Palaimintųjų pėdsakais

Princas, komunistinio režimo kankinys ir kunigas – Rumunijos palaimintasis

Palaimintasis Vladimiras Gika

Rumunijos Katalikų Bažnyčia džiūgavo dėl dar vieno savo sūnaus iškėlimo į altorių garbę, dėl dar vieno nepaprasto tikėjimo ir krikščioniško gyvenimo pavyzdžio, kurį parodė rumunų princas Vladimiras Gika, paskutiniojo Moldavijos karaliaus anūkas, Kristaus kunigas ir komunistinio režimo kankinys.

Vladimiras gimė 1873 metais Konstantinopolyje. Jo tėvas Jonas buvo Rumunijos gynybos, vėliau užsienio reikalų ministras, o motina – prancūzų aristokratų šeimos atžala. Vaikas buvo pakrikštytas pagal graikų stačiatikių (ortodoksų) apeigas. Sulaukęs penkerių metų Vladimiras atvyko į Prancūziją, čia baigė mokyklą ir universitetą, pademonstruodamas aštrų protą, stiprią valią ir platų akiratį, domėjimąsi literatūra, filosofija, teise, medicina, mokslu.

Po vidinių paieškų, sulaukęs 28 metų, V. Gika perėjo į Katalikų Bažnyčią, jau turėdamas filosofijos ir teisės daktaro laipsnius, pradėjo studijuoti teologiją trokšdamas būti kunigu, kad savo gyvenimą paskirtų Jėzui Kristui. Kristus yra vienas, tad ir Bažnyčia turi būti viena – šio motyvo vedamas V. Gika tapo kataliku. Apie tai papasakojo popiežiui Pijui X, kuris patarė likti pasauliečiu, esą taip galįs būti naudingesnis ortodoksų grąžinimui į katalikybę.

Paklusdamas V. Gika pasirinko meilės artimui kelią, tikėdamas, kad tai bus geriausias būdas apaštalauti. Tad nuo 1904 metų pradėjo slaugyti ligonius Salonikuose, Gailestingumo dukterų ligoninėje, o vėliau įkūrė medicinos centrą Bukarešte. Per antrąjį Balkanų karą 1913 metais įsteigė ligoninę cholera sergantiems ligoniams ir dirbo čia iki tikro išsekimo. Tokią pat herojišką artimo meilę parodė ir per Pirmąjį pasaulinį karą. Kadangi kvietimą kunigystei savo širdyje jautė nuolatos, 1922 metais grįžo į Prancūziją, į Auteuil miestelį, ir čia benediktinių vienuolyne pradėjo ruoštis kunigystei. V. Gika buvo pakankamai žinomas žmogus Prancūzijoje ir už jos ribų: ir dėl savo kilmės, ir dėl asmeninio atsivertimo kelio, ir dėl aktyvaus bendradarbiavimo su įvairiais prancūzų dienraščiais, ne vien katalikiškais. V. Gika išleido keletą dvasinio pobūdžio krikščioniškų apmąstymų knygų.

1923 metais, jau užbaigęs penktąjį dešimtmetį, su popiežiaus Pijaus XI palaiminimu princas Vladimiras buvo įšventintas kunigu Paryžiuje, beje, dalyvaujant Europos karališkųjų šeimų atstovams. Vėliau savo „Apmąstymuose“ V. Gika užrašė, kad tą dieną dvasioje išgirdęs Jėzaus žodžius: „Kunige, kaip išdrįsi aukoti mane, visiškai ir iš tikro, jei pats nebūsi savęs iš tikro ir visiškai paaukojęs?“

Su kunigyste prasidėjo naujas V. Gikos gyvenimo periodas. Atsisakęs savo palikimo dalies, jis norėjo visiškai atsiduoti Dievui, būdamas tarp pačių vargingiausių, tarp ateistų, piktžodžiautojų. Jis apsistojo Vilžiujife, netoli Paryžiaus, pačiame „raudonųjų žibintų“ kvartalo centre, ir viename barake atidarė koplyčią su Švenčiausiuoju Sakramentu. Jo ramumas, jo gerumas, jo maldos dvasia ir meilė Jėzui atvėrė ne vienos širdies duris Dievui. Įveikę nepasitikėjimą, aplink jį pradėjo burtis politiniai bėgliai, pamestieji, gatvės vaikai.

Apie tai išgirdęs Paryžiaus arkivyskupas paskyrė jį vienos užsieniečių bažnyčios rektoriumi, nors pats V. Gika to ne itin norėjo. Paradoksaliai pasitraukęs iš aukštosios visuomenės į ją sugrįžo per kitas duris, šį kartą jau ne kaip kilmingasis, o kaip Dievo žmogus, su kuriuo nori susitikti menininkai, politikai, intelektualai.

Asmeniškai V. Giką pažinojęs popiežius Pijus XI nusprendė, kad tai bus tinkamas žmogus jam atstovauti Japonijoje, imperatoriaus dvare, vėliau Buenos Airių, Manilos ir Budapešto eucharistiniuose kongresuose greta kardinolo Eugenijaus Pačelio, būsimojo Pijaus XII.

1939 metais nuvyko į Rumuniją aplankyti savo giminių ir sukrėstas vargingos situacijos tuoj nusprendė pasilikti, vykdydamas dvigubą misiją: nešdamas Kristų ir padėdamas tiems, kuriems reikia, pirmiausia politiniams kaliniams, apaštalaudamas kaimuose ir miesteliuose, nepaisydamas kreivų, komunistinio ar nacistinio režimo atstovų žvilgsnių. V. Gika liko Bukarešte 1944 metais, kai miestas buvo baisiai bombarduojamas. Pasak liudytojų, jo tikėjimas ir žodis buvo tokie stiprūs, kad po trumpo susitikimo galėjo atversti daug metų Dievą pamiršusį žmogų.

Kai 1948 metais Rumuniją užvaldė komunistinis režimas, V. Gika nusprendė likti šalyje, nors nesunkiai galėjo išvažiuoti. Toliau drąsiai tęsė apaštalinę veiklą: mokė, krikštijo, lankė ligonius. Čiaušesku režimo policija jį areštavo, apsupo šnipais, tačiau neišgąsdino. 1952 m. lapkričio 19 d. buvo areštuotas dar kartą, teisiamas „liaudies tribunole“ ir nuteistas 30 metų įkalinimo bausme, nors jau buvo beveik 80 metų. 1954 m. gegužės 17 d. Vladimiras Gika mirė, iškentęs daug patyčių ir kankinimų, tačiau nepraradęs tikėjimo šviesos.

„Vatikano radijas“

© 2014 „XXI amžius“