Broliškas susitikimas vienybės kelyje

Popiežius Pranciškus ir patriarchas Baltramiejus pasirašo deklaraciją

Apie popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Baltramiejaus deklaraciją

Mindaugas BUIKA

Ne kompromisai, bet tiesos pažinimas

„XXI amžiuje“ jau buvo išsamiai rašyta, kad pagrindinis apaštalinės popiežiaus Pranciškaus kelionės į Šventąją Žemę tikslas buvo susitikti su patriarchu Baltramiejumi ir paminėti prieš 50 metų įvykusį istorinį jų pirmtakų Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro apsikabinimą Jeruzalėje, ženklinusį naujus Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių susitaikymo bei ekumeninio bendradarbiavimo siekius. Dabartiniai abiejų Bažnyčių vadovai gegužės 25 dieną ne tik pirmą kartą Jeruzalės Šv. Kapo bazilikoje vadovavo ekumeninėms pamaldoms, bet ir paskelbė bendrą deklaraciją, kurioje, įvertindami krikščioniškos vienybės paiešką ir per pastaruosius dešimtmečius padarytą pažangą, nurodė esminius tolesnės šio vaisingo kelio programos principus. Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių, kurias įkūrė broliai apaštalai šv. Petras ir šv. Andriejus, ganytojai ne tik norėjo išreikšti savo gilų dvasinį džiaugsmą dėl įvykusio naujo susitikimo, bet ir pabrėžti, kad Dievo valios įgyvendinimas negali būti atskirtas nuo bendrystės ryšių stiprinimo konkrečiais veiksmais. Dokumente primenama, kad po to, kai popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras susitikę Jeruzalėje atšaukė 1054 metais paskelbtas abipuses ekskomunikas, atvedusias prie didžiojo Vakarų ir Rytų Bažnyčių pasidalijimo, prasidėjo intensyvi Romos ir Konstantinopolio sostų komunikacija su apsikeitimais vizitais bei atitinkama draugiška korespondencija.

Palaimintųjų pėdsakais

Rumunijos vyskupo kankinio beatifikacija

Mindaugas BUIKA

Tikėjimo kankinys, žuvęs komunistų nelaisvėje, palaimintasis vyskupas Antonas Diurkovičius (1888–1951)

Komunistinio režimo auka

Iš tikrųjų džiugu gauti žinią, kad per mažiau nei penkerius metus į Bažnyčios altorių garbę Rumunijoje jau iškeltas ketvirtas tikėjimo kankinys, žuvęs komunistų nelaisvėje. Gegužės 17 dieną Jasų miesto savivaldybės stadione dalyvaujant beveik 25000 maldininkų, atvykusių iš šios diecezijos ir visos Rumunijos, palaimintuoju buvo paskelbtas vietos vyskupas Antonas Diurkovičius (Anton Durcovici) (1888–1951). Beatifikacijos šv. Mišioms tą sekmadienį, kuris buvo ir velionio vyskupo kankinio 126-oji gimimo diena, vadovavo iš Vatikano atvykęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato). Anksčiau palaimintaisiais Rumunijoje buvo paskelbtos dar trys žymiausios kelis dešimtmečius trukusio totalitarinio komunistų režimo aukos: 2010 metais vyskupas Silardas Bogdanfis (Szilard Bogdanffy) (1911–1953), 2011-aisiais vyskupas Janošas Šefleris (Janos Scheffler) (1887–1952) ir 2013 metais monsinjoras Vladimiras Gika (Vladimir Ghika) (1878–1954). Iš 22 milijonų Rumunijos gyventojų, didžiąją daugumą (87 proc.) sudaro stačiatikiai, o katalikai tesudaro tik 6 proc., taigi jų tėra apie pusantro milijono. Tačiau ir ši palyginus nedidelė Katalikų Bažnyčios bendruomenė labai uoliai ir vieningai darbuojasi, stengdamasi išsaugoti sunkaus persekiojimo atminimą ir didžiuosius savo didvyrius įrašyti į liturginio pagerbimo kalendorių po nuoseklaus jų beatifikacijos bylų nagrinėjimo, kol dar gyvi liudininkai.

Palaimintųjų pėdsakais

Gailestingosios Meilės apaštalė

Palaimintoji motina Speranza di Gesu

Gegužės 31-ąją, šeštadienį, Kolevalencoje (Italijos Umbrijos regione) paskelbta palaimintąja ispanė vienuolė Speranza di Gesu (1893–1983), jos pasaulietinis vardas – Marija Josefa Alhama Valera. Kelių kongregacijų steigėjos, visą gyvenimą praleidusios Italijoje, iniciatyva pastatyta žymi Gailestingosios Meilės šventovė šalia Romos bei Kolevalencos šventovė Umbrijoje, vadinama „Mažuoju Lurdu“. Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kard. Angelo Amato, visas naujosios palaimintosios gyvenimas buvo kelias vedęs link šventumo. Ji jautė ypatingą pamaldumą Gailestingajai Meilei. Vykdyti Dievo valią, pasitikėti Apvaizda, mylėti Nukryžiuotąjį, simbolizuojantį Gailestingąją Meilę, buvo motinos Speranzos gyvenimo tikslas. Ji sekė dieviškuoju Atpirkėju, paklusniu dangiškojo Tėvo Sūnumi. Remdamasi šiuo tikėjimu ji perėjo tamsius blogio, nesusipratimų ir pažeminimo tunelius, kurie išgrynino ir sustiprino jos pasiryžimą. Jėgų suteikdavo viltis, kuri padėjo jai mylėti, atleisti. Viešpats prašė iš jos didelių dalykų, ir ji atsiliepdavo su neišsenkančiu pasitikėjimu į Apvaizdą, kad ne ji, o Dievas vykdo savo stebuklus. Ji mėgdavo kartoti ispanų patarlę: „Kas užsako, tas moka“. Taigi jei Dievas nori, kad kažką padarytume, jis turi tuo ir pasirūpinti.

Palaimintųjų pėdsakais

Mafijos nužudytas kunigas paskelbtas palaimintuoju

Palaimintasis kun. Juozapas Puljizis

Italijoje palaimintuoju paskelbtas mafijos nužudytas kun. Juozapas Puljizis (Giuseppe (Pino) Puglisi) (1937–1960–1993). Beatifikacijos apeigose Palerme dalyvavo 80000 tikinčiųjų. Naujasis palaimintasis, nužudytas iš neapykantos tikėjimui, dabar oficialiai pripažintas kankiniu. Daugelio Palermo arkivyskupijos tikinčiųjų amžininkas Pinas Puljizis (Pino Puglisi), arba tiesiog Don Giuseppe (kun. Juozapas), buvo mafijos nužudytas 1993 metais. Palermiečiai kun. Juozapą mena kaip nepaprastą parapijos kleboną ir sielovadininką. Jis savo pastoracinį pašaukimą vykdė itin pavojingoje sferoje: kovos su nusikalstamumu, ypač organizuotu, t.y. su mafija, Sicilijoje. Gelbėdamas iš socialinės pražūties gatvės vaikus ir paauglius, Brankačio parapijos klebonas Puljizis jų ugdymui įsteigė „Tėve Mūsų centrą“. Pelnęs paprastų žmonių paramą, kunigas užsitraukė mafijos neapykantą. Buvo nužudytas jos surengtoje egzekucijoje per savo 56 gimtadienį, rugsėjo 15 dieną.

Palaimintųjų pėdsakais

Palaimintasis – žydų gelbėtojas

Italijoje į Altorių garbę buvo iškeltas Odoardas Focherinis – šeimos tėvas, katalikų veikėjas, kankinys. Beatifikacijos ceremonijai Karpio mieste šiaurinėje Italijoje vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas. Jis perskaitė popiežiaus Pranciškaus skelbimo palaimintuoju įsakymą.

O. Focherinis, draudimo įmonės vadovas, katalikiškos spaudos darbuotojas, septynių vaikų šeimos tėvas, Karpio vyskupijos Katalikų akcijos pirmininkas už žydų gelbėjimą, tapo Antrojo pasaulinio karo auka. Jį Vokietijos naciai suėmė 1944 m. kovo 11 d., iš pradžių kalino Italijoje, paskui deportavo į Flosenburgo koncentracijos stovyklą Rytų Bavarijoje. Perkeltas į stovyklos padalinį Hersbruke Odoardas, būdamas 37 metų, tų pačių metų gruodžio 27 dieną mirė kankinio mirtimi. Popiežius Benediktas XVI pripažino palaimintojo kankinystę 2012 metais, dekrete nurodydamas, jog O. Focherini buvo nužudytas iš neapykantos tikėjimui. Karpio vyskupija pradėjo kankinio beatifikacijos bylą 1996 metais.

Palaimintųjų pėdsakais

Neapolio karalystės karalienė Marija Kristina iš Savojos

Italijoje, Neapolyje, palaimintąja paskelbta Neapolio karalystės karalienė Marija Kristina iš Savojos (1812–1836). Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kardinolo Angelo Amato, jos beatifikacija mums liudija, kad siauras šventumo duris gali atverti visi, maži ir dideli, turtingi ir vargšai, vyrai ir moterys, nes šventumo šerdis – meilė Dievui ir artimui, atiduodant jai visas jėgas.

Princesė Marija Kristina gimė Kaljaryje 1812 m. lapkričio 14 d., buvo jauniausia Savojos karaliaus Viktoro Emanuelio I ir Marijos Teresės iš Habsburgų-Este dinastijos duktė. Nuo mažų dienų diegtas krikščioniškas auklėjimas suformavo jos gerą ir malonų būdą. Grožio, neeilinio intelekto ir moralinių bei dvasinių savybių dėka ji tapo trokštama nuotaka įvairių šalių valdovams.

Šventųjų pėdsakais

Į šventųjų sąrašą įrašyti trys Amerikos palaimintieji

Popiežius Pranciškus į šventųjų sąrašą įrašė tris Amerikos palaimintuosius ir jų liturginį kultą išplėtė Visuotinėje Bažnyčioje. Nauji šventieji: Pranciškus de Laval (Francois de Montmorency-Laval, 1623–1708), Kanados indėnų ganytojas iš Prancūzijos, pirmasis Kvebeko vyskupas; t. Juozapas de Ančieta (Jose de Anchieta, 1534–1597), Brazilijos apaštalas iš Tenerifės (Ispanija), jėzuitas kunigas; sesuo Įsikūnijimo Marija (Maria Guyart, 1599–1672), Kanados Bažnyčios motina, mistikė iš Turo (Prancūzija), Uršuliečių vienuolinės kongregacijos Kvebeke steigėja.

Tris naujus šventuosius popiežius Pranciškus kanonizavo balandžio 3 dieną privačioje audiencijoje, kurią suteikė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektui kardinolui Andželui Amatui. Patvirtinęs prefekto pristatytas kongregacijos išvadas, Popiežius trijų palaimintųjų vardus įrašė į šventųjų sąrašą pasinaudodamas jam priklausančia vadinamąja ekvivalentinės kanonizicijos teise. Be to, audiencijos metu Šventasis Tėvas nurodė paskelbti kongregacijos dekretus dėl penkių stebuklų, priskirtų kitų keturių palaimintųjų ir vieno Garbingojo Dievo tarno užtarimui, bei patvirtinto aštuonių Dievo tarnaičių ir tarnų herojiškąsias dorybes.

Šventųjų pėdsakais

Bažnyčios istorijoje buvo 80 popiežių šventųjų

Balandžio 27 dieną šventaisiais paskelbus Joną XXIII ir Joną Paulių II Bažnyčios liturginiame kalendoriuje iš viso bus minima 80 šventųjų popiežių (iš 264). Paskutinė Popiežiaus kanonizacija vyko prieš 60 metų – popiežius Pijus XII 1954 metais paskelbė šventuoju popiežių Pijų X, vadovavusį Bažnyčiai nuo 1903 iki 1914 metų.

Šventaisiais paskelbti visi Bažnyčios persekiojimo laikotarpio popiežiai (iki 313 metų) ir didžioji dauguma popiežių, valdžiusių iki septintojo amžiaus pabaigos. Vėliau šventųjų ir palaimintųjų irgi būta, bet kur kas mažiau. Bažnyčios istorijoje yra pora laikotarpių, trunkančių nuo šimto iki pusantro šimto metų, kai nė vienas Popiežius nepaskalbtas nei palaimintuoju, nei šventuoju. Padėtis gerokai pasikeitė naujausiais laikais: po sekmadienio kanonizacijos iš aštuonių XX amžiaus popiežių trys – Pijus X, Jonas XXIII ir Jonas Paulius II – bus šventieji, kiti trys – Pijus XII, Paulius VI ir Jonas Paulius I – netolimoje ateityje turėtų būti paskelbti palaimintaisiais.

Rusijoje padaugėjo praktikuojančių stačiatikių 

Rusijos stačiatikių patriarchas Kirilas

Pasak Rusijos nevyriausybinio „Jurijaus Levados“ visuomenės tyrimų centro, per pastaruosius 24 metus, nuo 1989 metų iki 2013-ųjų, save stačiatikiais (ortodoksais) įvardijančių Rusijos gyventojų skaičius padidėjo keturis kartus. Jei Sovietų Sąjungos žlugimo pabaigoje stačiatikiais save vadino 17 procentų, o netikinčiais – 75 proc. asmenų, tai praėjusiais metais stačiatikiais save pavadino 68 proc. rusų, o netikinčiais – apie 19 proc. Islamo išpažinėjų padaugėjo nuo 1 proc. iki 7, kitos religinės mažumos sudaro mažiau nei 1 proc. šalies gyventojų.

1989 metais kartą per mėnesį cerkvę lankė 2 proc. asmenų, o praėjusiais metais šis skaičius buvo išaugęs iki 14 proc. 35 proc. rusų sakėsi niekad neiną į cerkvę. Tačiau 1991-aisiais jų buvo beveik dukart daugiau.

Išrinktas naujas „Caritas Europa“ prezidentas

„Caritas Europa“ prezidentas vyskupas Lukas Van Lojus

Gegužės 21–22 dienomis Olandijoje vykusios „Caritas Europa“ organizacijos regioninės konferencijos metu naujuoju  organizacijos prezidentu buvo išrinktas Belgijos Gento miesto vyskupas Lukas Van Lojus (Lucas  Van Looy). Naujojo prezidento kadencija truks iki 2019 metų.

Pasak „Lietuvos Caritui“ konferencijoje atstovavusios  generalinės direktorės Janinos Kukauskienės, naujasis prezidentas daug metų rūpinosi „Caritas“ ir pagalbos vargstantiesiems reikalais savo šalyje, susidūrė su socialinėmis problemomis ir padėjo žmonėms. „Matome, kad skurdas ir socialinė atskirtis visoje Europoje tampa vis didesne problema. Įveikti naujiems iššūkiams ir efektyviai padėti  žmonėms atsistoti ant kojų galime tik kartu, visi sutelkę savo jėgas“ , – sakė J. Kukauskienė.

Azijoje

Seulo arkivyskupija džiaugiasi trigubais šventimais

Pietų Korėja dažnai yra vadinama vienu iš „Azijos tigrų“, kalbant apie jos nepaprastą ekonominę pažangą. Tačiau tą patį būtų galima pasakyti ir apie krikščionybės sklaidą: Bažnyčia Pietų Korėjoje yra viena iš tų, kuri augo ypač greitai ir kuriai nepažįstamas Europos dvasinis nuovargis.

Kaip rašo misionierius Pieras Gedas (Piero Gheddo), nuo 1960 metų iki 2010 metų Pietų Korėjos gyventojų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai, nuo 23 iki 48 milijonų. Tuo pat metu krikščionių skaičius šoktelėjo nuo 2 procentų iki 30. Katalikai sudaro apie 10–11 procentų visų gyventojų, apie pusšešto milijono. Jei prieš 50 metų darbavosi 250 kunigų, šiandien jų yra apie 5000. Kasmet parapijose yra pakrikštijama šimtai ir tūkstančiai žmonių, kūdikių ir suaugusiųjų, ypač miestuose.

Azijoje

Vietname paleistas seniausias politinis kalinys: „Grandinė buvo mano Rožinis, kurio prižiūrėtojai negalėjo atimti“

Kovo 21 dieną, po 37 metų įkalinimo, buvo paleistas seniausias Vietnamo politinis kalinys Ngujen Hu Kau. Jau kovo 30 dieną jis dalyvavo taikos ir teisingumo intencija aukotose šv. Mišiose Hošimino mieste, Dievo Motinos, Nuolatinės Pagalbos, bažnyčioje. Čia jis iš tiesų perdavė nepaprastą liudijimą apie savo kelią į tikėjimą.

Šio buvusio pietų Vietnamo kariuomenės kapitono likimas buvo toks pat kaip ir kitų šimtų tūkstančių karių ar valstybės tarnautojų: pasibaigus karui, kurį laimėjo šiandien valdantis komunistinis režimas, 1975 metais jis buvo pasiųstas į prievartinio darbo stovyklą, kad būtų „perauklėtas“. 1980 metais buvo paleistas, bet nepraėjus nė porai metų vėl buvo ten sugrąžintas – už tai, kad sukūrė dainelę, kuri buvo įvertinta kaip „antivyriausybinė“, ir kad pašiepė vietinius valdžios kadrus. Šį kartą jis buvo nuteistas mirties bausme, kuri vis dėlto buvo vėliau pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos stovykloje Z30A Dong Nai provincijoje. Čia jis sutiko jėzuitą Ngujen Kon Doaną, buvusį Vietnamo jėzuitų provincijolą, kuris buvo nuteistas 1983 metais. Po pokalbių ir dvasinio pasiruošimo 1986 metais iš jo gavo krikštą, Velykų dieną priimdamas Jono Krikštytojo vardą.