Afrikoje

Trūksta krikščionių – ne skaičiaus, bet iš tiesų persmelktų Evangelijos

Kardinolas Robertas Sara

Santūraus būdo kardinolas Robertas Sara (Robert Sarah) iš Gvinėjos nėra iš tų, kurie patenka į žiniasklaidos antraštes. Tačiau ką tik prancūzų kalba išleista knyga – „Dievas arba nieko. Pokalbiai apie tikėjimą“ – priminė išskirtinį šio ganytojo patirties, gyvenimo ir dvasios pasaulį.

Jei 1900 metais Afrikoje buvo vos du milijonai krikščionių, tai šiandien jų 185. Krikščionybė Afrikoje sužydėjo, bet tuo pat metu patyrė baisių persekiojimų, kaip tai liudija praėjusių dešimtmečių ir mūsų dienų kankiniai. Tai atsispindi ir kardinolo R. Saros gyvenime. Jis gimė neseniai krikščionybę priėmusioje šeimoje, savanoje, dvylikametis buvo pagal tradiciją apipjaustytas. Seminarijoje studijavo ir kunigu tapo tuo metu, kai šalį valdė kruvinas marksisto Seku Turė (Sekou Touré) režimas, įkalinęs ir kankinęs sostinės Konakrio vyskupą. Studijoms atvyko į Romą, metus praleido Jeruzalėje. Grįžęs į Gvinėją pėsčiomis keliavo per savaną, lankydamas musulmonų daugumos visuomenėje išsibarsčiusius tikinčiuosius. 1978 metais Paulius VI jį paskyrė jauniausiu pasaulyje, vos 33 metų sulaukusiu vyskupu ir patikėjo Konakrio vyskupiją, valdant S. Turė. Po netikėtos tirono mirties 1984 metais atskleista, kad vyskupas R. Sara buvo pirmasis sąraše tų, kuriuos jis troško sunaikinti. 2001 metais Jonas Paulius II pakvietė R. Sarą atvykti į Romą ir darbuotis Tautų Evangelizavimo kongregacijoje, 2010 metais Benediktas XVI jį pakėlė kardinolu ir paskyrė „Cor Unum“ tarybos pirmininku, atsakingu už artimo meilės darbus Popiežiaus vardu. Nuo 2014 metų lapkričio popiežiaus Pranciškaus potvarkiu kardinolas R. Sara paskirtas Kulto kongregacijos prefektu.

„Mūsų pirmasis pašaukimas – būti šventiems, nes Dievas šventas. Norėčiau pasiekti, kad Dievas vėl atsidurtų mūsų minčių centre, mūsų veikimo ir gyvenimo centre, vienintelėje tinkamoje vietoje. (...) Su šia knyga norėjau paliudyti Dievo gerumą, peržiūrėdamas savo patirtį. Dievas yra pirmas mūsų gyvenime, nes mus myli ir geriausias būdas atsilyginti už šią meilę, yra mylėti šimteriopai. Vakarų pasaulis, deja, pamiršo dieviškos meilės centriškumą. Mums būtina atgaivinti ryšį su Dievu. Savo liudijimu noriu pakviesti neatmesti Dievo“, – sakė kardinolas R. Sara, atsakydamas į prancūzų katalikų žurnalo „Homme nouveau“ klausimus.

Kalbėdamas apie krikščionybę Afrikoje, kardinolas R. Sara sakė esąs įsitikinęs, kad krikščionybės Afrikoje plitimas turės svarbų vaidmenį visuotinės Bažnyčios gyvenime. Bažnyčia Afrikoje atsiliepia į Dievo planą. Nepaisydama skurdo, Afrika šiuo tikėjimo krizės (Vakaruose) metu rodo ištikimybę Dievui, pagarbą šeimai ir gyvybei. Kita vertus, Bažnyčia Afrikoje yra jauna ir todėl pažeidžiama. Jai būtina auginti krikščionių skaičių – ne vien kiekybine prasme. Jai reikia didesnio skaičiaus krikščionių, kurie iš tiesų yra savyje sugėrę Evangeliją, kurie gyvena pagal tikėjimą ir jį praktikuoja visais lygiais.

Panašiai kardinolas R. Sara pasakė ir apie kunigų pašaukimus. Afrikoje jų daug, tačiau trūksta patyrusių ir subrendusių kunigų, ugdytojų. Pavyzdžiui, nemažai kunigų baigia studijas Paryžiuje arba Romoje, grįžta ir tuoj pat yra pašaukiami dėstyti seminarijose. Tačiau jie neturi pakankamos ir subrendusios patirties santykyje su Jėzumi. Jų situacija panaši į tų, kurie turi daug žinių, bet nėra jų panaudoję praktikoje.

„Mūsų drama, – sakė kardinolas R. Sara, – ne kunigų trūkumas, bet trūkumas tokių kunigų, kurie būtų iš tiesų susitapatinę su Kristumi, būtų kaip Kristus. Tai nėra kažkas naujo – VII amžiuje Grigalius Didysis rašė, jog nors pasaulis pilnas kunigų, retai sutiksi tikrą Dievo namų darbininką“. Kunigystė, anot jo, priimama, bet netampa gyvenimo būdu. Yra kunigų, kurie daug mokėsi, skaitė mokslinius tekstus, bet nesugeba pamaitinti Dievo tautos ir ją mokyti evangelinio radikalumo, nes patys asmeniškai nei matė, nei sutiko Kristaus. Norėtųsi kunigų, panašių į šv. Augustiną – gerų teologų, tačiau kalbančių iš širdies ir iš patirties.

Kalbėdamas apie Bažnyčios mokymą, kardinolas R. Sara pasakė, kad jis turi išlikti nepajudinama uola. Evangelija yra ta pati, ji nekinta. Žinoma, reikia stengtis ją vis geriau paaiškinti žmonėms, tačiau negalime, teisindamiesi, kad jie mūsų negirdi, Kristaus ir Bažnyčios mokymą perrašyti pagal aplinkybes. Taip būtų sukurtas tik nestabilus mokymas ir nuolatinė abejonė. Milžiniškas darbas padaryti Bažnyčios mokymą suprantamą ir išsaugoti doktrinos branduolį. Sielovada be doktrinos yra tarsi namas, pastatytas ant smėlio.

Pagal Vatikano radiją

© 2015 „XXI amžius“