„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2015 m. birželio 12 d., Nr. 1 (56)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Palaimintųjų pėdsakais

Darbavęsis dėl ligonių

Gegužės 2-ąją Italijos Turino mieste palaimintuoju buvo paskelbtas Luidžis Bordinas (Luigi Bordino), pasišventęs pasaulietis, priklausęs šv. Džiuzepės Benedikto Kotolengo (Giuseppe Benedetto Cottolengo) įkurtai brolių kongregacijai. „Jis paskyrė savo gyvenimą ligoniams ir kenčiantiems, savęs netausodamas darbavosi tarp vargšų, plaudamas ir gydydamas jų žaizdas. Dėkojame Viešpačiui už šį nuolankų ir dosnų mokinį“, – sakė popiežius Pranciškus.

Palaimintojo L. Bordino gyvenimas iš tiesų nuostabiai iliustruoja Jėzaus palyginimą apie šakelę, kuri kuo daugiau gauna syvų iš kamieno, tuo daugiau neša vaisių. Jis gimė Kastelinaldo kaimelyje, vynininko ir žemdirbio šeimoje, 1922 m. rugpjūčio 12 d. Berniukas užaugo stiprus ir darbštus. Jo tėvai iš tiesų stengėsi vaikus auklėti krikščioniškai, tačiau paties Luidžio, kuris tuo metu dar turėjo pasaulietišką Andrea vardą, gyvenimas link sąmoningo šventumo ir Dievo ieškojimo pasisuko jam sulaukus 16 metų, 1938-aisiais, po dalyvavimo „Katalikų akcijos“ surengtose dvasinėse pratybose. Po to prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1943 metais Luidžis kartu su broliu Risbaldo buvo pašauktas į Italijos kariuomenę ir pasiųstas į Rusijos frontą. Čia patyrė tai, ką ir daugybė kitų – šaltį, badą, nepriteklių, varginančias keliones pėsčiomis per sniegą su palaikiais batais, regėdami daug mirties aplink. 1943-iųjų sausio 26-ąją Luigi kartu su broliu pakliuvo į sovietų nelaisvę. Po kurio laiko buvo išvežtas gyvuliniame vagone į Sibirą, į kalinių lagerį. Čia išgyveno beveik metus, dirbdamas kasykloje, nepasiduodamas išgyvenimo instinkto egoistiškumui, pasidalindamas ir su kitais tuo, ką gaudavo. Vieną labai šaltą naktį, kai aplink nuo šalčio ir išsekimo mirė dešimtys žmonių, Luidžis davė įžadą Dievui – jei išgyvens, paaukos savo gyvenimą kenčiantiems ir įsipareigos kalbėti Rožinio maldą. Naktį išgyveno, vėliau iš Sibiro šalčio buvo perkeltas į Uzbekistano karštį dirbti medvilnės laukuose. Karui pasibaigus kaliniai buvo paleisti, tačiau daugelis iš jų turėjo grįžti į savo kraštą kaip išmanė ir kaip pakliuvo. Po šios kelionės Luidžis pasiekė namus sverdamas vos 40 kilogramų, beveik dvigubai mažiau nei įprastai.

Atgavęs jėgas, Luidžis ilgoje ir ištvermingoje maldoje ieškojo savo kelio ir jį atrado D. B. Kotolengo įkurtoje kongregacijoje, kuri rūpinosi ligoniais, kenčiančiais nuo fizinių ir psichinių negalių. Į ją jis įstojo 1946 metais. Vienam kongregacijos vyresniajam jis pasakė žodžius, kurie buvo tarsi viso jo gyvenimo programa: „Noriu, kad mane už rankos vestų Jėzus“. 1948 metais davė pirmuosius įžadus ir juos kartojo iki 1965 metų, kai kongregacija buvo pripažinta Romos ir jos nariai galėjo įsipareigoti visam likusiam gyvenimui. Taip Luidžis ir padarė. Kongregacijoje jis dirbo bet ką – svarbu, kad tai buvo naudinga ir reikalinga: apiplauti ligonį ar benamį, nušienauti žolę aplink kongregacijos namus. Vėliau dirbo slaugu ir pradėjo dirbti operacinėje – tapo puikiu ir patikimu padėjėju, ne vien medicinos srityje. Jis sugebėjo psichologiškai ir dvasiškai sustiprinti, nuraminti pacientus prieš operacijas ir po jų. Lygiai taip pat augo malda, patirtimi ir išmintimi tarp savo kongregacijos brolių. Palengva jam buvo patikėta patarti svarbiausiais bendruomenės gyvenimo ir darbo klausimais ar pačiam juos spręsti. Luidžis nenuilstamai darbavosi iki 1975 metų, kada jam pačiam buvo diagnozuota leukemija. Tai jis, niekad nemėgęs kalbėti ilgai, pakomentavo taip: „Gaila tik, kad nebegalėsiu daugiau darbuotis dėl ligonių ir dėl (kongregacijos) brolių šeimos, nebegalėsiu padėti. Dėl viso kito tegu išsipildo Dievo valia iki pat galo ir ją noriu priimti linksmai. Tai yra tikėjimo metas“. Luidžis buvo gydomas, tačiau liga progresavo. 1977 metų vasarį jis iš kalnų kaimelio, kuriame gydėsi, paaiškėjus, jog liga jau greitai jį įveiks, pasiprašė parsiunčiamas į savo bendruomenę, kad paskutinius mėnesius praleistų su ja. Jis mirė rugpjūčio 25 dieną ir buvo išlydėtas daugybės žmonių, prie kurių prisilietė per savo gyvenimą.

Pagal Vatikano radiją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija