderiai, savaime konfliktas nėra konfliktas tarp musulmonų ir krikščionių tai sunki humanitarinė krizė, kuri yra nulemta chroniško politinio ir karinio nestabilumo. Tačiau jei nieko nebus daroma, krizė gali įgyti pavojingą dinamiką. Mes apkeliavome visus šalies kampus, kad žmonėms perduotume taikos ir susitaikymo žinią, kuri jiems suteiktų alternatyvą skerdynėms. Mūsų kelionių, kurios buvo įmanomos tik dėl afrikiečių karių apsaugos, metu mes tapome visuotinės baimės liudytojais. Kiekvieną dieną ant kelių buvo randami kūnai be gyvybės. Sutikome žmonių, kurie taip skubiai turėjo bėgti, kad negalėjo palaidoti savo vaikų, rašo arkivyskupas ir imamas. Pasak jų, dabartinės prancūzų ir kitų Afrikos šalių pajėgos, 200 prancūzų ir 500 Kongo Demokratinės Respublikos karių, pasiųstos į Centrinės Afrikos Respubliką, teikia šiek tiek vilties ir stabilumo, tačiau pažanga yra trapi, tų pajėgų nepakanka. Tik Jungtinių Tautų Organizacijos taikos palaikymo misijai pakaktų jėgų ir resursų pakankamai užtikrinti civilių saugumą. Jungtinės Tautos skubiai turėtų pradėti tokią misiją, apsaugoti namus ir kelius, baimę pakeisti viltimi. Susitaikymas ir taika yra įmanomi. Mes abu gimėme tolerancijos klimate. Mes visada buvome įpratę gerbti skirtingas religijas. Kalėdos ir Ramadanas yra šventinės dienos. Mums reikia atkurti savo šalį ir jos socialinį audinį ir mes viliamės, kad Jungtinės Tautos suteiks tokią galimybę. Taika neturi kainos. Mes viliamės, kad tarptautinė bendruomenė padės ją pasiekti, rašo arkivyskupas D. Nzapelanga ir imamas O. Lajama. Tačiau, nepaisant religinių lyderių pareiškimo, sostinėje Bangyje visai neramu. Kaip sakė šioje šalyje tarnaujanti vienuolė misionierė sesuo Elianna, sostinėje Kalėdų dieną per susišaudymą su maištininkais žuvo penki Čado kariai. Anot Čado kontingento atstovo, padėtis sostinėje Kalėdų dieną buvo nevaldoma. Tačiau aukos skaičiuojamos visoje šalyje. Per užpuolimus ir susišaudymus krašto sostinėje ir provincijose žuvo galbūt keli šimtai žmonių. Vienuolė misionierė sakė, kad sunku apibūdinti padėtį, nes visame krašte įsigaliojo chaosas. Centrinės Afrikos Respubliką iki galo ir visose srityse okupavo maištininkai, savivaliaujantys kovotojai, kurių 90 proc. sudaro samdiniai iš Čado ir Sudano. Visiems reikia paklusti jų diktatui, nes jie dabar yra ir vietiniai administratoriai ir policininkai, ir teisėjai. Valdydami jie vadovaujasi smurtu: mėto granatas, šaudo į žmones, grobia aukas ir jas vėl išlaisvinta, tačiau iškankintas ir sumokėjus išpirką. Vien sostinėje yra daugiau kaip 210 tūkstančių benamių pabėgėlių. Tačiau nebėra buvusių 800 tūkst. sostinės gyventojų, nes labai didelė gyventojų dalis išsikėlė. Jie vargsta iš bėdos suregztose lūšnose ir palapinėse. Jiems trūksta visko minimaliam pragyvenimui. Tarptautinės bendruomenės įnašas yra visiškai neadekvatus. Šiuo metu Centrinės Afrikos Respubliką gelbsti nebent Katalikų Bažnyčios Caritas skyrių ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus parama. Parengta pagal Vatikano radijo informaciją
© 2014 XXI amžius |
||
|