|
|
|
Palaimintųjų pėdsakais Gailestingumo motina Afrikoje Gegužės 23-iąją Kenijoje kartu su Oskaru Romeru San Salvadore palaimintąja buvo paskelbta vienuolė Irena Stefani, gimusi 1891 metais ir mirusi 1930-aisiais. Ji gimė daugiavaikėje šeimoje šiaurės Italijoje ir būdama vos 13 metų jau išreiškė savo ketinimą tapti misioniere už Europos ribų. Žinoma, tėvas pasakė, kad ji dar per jauna tokiai kelionei, o šis įkarštis gali praeiti. Tačiau jis nepraėjo. Pasiekusi pilnametystę mergina, kurios pasaulietinis vardas buvo Mercedė, jautė aiškų ir tvirtą troškimą visiškai dovanoti savo gyvenimą Jėzui misijose. Šis pašaukimas išsipildė Consolata-Paguostosios kongregacijoje. Šiuo titulu Dievo Motina yra pagerbiama Turino vyskupijoje. Tokio pat vardo misijų kongregaciją 1901 metais įsteigė palaimintasis kunigas Džiuzepė Alamanas (Giuseppe Allamano). 1911 metais Mercedė, būdama dvidešimties, gavo leidimą iš tėvo, iš Paguostosios kongregacijos steigėjo ir net Popiežiaus pritarimą ir stojo į šią vienuoliją priimdama Irenos (Irene) vardą. Duodama įžadus ji savo gyvenimo programą sutelkė tokiuose žodžiuose: Tik Jėzus! Visa su Jėzumi. Nieko iš manęs. Visa Jėzaus. Nieko mano. Visa Jėzui. Nieko man. Po formacijos periodo 1915 m. sausio 31 d. pasiekė Afriką, Kenijos valstybę, Mombasą, išmokusi frazę kikuyu dialektu Tokumye Yesu Kristo Garbė Jėzui Kristui. Atvykus į misijų Nijerio (Nyeri) stotį greitai atsiskleidė jos troškimas duoti ir gauti kiek įmanoma daugiau iš žmonių. Ji greitai pramoko kalbos, pradėjo mokyti mažus, slaugyti didelius, lankyti senelius, vesti katechezę, kantriai, rodos, be nuovargio ir su šypsena. Tačiau netrukus atėjo karas. Europos galingųjų konfliktas palietė jų kolonijas Afrikoje. Su dar viena vienuole 1916-aisiais Irena, kaip Raudonojo Kryžiaus slaugė, atsidūrė Tanzanijoje, britų karinėje ligoninėje, kurios pagrindiniai pacientai buvo britų kariuomenės nešikai afrikiečiai, tūkstančiai žmonių. Su jais buvo elgiamasi be didelių skrupulų, tad daug jų nusilpo nuo didelių nešulių, nuo darbo be poilsio, nuo ligų ir žaizdų. Ligoninei trūko medicininio personalo ir vaistų, dažnai čia patekę žmonės tik mirdavo, o jų kūnai buvo nunešami į pajūrį ir numetami. Vaistų trūkumą Irena kompensavo šypsena ir meilumu, kurių neužgesino žaizdų valymas, kirminų rankiojimas, būta ir spjūvių į veidą. Ji angelas, pasakė vienas gydytojas. Slaugydama Irena apaštalavo, kvietė atsiversti, patikėti Dievo meile, nepaisant baisios aplinkos. Iki karo pabaigos 1919 metais, manoma, ji pakrikštijo apie tris tūkstančius žmonių. Kaip vėliau kai kurie pasakė, žmonės ja tikėjo ne todėl, kad kalbėjo apie meilę, bet kad ją parodė. 1919 metais ji grįžo į Keniją ir vėl pasinėrė į apaštalavimą, pėsčiomis keliaudama didelius atstumus be jokių patogumų, lankydama nuošaliausius kaimelius, nevengdama skurdo, nuovargio. Ne kartą susidūrė su smarkiu genčių vyresniųjų ir raganių pasipriešinimu ir ne kartą jį įveikė karštais, stipriais ir atkakliais žodžiais. Jai apaštalaujant krikščionimis tapo vieno garsaus ir įtakingo raganiaus sūnus, vėliau tapęs kunigu, svarbaus vado anūkė, vėliau tapusi vienuole. Per tuos metus jai prigijo kitas vardas Nyaata motina, kuri yra gailestinga, motina, kuri yra švelni. 1930 metai buvo sunkūs sunkiai susirgo dvi jaunos seserys, kongregacija susidūrė su kitais sunkumais. Irena pasakė savo vyresniajai, jog nori atlikti savo gyvybės paaukojimo aktą už misijas. Jai tai padarius spalio 17 dieną, praėjo vos kelios dienos, kai ji, paprastai sveika ir stipri, pajuto ligos, kuria užsikrėtė nuo vieno lankyto ligonio, požymius, siaučiant epidemijai. Dar po kelių dienų, spalio 31-ąją, ji mirė su malda lūpose, patarusi neverkti dėl jos, nes mirtis atvers jai kelią Dangun. Mirties metu jai buvo 39 metai, palaidota Nijerio mieste. Čia ir vyko beatifikacijos apeigos. * Stebuklas, kurio reikėjo jos pripažinimui palaimintąja, įvyko Mozambike 1989 metų sausį, kuris ten yra karščiausias metų mėnuo. Tuo metu vyko kruvinas pilietinis karas, kuriame žmogaus gyvybė galėjo būti atimta dėl įgeidžio ar blogos nuotaikos. Susirėmus dviems grupuotėms Nipepe gyvenvietėje, vietos katalikai, katechetai, šeimos, daugiau kaip 200 žmonių, užsidarė bažnyčioje ir buvo apsupti, grasinant juos žudyti. Tai nebuvo tik tušti grasinimai. Tuo metu maldoje buvo paprašyta Irenos Stefani, kurios biografiją turėjo vienas iš misionierių, užtarimo už visų esančių ir už katechumenato tarnystės išlikimą. Malda kartota kelias dienas. Ir iš tiesų nutiko keletas nepaaiškinamų įvykių. Po kurio laiko žmonės buvo padalinti į dvi grupes, 80 liko bažnyčioje, o kiti pasiųsti nešti karo grobio keletą dienų, daug kilometrų, kaip vėliau sužinojo, per minų laukus, bet nė vienas nežuvo ten, kur mirtis beveik neišvengiama. Keletas žmonių buvo pasmerkti mirti sušaudant, bet nesuvokiamai mirties išvengė. Vieną katechetą kovotojų būrio vadas parvertė ant žemės ir paleido tris pistoleto šūvius jam į galvą, bet nepataikė, tik šiek tiek įbrėžė. Pasakęs, kad tas žmogus yra saugomas, vadas katechetą paleido. Dar vienas vyras susapnavo moterį baltais rūbais, kuri pasakė, kad jo šeima sugrįš saugiai. Ne iš karto, bet buvo suvoktas dar vienas nepaprastas įvykis, pavadintas vandens stebuklu. Bažnyčioje užsidarį žmonės kelias dienas gėrė vandenį, katechetui leidus, iš krikštyklos, kurioje, tiksliai išmatavus, jo gali tilpti iki 12 litrų. To gal pakaktų tuzinui žmonių vienai dienai, tačiau vanduo nesibaigė tris dienas, nors dideliame karštyje visi sėmė saujomis, kad atsigertų ir apsipraustų. Darant tyrimą dar kartą patvirtinta, kad, saugant gyvybę, niekas nerizikavo eiti laukan vyrai galėjo būti nušauti, o moterys tapti kareivių, kurie gausiai vartojo alkoholį, lytinio smurto aukomis, net šoninės koplyčios buvo paverstos tualetais. Visi išgyveno, po geros savaitės sugrįžo ir visi tie, kurie buvo atsidūrę toli. Pagal Vatikano radiją
© 2015 XXI amžius |
||
|
