Palaimintųjų pėdsakais

Ugdytojas ir vienuolijos steigėjas

80 metų, praleistų gimtojoje Venecijoje esminių politinių ir socialinių virsmų akivaizdoje, krikščionis ir pilietis – šie vaidmenys neatskiriamai susiliejo kun. Luidžio Kaburloto (Luigi Caburlotto) (1817–1897) gyvenime. Jis visuomenėje skleidė vertybes ir principus, suvienijančius protą, širdį, sielą. Šis Šv. Juozapo dukterų vienuolijos įkūrėjas, ugdytojas, pedagogas, dialogo žmogus gegužės 16 dieną Venecijoje paskelbtas palaimintuoju. Beatifikacijos iškilmėje, vykusioje Venecijoje, Šv. Morkaus aikštėje, popiežiui Pranciškui atstovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato), koncelebravo patriarchas Frančeskas Moralija (Francesco Moraglia) bei būrys vyskupų. Liturgiją puošė daugiau nei 300 giesmininkų choras. Beatifikacijos šventinės programos metu venecijiečiai gondolininkai sudarė garbės sargybą, kadangi L. Kaburlotas buvo gimęs gondolininkų šeimoje.

Nuo pat vaikystės Luidžio gyvenimas pažymėtas tikėjimo ženklu, tvirtėjusiu šeimoje, mokykloje, parapijoje. Nuo 17 metų jis leido pražysti savo pašaukimui, kurio užuomazgas atrado kalbėdamasis su kunigu šv. Juozapu Kalasantu, žinomu krikščioniškų mokyklų steigėju, globojusiu ir brolių Kavanių mokyklą, kurioje mokėsi Luidžis. Jis su meile atsiliepia į Dievo kvietimą visa proto, širdies jėga. Ugdytojų dėka mokykloje atrado vientisumą tarp tikėjimo ir gyvenimo. Kunigu įšventintas 1842 m. rugsėjo 24 d. Kunigiškoje tarnystėje pasirinko būti tiltu tarp Dievo ir žmonių, žmonių ir Dievo, žmogaus ir žmogaus, apibūdindamas save kaip „tarpininką“, kurio užduotis – išnarplioti mazgus, išlyginti sunkumus, atpažinti bendras gijas ir jas atnaujinti.

Dirbdamas parapijoje intensyviai studijavo socialinę ir dvasinę tikinčiųjų situaciją, pastebėjo, kad skubiausia pagalba socialinių pokyčių kamuojamoje Venecijoje reikalinga apleistiems vaikams ir paaugliams. 1850 metais jis ėmė kurti apleistų mergaičių mokyklą. Po kelerių metų joje dirbusių savanorių mokytojų grupė tapo pasišventusių seserų institutu, kuriam jis parašė regulą ir pavadino Šv. Juozapo dukterimis.

Kunigas Luidžis prižiūrėjo parapiją, stiprino vaikų ir suaugusių katechezę, rūpinosi daugybės vargšų globa, įsteigė vakarinę profesinę mokyklą berniukams. Vėliau įsteigė ir pertvarkė keletą mokyklų neturtingiems vaikams. Vyskupo prašomas jis vesdavo konferencijas dvasinių pratybų vienuoliams ir pasauliečiams metu. Atsidūręs centre politinių religinių debatų, kurie apkartino santykius tarp katalikų ir liberalų po Veneto regiono prijungimo prie Italijos karalystės, jis ir toliau savo kunigišką pašaukimą ir meilę Dievui įgyvendino per pedagoginę veiklą, jaunimo formaciją, net jei tai sukeldavo kritiką ar sulaukdavo pasipriešinimo.

Pablogėjus sveikatai, jis atsisakė darbo parapijoje ir pasišventė ugdytojiškai veiklai, kurią vykdė ir viešosiose ugdymo įstaigose ar našlaičių namuose, atsisakydamas atlygio, nes suprato, kad tik taip karitatyvinės veiklos dėka įgyta pagarba gali atnešti ugdyme teigiamų pokyčių, kurių jis siekė.

Kun. L. Kaburlotas mirė 1897 m. kovo 1 d. 1963 metais pradėta jo beatifikacijos byla, vėliau patvirtintas stebuklingas pagijimas, įvykęs jo užtarimu. 2014 m. gegužės 9 d. popiežius Pranciškus pavedė Šventųjų skelbimo kongregacijai paskelbti dekretą pripažįstant jo užtarimu įvykusį stebuklą, reikalingą beatifikacijai.

Šiandien kunigo L. Kaburloto įsteigtos kongregacijos seserys tęsia jo pedagoginę veiklą Italijoje, Brazilijoje, Filipinuose ir Kenijoje. Kunigas Luidžis tikėjo, kad Jėzaus gyvenimas turi būti mūsų gyvenimu: tai jis visiems kartojo įvairiais būdais. Tai buvo jo gyvenimo ašis, jo minčių ir veiklos pagrindas.

Pagal Vatikano radiją

© 2015 „XXI amžius“