Palaimintųjų pėdsakais

Neapolio karalystės karalienė Marija Kristina iš Savojos

Italijoje, Neapolyje, palaimintąja paskelbta Neapolio karalystės karalienė Marija Kristina iš Savojos (1812–1836). Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kardinolo Angelo Amato, jos beatifikacija mums liudija, kad siauras šventumo duris gali atverti visi, maži ir dideli, turtingi ir vargšai, vyrai ir moterys, nes šventumo šerdis – meilė Dievui ir artimui, atiduodant jai visas jėgas.

Princesė Marija Kristina gimė Kaljaryje 1812 m. lapkričio 14 d., buvo jauniausia Savojos karaliaus Viktoro Emanuelio I ir Marijos Teresės iš Habsburgų-Este dinastijos duktė. Nuo mažų dienų diegtas krikščioniškas auklėjimas suformavo jos gerą ir malonų būdą. Grožio, neeilinio intelekto ir moralinių bei dvasinių savybių dėka ji tapo trokštama nuotaka įvairių šalių valdovams.

Būdama dvidešimties ji ištekėjo už Abiejų Sicilijų karaliaus Ferdinando II Burbono. Savo atvykimą į miestą ji norėjo pažymėti dosnia labdara: gavusi karaliaus pritarimą, nutarė dalį vestuvių šventėms skirtų lėšų padovanoti kaip kraitį 240 neturtingų nuotakų bei išpirkti dalį lombarduose užstatytų dirbinių ir grąžinti juos teisėtiems savininkams.

Kaip karalienė savo dvarą ji kūrė remdamasi krikščionišku liudijimu, malda. Garsėjo nuolankumu ir artimo meile. Ji turėjo talentą investuoti savo žemiškus turtus į Dangaus karalystę. Dėl dosnios labdaros ir rūpesčio vargšais neapoliečiai pavadino ją šventąja princese. Jos rūpesčiu ir užtarimu daugeliui nuteistųjų mirties bausme buvo sušvelnintas nuosprendis.

Vienas didžiausių nuopelnų, siejamų su jos vardu – „San Leucio kolonija“ Kasertoje. Karalienė Marija Kristina pasirūpino atkurti šilko manufaktūras, kad padėtų vietovės ekonominiam vystymuisi. Ši vietovė turėjo savo įstatymus ir statutą, o šeimos gavo galimybę pasistatyti namus, bažnyčią ir privalomą mokyklą.

Tačiau Marija Kristina karaliene išbuvo tik trejus metus. Pagimdžius Pranciškų II, paskutinį Neapolio karalių, ją apėmė pogimdyvinė karštinė. Gulėdama mirties patale, prašė rūpintis vargšais ir po jos mirties. Marija Kristina užgeso Neapolio karališkuosiuose rūmuose 1836 metais, būdama dvidešimt ketverių metų.

Ši beatifikacija primena, kad mes visi esame kviečiami į šventumą, kaip Kristus yra pasakęs: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Meilės tobulumas nėra vienos kastos privilegija, tačiau galimybė, suteikta visiems krikščionims. Pasak kardinolo Amato, šventieji, kaip ir palaimintoji Marija Kristina, pažadina pasaulį, priverčia jį išeiti iš sąstingio, kad atvertų jį gėriui.

Pagal Vatikano radijo informaciją 

© 2014 „XXI amžius“