Salvadoro arkivyskupo kankinystė

Mindaugas Buika

Palaimintasis arkivyskupas Oskaras Arnulfas Romero Galdamesas (1917–1980)

Į arkivyskupo kankinio Oskaro Romero beatifikacijos iškilmes atvyko daugybė dvasininkų, kurie pamaldose dėvėjo raudonas stulas, simbolizuojančias nužudyto ganytojo kraują, ir kitų maldininkų iš viso pasaulio

Vargšų gynėjas jėzuitas kunigas Rutilijas Grandė, kurio nužudymas sukrėtė palaimintąjį arkivyskupą

Arkivyskupas Oskaras Romero savo kreipimęsi į Salvadoro tikinčiuosius išnaudodavo katalikišką radijo stotį

Palaimintasis Oskaras Arnulfas savo jaunystėje

Prie arkivyskupo kankinio kapo meldėsi popiežius Jonas Paulius II per vizitą Salvadore 1993 metais

Nužudyto ganytojo relikvija: krauju persmelkti marškiniai, kuriais jis dėvėjo žūties dieną

San Salvadoro arkivyskupo Oskaro Romero memoriale visada gausu besilankančių maldininkų

Arkivyskupo Oskaro Romero laidotuvės

Beatifikacijos bylos peripetijos

Bažnytinis nužudyto Salvadoro arkivyskupo Oskaro Arnulfo Romero Galdameso (Oscar Arnulfo Romero y Galdamez, 1917–1980) kankinystės pripažinimas ir paskelbimas palaimintuoju susilaukė plataus ne tik religinio bet ir politinio atgarsio tarptautinėje visuomenėje. Ganytojas, tapęs snaiperio šūvio auka, ryžtingai gynė vargšus ir engiamuosius minėtoje Centrinės Amerikos šalyje vykstant 1977–1992 metų pilietiniams neramumams, kai vykstant brutalioms kovoms tarp kairiųjų sukilėlių partizanų ir ekstremistinių dešiniųjų režimo žuvo daugiau nei 70 tūkstančių žmonių. Dideles netektis patyrė ir vietinė Katalikų Bažnyčia: buvo nužudyti keli kunigai, išprievartautos ir nušautos keturios Salvadore misijų tarnystę atlikusios seserys vienuolės iš Jungtinių Amerikos Valstijų, deportuota dešimtys dvasinio luomo narių, kurie rėmė sukilėlius besivadovaudami Lotynų Amerikoje populiarios „išlaisvinimo teologijos“ nuostatomis. Dėl to represijos, ypač per režimui ištikimų savisaugos smogikų, liaudyje vadintų „mirties eskadronais“, šėlsmą patyrė ir daugelis katechetų bei visuomeniškai aktyvesnių pasauliečių tikinčiųjų. Pats šalies sostinės San Salvadoro arkivyskupas O. Romero buvo nežinomo asmens nušautas 1980 metų kovo 24 dieną, kai aukojo šv. Mišias šalia katedros esančioje ligoninės koplyčioje. Susidorojimas su šiuo kilniu Bažnyčios hierarchu, kuris dėl ištikimo žmogaus teisių gynimo ir nesmurtinio pasipriešinimo blogiui skatinimo buvo netgi iškeltas kandidatu Nobelio taikos premijai, sukėlė didelį sukrėtimą. Tačiau formalus teisinis to nusikaltimo tyrimas tuo metu, kaip ir tikėtasi, rezultatų nedavė.

Nebuvo paprastas arkivyskupo O. Romero beatifikacijos bylos tyrimas, diecezijoje pradėtas 1993 metais, ypač jį tęsiant jau šventųjų skelbimo kongregacijoje Vatikane. Juk kankinystės pripažinimo pagrindas yra neapykanta tikėjimui (odium fidei), o bylos kritikai sakė, kad ganytojas buvo nužudytas daugiau dėl politinių priežasčių. Net ir popiežiui Jonui Pauliui II 1997 metais pripažinus beatifikacijos bylos teisėtumą bei arkivyskupui O. Romerui suteikus Dievo tarno titulą, ši polemika tęsėsi, nes vadinamoji „išlaisvinimo teologija“ buvo patyrusi tam tikrą marksizmo ideologijos įtaką ir Tikėjimo mokslų kongregacijos dokumentais sukritikuota. Tačiau Vatikano II Susirinkimo pastoracinio mokymo įtakoje stiprėjant pripažinimui, kad tikėjimas sąlygoja įsipareigojimą teisingumo siekiams, popiežius Benediktas, kuris pats yra vadovavęs Tikėjimo mokslo kongregacijai, 2012 metų pabaigoje oficialiai informavo, kad nemato jokių kliūčių arkivyskupo O. Romero beatifikacijos bylos tęsiniui. Pagaliau jau valdant popiežiui Pranciškui sudaryta teologinė Šventųjų skelbimo kongregacijos komisija vieningai patvirtino Salvadoro ganytojo kankinystę, kurią „lėmė ne politiniai motyvai, bet neapykanta tikėjimui, kuris, kupinas gailestingosios meilės, niekada negali tylėti neteisingumo akivaizdoje, negali tylėti, kai smurtingai susidoroja su vargstančiais ir jų gynėjais“. Šventajam Tėvui pripažinus šių svarstymų išmintingumą ir 2015 metų pradžioje patvirtinus atitinkamą Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretą, neliko jokių kliūčių arkivyskupo O. Romero beatifikacijai (pripažinus kankinystę stebuklas su kandidato dangišku užtarimu nėra privalomas), kuri gegužės 23 dieną buvo iškilmingai švęsta Salvadoro sostinėje.

Ganytojiška tarnystė ir žūtis

Palaimintuoju paskelbtas Oskaras Arnulfas Romeras Galdamesas gimė 1917 metų rugpjūčio 15 dieną Salvadoro pietiniame Siudad Barioso miestelyje, daugiavaikėje paprasto amatininko šeimoje (turėjo dar šešis brolius ir seserį). Tėvas norėjo, kad jaunasis Oskaras taptų dailide tam turėjo nemažų sugebėjimų) arba bent smulkiu prekybininku, nes manė, kad aukštesnis išsilavinimas neduos reikiamų pajamų. Tačiau vaikinas buvo pamaldus (jį dažnai matydavo miestelio bažnyčiose), juto dvasinį pašaukimą ir 1930-aisiais buvo priimtas į antrajame pagal dydį Salvadoro mieste San Migelyje veikiančią mažąją seminariją. Po septynių metų baigęs šį licėjų, įstojo į San Salvadoro tarpdiecezinę kunigų seminariją ir dėl rodytų gabumų buvo išsiųstas į Romoje veikiančią Popiežiškąją Lotynų Amerikos kolegiją su studijomis Grigaliaus jėzuitų universitete. 1939 metais, Europoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daug seminaristų iš Lotynų Amerikos sugrįžo į savo žemyną, tačiau O. Romeras liko Romoje ir baigęs studijas ten 1942 metų balandžio 4 dieną priėmė kunigystės šventimus. Toliau universitete rengė teologijos doktoratą, tačiau 1943 metais bažnytinės vadovybės buvo atšauktas į gimtinę dėl sielovados poreikių. Grįžtant su draugu pakeliui Kuboje buvo keliems mėnesiams sulaikytas ir kalintas, nes vyko iš priešiškos fašistinės Italijos, bet vėliau paleistas ir per Meksiką parvyko į tėvynę Salvadorą. Du dešimtmečius dirbo parapijų sielovadoje San Migelio mieste, skatino įvairių pasaulietinių judėjimų kūrimą, pradėdamas nuo Anoniminių alkoholikų bendruomenės, nes kova už blaivybę tame regione buvo ypač aktuali. Daug prisidėjo prie naujos San Migelio katedros statybos, vėliau buvo paskirtas San Salvadoro nacionalinės kunigų seminarijos rektoriumi, Salvadoro vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi. Redagavo katalikų laikraštį „Orientacion“, kuriame buvo tvirtai ginamas tradicinis Katalikų Bažnyčios mokymas.

Dėl šių savo pažiūrų vadinamųjų pažangiečių buvo kaltinamas konservatyvumu ir todėl 1970 metais buvo paskirtas San Salvadoro vyskupu augziliaru, 1975-aisiais – Santjago de Marija vyskupu ordinaru ir pagaliau 1977 metų vasario 23 dieną – San Salvadoro arkivyskupu. Kairuoliškos grupės rodė tam tikrą nepasitenkinimą, o vyriausybiniai sluoksniai – viltingą palankumą. Viskas pasikeitė, kai stiprėjant pilietiniams neramumams 1977 metų kovo 17 dieną buvo nužudytas arkivyskupo O. Romero draugas, vargšų gynėjas jėzuitas kunigas Rutilijas Grandė (Rutilio Grande), o valdžia tiesiog ignoravo ganytojo raginimą ištirti šį nusikaltimą ir nubausti kaltuosius. Tuo pat metu, stiprėjant valstybinio režimo ir jo kontroliuojamos spaudos inspiruotam terorui, buvo vykdomi išpuoliai ir prieš bažnytines institucijas – katalikiškas mokyklas bei varginguosius gynusius vienuolynus. Per kitus dvejus metus (1977–1979) palaidojęs dar penkis nužudytus savo kunigus, radikalizavosi ir pats ganytojas, pradėjo ryžtingai smerkti įsivyravusį socialinį neteisingumą, išsiplėtojusį skurdą, režimui ištikimų grupuočių vykdomus pasikėsinimus, priešininkų grobimus, kankinimus, gausėjančius „dingimus be žinios“.

Įgijęs tarptautinį žmogaus teisių gynėjo pripažinimą arkivyskupas O. Romeras 1979 metais, kaip minėta, buvo iškeltas Nobelio taikos premijai, o garsusis Liuveno (Belgija) katalikų universitetas jam suteikė garbės daktaro titulą. Tuo metu lankydamasis Europoje jis susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kuriam išreiškė susirūpinimą dėl įteisinto Salvadoro chuntos teroro, pasikėsinimų į nepaklusniuosius politikus. 1980 metų vasarį kreipėsi laišku į tuometinį JAV prezidentą Džimį Karterį (Jimmy Carter) perspėdamas, jog karinė parama represijas vykdančiam režimui tik aštrina politines kovas, gausina aukų skaičių ir neteisingumo plėtrą. Tačiau tuometinio šaltojo karo aplinkybėmis, kai Sovietų Sąjunga aktyviai provokavo ir skatino marksistinius sąjūdžius Centrinėje Amerikoje bei iš baimės, kad Salvadoras netaptų antrąja Nikaragva pačioje JAV pašonėje, Baltieji rūmai tokius perspėjimus nuleido tylomis.

Žūties dienos, 1980 metų kovo 24-osios, išvakarėse arkivyskupas O. Romeras kreipėsi ir į Salvadoro karius, kad jie, kaip krikščionys, būtų ištikimi aukštiesiems Dievo įsakymams ir atsisakytų dalyvauti valdžios represijose ir žmogaus teisių pažeidimuose. Kadriniai režimo karininkai, organizuodami skubų pasikėsinimą į Bažnyčios hierarchą (tai patvirtino Jungtinių Tautų Organizacijos surinkti duomenys), matyt, po minėto jo pareiškimo, priėmė galutinį apsisprendimą, nes juos ypač papiktino toks tariamo pilietinio nepaklusnumo skatinimas. Per pačią Eucharistijos auką nušauto arkivyskupo O. Romero laidotuvės, dalyvaujant su 250 tūkstančių žmonių, praktiškai tapo didžiausia taikaus protesto demonstracija Salvadoro ir visos Centrinės Amerikos istorijoje. Ją irgi bandyta nutraukti provokaciniais bombų sprogdinimais minioje bei ant namų stogų išsidėsčiusių snaiperių šūviais, todėl kilusioje sumaištyje buvo prarasta dar kelios dešimtys žmonių gyvybių. Nepaisant šių neramumų, nuo San Salvadoro šventovės kriptoje palaidotų ganytojo kankinio palaikų ilgai nesitraukė minios maldose susikaupę tikinčiųjų ir šios piligrimystės nesilpnėja iki šiol. Arkivyskupo O. Romero atminimas įamžintas ir tarptautinėje bendruomenėje –jo žūties minėjimo diena, kovo 24-oji, Jungtinių Tautų Organizacijoje paskelbta Tarptautine teisės į tiesą apie didžiuosius žmogaus teisių ir orumo pažeidimus diena.

Sentir con la Iglesia

Dabar, praėjus 35 metams po dramatiškos ganytojo netekties bei daugiau nei dviem dešimtmečiams po žiauraus pilietinio karo, Salvadorą, nedidelę šalį (apie 6,5 mln. gyventojų, plotas – maždaug trečdalis Lietuvos) su gana sparčiai augančia ekonomika, jau valdo buvę sukilėliai iš Farabundo Marti nacionalinio išsivadavimo fronto (FMLN), laimėję demokratinius rinkimus. Tačiau, nepaisant demokratijos atkūrimo, padėtis Salvadoro visuomenėje tebėra įtempta ypač dėl socialinių ir teisėsaugos problemų. Beveik 40 proc. gyventojų yra atsidūrę žemiau skurdo ribos ir pajamomis vidutiniškai vienam gyventojui, Salvadoras užima paskutinę vietą Vakarų pusrutulyje. Tuo pat metu šalis tvirtai „pirmauja“ žmogžudysčių skaičiumi pasaulyje – beveik 70 nužudymų tenka vidutiniškai 100 tūkstančių gyventojų (10–20 smurtinių mirčių kiekvieną dieną). Visa tai dėl labai išvystyto organizuoto nusikalstamumo, kurio gaujų nariais yra tapę buvę smogikai iš mirties eskadronų (dabar reketuojantys verslininkus ir netgi dvasininkus). Nepaisant šių skaudulių, atmosfera per arkivyskupo O. Romero beatifikacijos iškilmes buvo visiškai kita nei per laidotuves. Gegužės 23 dieną, paskelbimo palaimintuoju šv. Mišiose, dalyvaujant vėl rekordiškai daugybei (300 tūkstančių) maldininkų, buvo tikra šventiška ir džiugi aplinka. Tarp pamaldų dalyvių buvo Salvadoro ir kitų aštuonių Lotynų Amerikos šalių vadovai, o dabartinis JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) paskelbė sveikinimo pareiškimą su padėka popiežiui Pranciškui „dėl jo sprendimo beatifikuoti palaimintąjį Oskarą Arnulfą (Romerą) ir kad jis nuolat primena mūsų pareigą padėti labiausiai stokojantiems“. Tarp gausybės į pamaldas atvykusių dvasininkų buvo apie 300 vyskupų, atvykusių iš viso pasaulio, įskaitant kaimyninių šalių kardinolus: Oskarą Andresą Rodrighesą Maradiagą (Oscar Andres Rodriguez Maradiaga) iš Hondūro, Leopoldą Brenesą (Leopoldo Brenes) iš Nikaragvos, Chaimę Ortegą (Jaime Ortego) iš Kubos, Choze Luisą Lakunsą (Jose Luis Lacunza) iš Panamos ir Rodžerį Mehonį (Roger Mahony) iš JAV (Los Andželas, Kalifornija). Daugelio dvasininkų stulose buvo išsiuvinėtas palaimintojo O. Romero vyskupiškas devizas „Sentir con la Iglesia“ („Jausti kaip Bažnyčia“).

Beatifikacijos šv. Mišiose, kurių šventimui popiežiaus Pranciškaus vardu vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas italas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato), buvo tradiciškai perskaityta naujojo palaimintojo biografija, išryškinant herojiškas jo gyvenimo vertybes. Biografiją perskaitė arkivyskupo O. Romero beatifikacios bylos postulatorius, dabar jau Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas italas arkivyskupas Vinčensas Palja (Vinčezo Paglia). Pradedant Eucharistijos auką, buvo atnešta palaimintojo Oskaro Arnulfo relikvija: iki šiol seserų vienuolių rūpestingai saugomi krauju persunkti marškiniai, kuriuos jis dėvėjo kankinystės dieną. Sakytoje beatifikacijos šv. Mišių homilijoje kardinolas A. Amatas pabrėžė, kad kankinystę patyręs arkivyskupas O. Romeras „yra žemės druska ir tautų šviesa. Nors jo persekiotojai jau išnyko užmaršties ir mirties šešėlyje, jų nužudyto Bažnyčios hierarcho atmintis lieka gyva ir suteikia didelę paguodą pasaulio vargšams ir atstumtiesiems“. Nurodydamas ganytojo kelią į kankinystę, kardinolas aiškino, kad O. Romeras buvo geras kunigas ir išmintingas vyskupas, bet pirmiausia dorybių kupinas žmogus, kuris mylėjo Jėzų ir Jį šlovino Eucharistijoje, garbino Švč. Mergelę Mariją, mylėjo Bažnyčią, gerbė Popiežių ir mylėjo savo žmones, taigi, buvo tikras katalikas. Jo kankinystė nebuvo momentinė improvizacija, bet ilgas pasirengimas, vadovaujantis giliu tikėjimu ir nesunaikinama viltimi. Kardinolas A. Amatas citavo naujojo palaimintojo pastabas, užrašytas dienoraštyje prieš eucharistinės kunigystės priėmimą, kurią jis suprato kaip didelę atnašą Dievui, pabrėždamas savo menkumą Visagalio akivaizdoje ir melsdamas sustiprinimo. Buvo paminėta, kokį poveikį ryžtingam arkivyskupo O. Romero nusistatymui padarė jo draugo jėzuito kunigo R. Grande žūtis, dvasininko, kuris paliko mokslinę karjerą universitete ir išėjo darbuotis paprastu kaimo parapijos klebonu, rūpintis nuskurdusių valstiečių sielovada. „Jo nužudymas skaudžiai palietė širdį arkivyskupo, kuris liūdėjo dėl savo kunigų netekties, kaip motina savo vaikų“, – sakė kardinolas A. Amatas. Kaip minėta, nuo to laiko ganytojas dar ryžtingiau ir išraiškingiau ėmė ginti engiamus žmones, persekiojamus dvasininkus ir vienuoles nepaisant kasdien jį pasiekdavusių asmeninių grasinimų susidoroti.

Būti viena Dievo šeima

Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas pabrėžė, kad arkivyskupo O. Romero palankumas vargšų reikalams nebuvo ideologinis, bet evangelinis. Jis savo meile norėjo pasiekti ir persekiotojus, kuriuos ragino atsiversti gėriui, kuriems užtikrino atleidimą nepaisant visko. Taigi, ganytojas buvo gailestingas, jo dvasinis dosnumas buvo absoliutus, kilnus ir gausingas, jis dalino save visiems, kurie prašė. Ši pastoracinė meilė palaimintajam arkivyskupui suteikė dar daugiau dvasinių jėgų, skatino ryžtingai veikti dėl bendrojo gėrio, nepaisant visų grėsmių ir valdančiųjų kritikos. „Taigi, herojiškas ganytojas yra ne atskirties, bet taikos, darnos ir brolybės simbolis“, – darė išvadą kardinolas A. Amatas, pabrėždamas, kad beatifikuotas O. Romeras yra dar viena suspindusi žvaigždė Amerikos Bažnyčios šventumo padangėje. Panašiai svarstė naujojo palaimintojo paskelbimo proga dabartiniam San Salvadoro arkivyskupui Chozei Luisui Eskobarui Alasui pasiustame laiške popiežius Pranciškus. Pats kilęs iš Lotynų Amerikos šalies Argentinos jis dalinasi salvadoriečių ir visų to katalikiškojo žemyno žmonių džiaugsmu dėl arkivyskupo kankinio O. Romero iškėlimo į Bažnyčios altoriaus garbę, pabrėždamas, kad palaimintasis kūrė taiką, meilės stiprybę, liudijo tikėjimą visu savo gyvenimu. Tai buvo vyskupas, kuris mylėdamas Dievą ir tarnaudamas broliams bei seserims, tapo Kristaus Gerojo Ganytojo atvaizdu. Tuo sunkiu išbandymų laikotarpiu jis žinojo, kaip vesti, ginti ir saugoti savo kaimenę, ir likti ištikimu Evangelijai ir kartu su visa Bažnyčia, kuri visada pirmiausią dėmesį skiria vargingiausiems. „Mirties akimirką švęsdamas meilės ir susitaikinimo Švenčiausią auką, jis priėmė malonę susitapatinti su Tuo, kuris atidavė savo gyvybę už ganomuosius“, – aiškino Šventasis Tėvas savo laiške.

Tokiu būdu arkivyskupo O. Romero balsas aidi ir šiandien primindamas, kad Bažnyčia Salvadore, Amerikoje ir visame pasaulyje turi likti tokia, kam Ji yra Viešpaties pašaukta: būti taikos ir solidarumo kūrėjų bendruomene, viena Dievo šeima, kurioje nebūtų nesutarimų, būti pilna gailestingumo, visuomenės santarvės. Anot popiežiaus Pranciškaus, palaimintasis Oskaras Arnulfas kviečia mus šiandien rodyti pagarbą gyvybei ir darnai, atmesti smurtą ir neapykantą, gyventi ta atsidavimo meile, kurią paliko prikaltas ant kryžiaus Kristus, kad daugiau nebeliktų tarp mūsų tokios baisios nelygybės. Šventasis Tėvas linkėjo, kad visi tie, kurie arkivyskupą kankinį laiko savuoju tikėjimo draugu, meldžia būti užtarėju ir globėju, gėrisi jo pavyzdžiu, dabar rastų jėgų ir drąsos kurti Dievo Karalystę, įsipareigotų kilnesnei ir lygybę palaikančiai visuomeninei santvarkai. Laiške buvo priminta, kad salvadoriečiai didžiuojasi, kad jų šalis pavadinta pasaulio Išganytojo vardu (Salvador ispanų kalba reiškia Išganytoją, Gelbėtoją). Popiežius Pranciškus pastebėjo, jog tai kartu įpareigojimas piliečiams žengti tiesos keliu. Ypač tai aktualu dabar, kai demokratiją atkūręs Salvadoras išgyvena palankų tikram nacionaliniam susitaikinimui momentą ir reikia melstis, kad arkivyskupo O. Romero kankinystės sėkla neštų gausų derlių.

© 2015 „XXI amžius“