Palaimintųjų pėdsakais

Vargšių globėjas

Gegužės 31 dieną Prancūzijos pietuose, Bejono (Bayonne) mieste iškilmingai palaimintuoju paskelbtas t. Luji Eduardas Sestakas (Louis Eduard Cestac). 1908 metais popiežiaus šv. Pijaus X pradėta beatifikacijos byla buvo užbaigta 2014 metais, Pranciškaus pontifikato metu.

L. E. Sestakas gimė 1801 m. sausio 6 d. Bayonne mieste. Berniukui sulaukus trejų metų, jo gyvenimas buvo paženklintas stebuklu: sunkiai susirgus ir gydytojams nieko nebegalint padaryti, motina jį nunešė prie Dievo Motinos statulėlės viename sename vienuolyne ir paprašė jos užtarimo. Vaikas staiga pagijo. Nuo to laiko Dievo Motina jo gyvenime visada užėmė ypatingą vietą.

Nepaisant, kad tuometinėje Prancūzijoje jau sklido stiprios antibažnytinės nuotaikos, po Prancūzijos revoliucijos L. E. Sestakas anksti subrandino supratimą, kad jo kelias yra kunigystė. Vaikinas buvo gabus mokslams, ypač gerai jam sekėsi tikslieji mokslai, jis buvo ir puikus muzikantas. 1822 metais, dar pats ruošdamasis kunigystei, jis buvo paskirtas į mažąją seminariją mokyti matematikos, muzikos ir filosofijos. 1825 metais buvo įšventintas kunigu, toliau tęsė mokytojo darbą – iš viso 9 metus, kol 1831 metais buvo paskirtas katedros vikaru. Tačiau tai buvo daugiau nei tiesiog pareigų pakeitimas. Palikęs mokymą ir knygas jaunas kunigas susidūrė su parapijos sielovada, su dažnomis ir liūdnomis žmogiškomis situacijomis. Viena iš jų – labai skurdžios merginos, dažnai našlaitės iš kaimų, kurioms, rodos, gyvenimo alternatyvos buvo tik dvi: išmaldos prašymas ir centų uždirbimas, pardavinėjant niekučius, arba prostitucija, ieškant klientų uoste, o galbūt smurtinė mirtis. Taip, vieną kartą, tėvas Luji, atsidūręs prie nužudytos dvidešimtmetės prostitutės kūno, apsupto rėkiančių vyrų ir jos likimo draugių, savo viduje pažadėjo Viešpačiui, kad kiekvieną dieną stengsis apsaugoti nekaltąsias ir išgelbėti prarastąsias.

1836 metais kun. L. E. Sestakas, gavęs kambarėlį su virtuve, įkūrė pirmąjį prieglobstį, skirtą gyvenimo nuskriaustoms merginoms ir moterims. Į pagalbą jis pakvietė kitas moteris ir savo seserį Elisę, kuriai nuo to laiko šis darbas tapo gyvenimo pašaukimu. Tačiau greitai tapo aišku, kad suteikti trumpalaikę pagalbą moterims ir merginoms nėra pakankama. Reikia joms suteikti kitokio gyvenimo perspektyvą. Kun. L. E. Sestakas, nors darbą prie mokyklos lentos iškeitė į darbą gatvėje, buvo įsitikinęs, kad jų gyvenimo perspektyva priklausys nuo išsilavinimo. Reikia žmonių, kurie įsipareigotų ir padėtų nuolatos. Gavęs vidinį patikinimą iš Dievo Motinos, kad ji globos merginas, 1838 metais miesto pakraštyje kun. L. E. Sestakas nupirko namą ir pavadino jį „Dievo Motinos prieglobsčiu“, o pats iš filosofijos mokytojo persikvalifikavo į žemdirbį, kad galėtų išlaikyti ir išmaitinti globotines. Tai nebuvo paviršutinis užsiėmimas, kaip rodo gyvenimo pabaigoje įteiktas aukštas valstybinis apdovanojimas už inovacijas žemės ūkio veikloje.

1842-aisiais, gavęs patarimų ir padrąsinimų, kun. L. E. Sestakas įsteigė Marijos tarnaičių kongregaciją su keturiolika narių, kurios toliau tęsė pradėtą darbą skurdžiose miesto gatvėse ir kvartaluose. Dar po devynerių metų jis įsteigė kontempliatyvią kongregacijos atšaką toms merginoms, kurios norėjo pasišvęsti vien maldos gyvenimui – bernardines, arba „Marijos tylenes“. Kai 1868 m. kovo 27 d. kun. L. E. Sestakas mirė, jo pasėtos artimo meilės sėklos jau išaugo ir pražydo: buvo 150 namų, židinių ir mokyklų, kur darbavosi per 900 Marijos tarnaičių. Jis buvo palaidotas prie pačių pirmųjų iš jų – prie „Dievo Motinos prieglobsčio“ namų.

Pagal Vatikano radiją

© 2015 „XXI amžius“