Palaimintųjų pėdsakais

Gailestingosios Meilės apaštalė

Palaimintoji motina Speranza di Gesu

Gegužės 31-ąją, šeštadienį, Kolevalencoje (Italijos Umbrijos regione) paskelbta palaimintąja ispanė vienuolė Speranza di Gesu (1893–1983), jos pasaulietinis vardas – Marija Josefa Alhama Valera. Kelių kongregacijų steigėjos, visą gyvenimą praleidusios Italijoje, iniciatyva pastatyta žymi Gailestingosios Meilės šventovė šalia Romos bei Kolevalencos šventovė Umbrijoje, vadinama „Mažuoju Lurdu“. Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kard. Angelo Amato, visas naujosios palaimintosios gyvenimas buvo kelias vedęs link šventumo. Ji jautė ypatingą pamaldumą Gailestingajai Meilei. Vykdyti Dievo valią, pasitikėti Apvaizda, mylėti Nukryžiuotąjį, simbolizuojantį Gailestingąją Meilę, buvo motinos Speranzos gyvenimo tikslas. Ji sekė dieviškuoju Atpirkėju, paklusniu dangiškojo Tėvo Sūnumi. Remdamasi šiuo tikėjimu ji perėjo tamsius blogio, nesusipratimų ir pažeminimo tunelius, kurie išgrynino ir sustiprino jos pasiryžimą. Jėgų suteikdavo viltis, kuri padėjo jai mylėti, atleisti. Viešpats prašė iš jos didelių dalykų, ir ji atsiliepdavo su neišsenkančiu pasitikėjimu į Apvaizdą, kad ne ji, o Dievas vykdo savo stebuklus. Ji mėgdavo kartoti ispanų patarlę: „Kas užsako, tas moka“. Taigi jei Dievas nori, kad kažką padarytume, jis turi tuo ir pasirūpinti.

Motina Speranza buvo vilties nešėja, ypač vargšams, apleistiesiems. Stengėsi dėl jų, dovanodavo pinigus, maistą, drabužius, laiką, darbą, padėdavo kaip įmanydama. Jos karitatyvinė meilė buvo konkreti: priimdavo šeimas, neturinčias pastogės, rūpinosi sužeistais kareiviais, nekreipdama dėmesio į jų tautybę ar politinius įsitikinimus. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui atidarė valgyklą, kur kasdien pamaitindavo daugiau nei tūkstantį žmonių. Jos artimo meilė reiškėsi gailestingumo darbais – tiek fiziniais, tiek dvasiniais. Ir čia ji priimdavo visus, guosdavo, atleisdavo, mokydavo. Tuos, kurie ją šmeiždavo ar nepritardavo, vadindavo „geradariais“, nes per juos siunčiamas dar didesnis pasišventinimas. Persekiojimai jai buvo meilės mokykla. Ypatingai meldėsi ir atgailaudavo už kunigų pasišventimą, šventumą. Įsteigė Gailestingosios Meilės vaikų kongregaciją, kuri padėtų kunigams, patiriantiems materialinių ir dvasinių sunkumų.

Pasak beatifikacijos bylos postulatoriaus kun. Pietro Riva, naujoji palaimintoji buvo tvirto charakterio. Ši dvasinė stiprybė leido jai atlaikyti daugybę sunkumų, ypač iš bažnytinės valdžios pusės, kuri buvo sustabdžiusi jos, kaip vyresniosios, įpareigojimus keliems metams. Ji tapo viena ryškiausių XX amžiaus Gailestingosios Meilės apaštalių šalia Švč. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, Faustinos Kovalskos, Margaritos Marijos Alakok. Ji ragina mus atrasti savo pašaukimą šventumui, nes pasauliui vis labiau reikia šventų žmonių, kurie mokėtų nugalėti blogį gerumu.

Stebuklas, leidęs užbaigti jos beatifikacijos bylą, – stebuklingas berniuko, kentėjusio nuo maisto netoleravimo, išgijimas.

Pagal Vatikano radijo informaciją 

© 2014 „XXI amžius“