Salvadoro arkivyskupo kankinystė

Mindaugas Buika

Palaimintasis arkivyskupas Oskaras Arnulfas Romero Galdamesas (1917–1980)

Beatifikacijos bylos peripetijos

Bažnytinis nužudyto Salvadoro arkivyskupo Oskaro Arnulfo Romero Galdameso (Oscar Arnulfo Romero y Galdamez, 1917–1980) kankinystės pripažinimas ir paskelbimas palaimintuoju susilaukė plataus ne tik religinio bet ir politinio atgarsio tarptautinėje visuomenėje. Ganytojas, tapęs snaiperio šūvio auka, ryžtingai gynė vargšus ir engiamuosius minėtoje Centrinės Amerikos šalyje vykstant 1977–1992 metų pilietiniams neramumams, kai vykstant brutalioms kovoms tarp kairiųjų sukilėlių partizanų ir ekstremistinių dešiniųjų režimo žuvo daugiau nei 70 tūkstančių žmonių. Dideles netektis patyrė ir vietinė Katalikų Bažnyčia: buvo nužudyti keli kunigai, išprievartautos ir nušautos keturios Salvadore misijų tarnystę atlikusios seserys vienuolės iš Jungtinių Amerikos Valstijų, deportuota dešimtys dvasinio luomo narių, kurie rėmė sukilėlius besivadovaudami Lotynų Amerikoje populiarios „išlaisvinimo teologijos“ nuostatomis. Dėl to represijos, ypač per režimui ištikimų savisaugos smogikų, liaudyje vadintų „mirties eskadronais“, šėlsmą patyrė ir daugelis katechetų bei visuomeniškai aktyvesnių pasauliečių tikinčiųjų. Pats šalies sostinės San Salvadoro arkivyskupas O. Romero buvo nežinomo asmens nušautas 1980 metų kovo 24 dieną, kai aukojo šv. Mišias šalia katedros esančioje ligoninės koplyčioje. Susidorojimas su šiuo kilniu Bažnyčios hierarchu, kuris dėl ištikimo žmogaus teisių gynimo ir nesmurtinio pasipriešinimo blogiui skatinimo buvo netgi iškeltas kandidatu Nobelio taikos premijai, sukėlė didelį sukrėtimą. Tačiau formalus teisinis to nusikaltimo tyrimas tuo metu, kaip ir tikėtasi, rezultatų nedavė.

Naujas vyskupas Baltarusijoje

Naujas Baltarusijos vyskupas Aliaksandras Jašeuskis SDB

Naujuoju Minsko ir Mogiliavo arkivyskupijos augziliaru popiežius Pranciškus paskyrė kunigą Aliaksandrą Jašeuskį SDB. Vyskupu nominuotas kunigas gimė 1974 metais Smurgainyse, Gardino vyskupijoje. 1994 metais pradėjo studijas saleziečių kongregacijos kunigų seminarijoje, Lenkijoje. 1998 metais davė amžinuosius vienuoliškuosius įžadus, 2000 m. birželio 24 d. gavo kunigystės šventimus. Tęsė studijas Romos saleziečių universitete, tarnavo sielovadoje Baltarusijoje ir Rusijoje. Pastaruoju metu iki paskyrimo vyskupu buvo jo gimtuosiuose Smurgainyse įsikūrusios saleziečių bendruomenės vadovas.

Vatikano radijas

Palaimintųjų pėdsakais

Darbavęsis dėl ligonių

Gegužės 2-ąją Italijos Turino mieste palaimintuoju buvo paskelbtas Luidžis Bordinas (Luigi Bordino), pasišventęs pasaulietis, priklausęs šv. Džiuzepės Benedikto Kotolengo (Giuseppe Benedetto Cottolengo) įkurtai brolių kongregacijai. „Jis paskyrė savo gyvenimą ligoniams ir kenčiantiems, savęs netausodamas darbavosi tarp vargšų, plaudamas ir gydydamas jų žaizdas. Dėkojame Viešpačiui už šį nuolankų ir dosnų mokinį“, – sakė popiežius Pranciškus.

Palaimintojo L. Bordino gyvenimas iš tiesų nuostabiai iliustruoja Jėzaus palyginimą apie šakelę, kuri kuo daugiau gauna syvų iš kamieno, tuo daugiau neša vaisių. Jis gimė Kastelinaldo kaimelyje, vynininko ir žemdirbio šeimoje, 1922 m. rugpjūčio 12 d. Berniukas užaugo stiprus ir darbštus. Jo tėvai iš tiesų stengėsi vaikus auklėti krikščioniškai, tačiau paties Luidžio, kuris tuo metu dar turėjo pasaulietišką Andrea vardą, gyvenimas link sąmoningo šventumo ir Dievo ieškojimo pasisuko jam sulaukus 16 metų, 1938-aisiais, po dalyvavimo „Katalikų akcijos“ surengtose dvasinėse pratybose. Po to prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1943 metais Luidžis kartu su broliu Risbaldo buvo pašauktas į Italijos kariuomenę ir pasiųstas į Rusijos frontą. Čia patyrė tai, ką ir daugybė kitų – šaltį, badą, nepriteklių, varginančias keliones pėsčiomis per sniegą su palaikiais batais, regėdami daug mirties aplink. 1943-iųjų sausio 26-ąją Luigi kartu su broliu pakliuvo į sovietų nelaisvę. Po kurio laiko buvo išvežtas gyvuliniame vagone į Sibirą, į kalinių lagerį. Čia išgyveno beveik metus, dirbdamas kasykloje, nepasiduodamas išgyvenimo instinkto egoistiškumui, pasidalindamas ir su kitais tuo, ką gaudavo. Vieną labai šaltą naktį, kai aplink nuo šalčio ir išsekimo mirė dešimtys žmonių, Luidžis davė įžadą Dievui – jei išgyvens, paaukos savo gyvenimą kenčiantiems ir įsipareigos kalbėti Rožinio maldą. Naktį išgyveno, vėliau iš Sibiro šalčio buvo perkeltas į Uzbekistano karštį dirbti medvilnės laukuose. Karui pasibaigus kaliniai buvo paleisti, tačiau daugelis iš jų turėjo grįžti į savo kraštą kaip išmanė ir kaip pakliuvo. Po šios kelionės Luidžis pasiekė namus sverdamas vos 40 kilogramų, beveik dvigubai mažiau nei įprastai.

Afrikoje

Trūksta krikščionių – ne skaičiaus, bet iš tiesų persmelktų Evangelijos

Kardinolas Robertas Sara

Santūraus būdo kardinolas Robertas Sara (Robert Sarah) iš Gvinėjos nėra iš tų, kurie patenka į žiniasklaidos antraštes. Tačiau ką tik prancūzų kalba išleista knyga – „Dievas arba nieko. Pokalbiai apie tikėjimą“ – priminė išskirtinį šio ganytojo patirties, gyvenimo ir dvasios pasaulį.

Jei 1900 metais Afrikoje buvo vos du milijonai krikščionių, tai šiandien jų 185. Krikščionybė Afrikoje sužydėjo, bet tuo pat metu patyrė baisių persekiojimų, kaip tai liudija praėjusių dešimtmečių ir mūsų dienų kankiniai. Tai atsispindi ir kardinolo R. Saros gyvenime. Jis gimė neseniai krikščionybę priėmusioje šeimoje, savanoje, dvylikametis buvo pagal tradiciją apipjaustytas. Seminarijoje studijavo ir kunigu tapo tuo metu, kai šalį valdė kruvinas marksisto Seku Turė (Sekou Touré) režimas, įkalinęs ir kankinęs sostinės Konakrio vyskupą. Studijoms atvyko į Romą, metus praleido Jeruzalėje. Grįžęs į Gvinėją pėsčiomis keliavo per savaną, lankydamas musulmonų daugumos visuomenėje išsibarsčiusius tikinčiuosius. 1978 metais Paulius VI jį paskyrė jauniausiu pasaulyje, vos 33 metų sulaukusiu vyskupu ir patikėjo Konakrio vyskupiją, valdant S. Turė. Po netikėtos tirono mirties 1984 metais atskleista, kad vyskupas R. Sara buvo pirmasis sąraše tų, kuriuos jis troško sunaikinti. 2001 metais Jonas Paulius II pakvietė R. Sarą atvykti į Romą ir darbuotis Tautų Evangelizavimo kongregacijoje, 2010 metais Benediktas XVI jį pakėlė kardinolu ir paskyrė „Cor Unum“ tarybos pirmininku, atsakingu už artimo meilės darbus Popiežiaus vardu. Nuo 2014 metų lapkričio popiežiaus Pranciškaus potvarkiu kardinolas R. Sara paskirtas Kulto kongregacijos prefektu.

Palaimintųjų pėdsakais

Neturtingųjų mokytoja

Palaimintoji Marija Elizabeta Turžon

Balandžio 26 dieną Kanadoje palaimintąja paskelbta Marija Elizabeta Turžon (Marie Élisabeth Turgeon), Šv. Rožinio Dievo Motinos seserų kongregacijos įkūrėja (1840–1881). Iškilmingoje beatifikacijos liturgijoje popiežiui atstovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato). Apibūdindamas naujos palaimintosios reikšmę Kanados Bažnyčiai, kardinolas A. Amatas priminė bendrą situaciją Kanados Sen Žermen de Rimuskio (Saint-Germain de Rimouski) vyskupijoje, kuri įkurta 1867 metais. Pirmasis vyskupas, matydamas menką tikinčiųjų išprusimą religijos srityje, ėmė steigti kaimo mokyklas, o mokytojauti kvietė savanores. Šiai moterų savanorių grupei vadovauti paskyrė savo buvusią mokinę Mariją Elizabetą Turžon, kuri buvo silpnos sveikatos, tačiau apdovanota protu ir išradingumu. Nors vyskupo idėja buvo kurti pasaulietinę asociaciją, M. E. Turžon galvojo apie religinę kongregaciją, pasišventusią mokymui, artimo meilės darbams ir kontempliatyviai maldai. Apie 1879 metus vyskupas palaimino idėją steigti vienuoliją, patvirtino regulą ir paskyrė ją vyresniąja.

Palaimintųjų pėdsakais

Ugdytojas ir vienuolijos steigėjas

80 metų, praleistų gimtojoje Venecijoje esminių politinių ir socialinių virsmų akivaizdoje, krikščionis ir pilietis – šie vaidmenys neatskiriamai susiliejo kun. Luidžio Kaburloto (Luigi Caburlotto) (1817–1897) gyvenime. Jis visuomenėje skleidė vertybes ir principus, suvienijančius protą, širdį, sielą. Šis Šv. Juozapo dukterų vienuolijos įkūrėjas, ugdytojas, pedagogas, dialogo žmogus gegužės 16 dieną Venecijoje paskelbtas palaimintuoju. Beatifikacijos iškilmėje, vykusioje Venecijoje, Šv. Morkaus aikštėje, popiežiui Pranciškui atstovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato), koncelebravo patriarchas Frančeskas Moralija (Francesco Moraglia) bei būrys vyskupų. Liturgiją puošė daugiau nei 300 giesmininkų choras. Beatifikacijos šventinės programos metu venecijiečiai gondolininkai sudarė garbės sargybą, kadangi L. Kaburlotas buvo gimęs gondolininkų šeimoje.

Palaimintųjų pėdsakais

Vargšių globėjas

Gegužės 31 dieną Prancūzijos pietuose, Bejono (Bayonne) mieste iškilmingai palaimintuoju paskelbtas t. Luji Eduardas Sestakas (Louis Eduard Cestac). 1908 metais popiežiaus šv. Pijaus X pradėta beatifikacijos byla buvo užbaigta 2014 metais, Pranciškaus pontifikato metu.

L. E. Sestakas gimė 1801 m. sausio 6 d. Bayonne mieste. Berniukui sulaukus trejų metų, jo gyvenimas buvo paženklintas stebuklu: sunkiai susirgus ir gydytojams nieko nebegalint padaryti, motina jį nunešė prie Dievo Motinos statulėlės viename sename vienuolyne ir paprašė jos užtarimo. Vaikas staiga pagijo. Nuo to laiko Dievo Motina jo gyvenime visada užėmė ypatingą vietą.

Nepaisant, kad tuometinėje Prancūzijoje jau sklido stiprios antibažnytinės nuotaikos, po Prancūzijos revoliucijos L. E. Sestakas anksti subrandino supratimą, kad jo kelias yra kunigystė. Vaikinas buvo gabus mokslams, ypač gerai jam sekėsi tikslieji mokslai, jis buvo ir puikus muzikantas. 1822 metais, dar pats ruošdamasis kunigystei, jis buvo paskirtas į mažąją seminariją mokyti matematikos, muzikos ir filosofijos. 1825 metais buvo įšventintas kunigu, toliau tęsė mokytojo darbą – iš viso 9 metus, kol 1831 metais buvo paskirtas katedros vikaru. Tačiau tai buvo daugiau nei tiesiog pareigų pakeitimas. Palikęs mokymą ir knygas jaunas kunigas susidūrė su parapijos sielovada, su dažnomis ir liūdnomis žmogiškomis situacijomis. Viena iš jų – labai skurdžios merginos, dažnai našlaitės iš kaimų, kurioms, rodos, gyvenimo alternatyvos buvo tik dvi: išmaldos prašymas ir centų uždirbimas, pardavinėjant niekučius, arba prostitucija, ieškant klientų uoste, o galbūt smurtinė mirtis. Taip, vieną kartą, tėvas Luji, atsidūręs prie nužudytos dvidešimtmetės prostitutės kūno, apsupto rėkiančių vyrų ir jos likimo draugių, savo viduje pažadėjo Viešpačiui, kad kiekvieną dieną stengsis apsaugoti nekaltąsias ir išgelbėti prarastąsias.

Palaimintųjų pėdsakais

Gailestingumo motina Afrikoje

Gegužės 23-iąją Kenijoje kartu su Oskaru Romeru San Salvadore palaimintąja buvo paskelbta vienuolė Irena Stefani, gimusi 1891 metais ir mirusi 1930-aisiais.

Ji gimė daugiavaikėje šeimoje šiaurės Italijoje ir būdama vos 13 metų jau išreiškė savo ketinimą tapti misioniere už Europos ribų. Žinoma, tėvas pasakė, kad ji dar per jauna tokiai kelionei, o šis įkarštis gali praeiti. Tačiau jis nepraėjo. Pasiekusi pilnametystę mergina, kurios pasaulietinis vardas buvo Mercedė, jautė aiškų ir tvirtą troškimą visiškai dovanoti savo gyvenimą Jėzui misijose. Šis pašaukimas išsipildė Consolata-Paguostosios kongregacijoje. Šiuo titulu Dievo Motina yra pagerbiama Turino vyskupijoje. Tokio pat vardo misijų kongregaciją 1901 metais įsteigė palaimintasis kunigas Džiuzepė Alamanas (Giuseppe Allamano).