Popiežiaus palinkėjimai Bolivijos žmonėms

Mindaugas Buika

Šventąjį Tėvą pasveikino Bolivijos karys. Šalia automobilyje sėdi Bolivijos sostinės La Paso arkivyskupas Edmundas Amastofloras

Šventajam Tėvui kontroversiškai vertinamą krusifiksą įteikia Bolivijos prezidentas Evas Moralezas

Iškilmingame sutikime – Popiežius ir Bolivijos prezidentas su vaikais

Nužudytas jėzuitas kunigas Luizas Espinalis Kampsas

Indėnų valstybės savitumai

Popiežius Pranciškus, pastarojoje apaštalinėje kelionėje lankydamasis Bolivijoje, kaip ir kitose dviejose Lotynų Amerikos šalyse (Ekvadore ir Paragvajuje) buvo susitikęs su vietos pilietinės visuomenės atstovais, politikais, verslininkais, diplomatinio korpuso nariais, kuriems gana išsamiai kalbėjo apie Bažnyčios socialinio mokymo aspektus, aktualius šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis. Toks susitikimas Bolivijoje įvyko liepos 8 dieną šalies sostinės La Paso Taikos Dievo Motinos (Nuestra Senora de la Paz) katedroje, kurioje susirinkusiems Šventasis Tėvas aiškino, kad socialinių problemų sprendimui yra reikalingas visų visuomenės sluoksnių dalyvavimas ir bendradarbiavimas aiškiai skiriant bendrojo gėrio ir materialinės gerovės (turto kaupimo ir vartojimo) suvokimą bei integralios ekologijos svarbą. Beje, Bolivija, pavadinta didžiojo Lotynų Amerikos nacionalinio išsivadavimo lyderio Simono Bolivaro (1783–1830) vardu, gamtiniu atžvilgiu yra unikali aukštikalnių valstybė. Ji turi aukščiausiai pasaulyje įsikūrusią sostinę (3658 metrai virš jūros lygio),  aukščiausiai esantį Titikakos ežerą (3812 metrų). Bolivijoje didžiausią gyventojų dalį visoje Lotynų Amerikoje sudaro čiabuviai indėnai (daugiau nei 60 proc.), priklausantys gausybei genčių su 36 kalbomis ir dialektais, nors valstybinė kalba kaip ir kitur kontinente – ispanų.

Tačiau šios tikrosios indėnų valstybės, rugpjūčio 6 dieną minėjusios 190-ąsias nepriklausomybės metines, tik dabartinis prezidentas Evas Moralezas (Evo Morales) yra indėnų kilmės, priklausantis vienai garsiausių aimarų genčiai. Prieš išrinkimą Bolivijos vadovu 2006 metais jis buvo prieštaringai vertinamo cocaleros (kokos auginimas, iš kurios gaminamas kokainas) verslo profsąjungos pirmininkas ir propagavo šio „gydančio“ narkotiko legalumą. Dideliu populiarumu pasižymintis E. Moralezas įkūrė ir vadovauja Sąjūdžiui už socializmą (Movimiento al socialismo) ir kaip daugelyje kitų Lotynų Amerikos šalių, drąsiai imasi kairuoliškų reformų, kaip jis aiškina, vargstančiųjų naudai. Tačiau tai neretai kelia sąmyšį visuomenėje dėl ekonominio suvaržymo ir Bažnyčios susirūpinimą. 2009 metais jo iniciatyva buvo priimta naujoji valstybės konstitucija, kuri įteisino didesnį „socialistinį“ valstybės kišimąsi į ekonomiką, skirstant pajamas ir resursus šalies vargingesnių regionų naudai. Buvo įtvirtinta „Legidigena“ didesnė vietinių indėnų genčių savivalda, gerbiant jų tradicijas ir papročius. Nors prezidentas E. Moralezas daug kur kritikuojamas už radikalumą, autoritarizmą, tačiau tenka pripažinti, kad Bolivija yra viena stabiliausiai augančių Lotynų Amerikos šalių. Nors ir toliau lieka viena skurdžiausių su ekstremalaus neturto apraiškomis, todėl gerai tą padėtį žinančio iš kaimyninės, gerokai stipresnės Argentinos kilusio popiežiaus Pranciškaus pastabos buvo labai svarbios, ypač kada Bažnyčios socialinio mokymo sampratomis, kurios tampa vis populiaresnės, neretai manipuliuojama suteikiant joms netgi priešingą nei yra iš tikrųjų prasmę.

Bendrojo gėrio aiškinimas

Kreipdamasis į pagrindinėje šalies sostinės šventovėje susirinkusius pilietinės visuomenės lyderius, Šventasis Tėvas pirmiausia pabrėžė, jog „kiekvienas iš čia esančiųjų dalinasi pašaukimu darbuotis dėl bendrojo gėrio“, kurį prieš 50 metų Vatikano II Susirinkimas savo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et spes“ apibrėžė, kaip socialinio gyvenimo visumą, kuri suteikia visoms visuomenės grupėms ir kiekvienam jų nariui kuo geresnį bei veiksmingesnį įsiprasminimą. Šis siekimas bendrojo gėrio tarnystėje yra gražus, teisingas ir geras, ypač, kai stiprėja pagarba žmogiškajam asmeniui, pagrindinėms ir neatimamoms jo teisėms, visuotinei pažangai, taikai, stabilumui ir saugumui. Tai negali būti pasiekta be rūpinimosi teisingumu. Nurodęs neseniai paskelbtos savo enciklikos „Laudato Si“ ekologinį mokymą, popiežius Pranciškus sakė, kad „gamtinė aplinka yra artimai susijusi su socialine, politine ir ekonomine veikla, nuo jų priklauso jos likimas“. Todėl be jokių atidėliojimų mums visiems reikia dėti pastangas dėl integralios ekologijos, kad, atsižvelgiant į visus žmogiškosios veiklos poreikius, būtų sprendžiamos mums dabar aktualios ne tik socialinės, bet ir gamtosauginės problemos. Kad nebūtų sunaikinti natūralūs gamtiniai resursai, už kurių dovanojimą mes turime dėkoti Dievui ir saugiai palikti ateities kartoms, jų prasmingai buičiai ir vertybėms. „Tačiau jeigu politikoje ir toliau vyraus finansinės spekuliacijos ir jeigu ekonomika bus valdoma tik per technologijas ir utilitarines paradigmas, kad rūpės tik maksimali produkcija bei pelnas, tai mes negalėsime užsiimti didžiosiomis žmonijos problemomis ir nebūsime pajėgūs jas spręsti?, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pripažino, jog ir kultūrinis gyvenimas turi svarbų vaidmenį ir reikalinga, kad jis neapsiribotų proto lavinimu moksluose ar grožio kūrimu įvairiose meno srityse, bet vertintų vietines liaudies tradicijas, kurios ir kultūrai suteikia didesnę prasmę. Aktualus yra etinio ir moralinio ugdymo poreikis, kuris padeda skatinti solidarumą ir dalinimąsi atsakomybe tarp individų ir visuomenės sluoksnių. Religijos vaidmuo irgi lieka didelis tiek kultūros vystymui, ypač kad krikščionys, Gerosios Naujienos mokiniai ir skelbėjai geba išmaningai remtis didžiaisiais bendrystės idealais, peržengdami individualistinius interesus, mylėti ir aukotis dėl kitų.

Popiežius Pranciškus pripažino, jog nesunku priprasti prie įsivyravusios nelygybės aplinkos, tarsi ji būtų natūrali ir netgi privaloma. Yra įprasta painioti „bendrojo gėrio“ sąvoką su materialiniu klestėjimu, „ypač kai esame vieni iš tų, kurie gali džiaugtis tokia gerove. Tačiau jeigu ji tik remiasi turtų gausa, turi tendenciją tapti savanaudiška, gali būti nukreipta į privačius interesus ir nekreipti pakankamai dėmesio į kitų vargus ir poreikius, skatinti tik didesnį turėjimą ir vartojimą, o bendrasis gėris yra daugiau nei individualių interesų visuma ir pereina nuo to „kas geriausia man“, prie to, „kas geriausia visiems“. Tokiu būdu aprėpiami visą tautą ir visuomenę vienijantys dalykai: iškyla bendras tikslas, vertybės, idealai, kurie įgalina pažvelgti toliau už asmeninio gyvenimo horizonto. Todėl skirtingos socialinės grupės yra pašauktos dalintis bendra atsakomybe ir darbuotis dėl pilietinio vieningumo, tautos ir visuomenės pažangos. Demokratinėje santvarkoje įtvirtinta laisvė yra geriausia atmosfera išmintingiems mąstytojams, kūrėjams, skirtingoms asociacijoms, žiniasklaidai su atsidavimu atlikti savo funkciją bendrojo gėrio tarnystėje, – nurodė Šventasis Tėvas. – Krikščionys yra pašaukti būti visuomenę ugdančiu raugu ir perduoti jai Kristaus mokymą. Evangelijos šviesa nėra Bažnyčios nuosavybė: ji tik tarnauja Evangelijai, kad jos žinia pasiektų žemės pakraščius“. Taigi krikščioniškasis tikėjimas yra šviesa, kuri ne apakina ir klaidina, bet nušviečia gyvenimo kelius, vadovauja sąžinei tiek kiekvieno asmens, tiek ir visos visuomenės, garantuoja sėkmingą galutinio tikslo pasiekimą kuriant bendrąjį gėriį ir šviesesnę ateitį. Todėl yra gyvybiškai svarbi religijos laisvė, kuri sąlygoja, kad tikėjimas neapsiribotų subjektyviu patyrimu, bet darytų teigiamą įtaką visiems socialiniams projektams per skleidžiamą dvasingumą, dorą, skaidrumą krikščionis įpareigojančioje veikloje.

Pranašiškas vyskupų balsas

Tarp įvairių viešojo ir asmeninio gyvenimo struktūrų, kurios pelno didesnį valstybės rūpinimąsi, popiežius Pranciškus nurodė tradicine santuoka grindžiamą šeimą, kurios kasdienybėje dabar iškilusios ypatingos grėsmės: buitinis smurtas, alkoholizmas, įvairios priklausomybės, seksizmas, nedarbas, urbanistinė sumaištis, vaikų palikimas gatvės auklėjimui, senelių apleidimas. Šių problemų sprendimui dažnai bandoma primesti įvairius amoralius pseudsprendimus, paremtus feminizmu, genderizmu, neįpareigojančia partneryste. Tai Šventasis Tėvas įvardija kaip šeimos ideologinę kolonializaciją ir griovimą. Tokia stiprėjanti nepagarba šeimai šią labai pažeidžiamą struktūrą palieka be jokios apsaugos, o su reikiama pagalba pati šeima galėtų ramiai išspręsti daugelį socialinių problemų. Pabrėždamas, kad bendrojo gėrio siekianti tauta negali užsidaryti savyje ir turi stiprinti santykių su kitomis tinklą, Popiežius ypač nurodė aktualią migracijos problemą. Yra svarbu gerinti valstybių nesavanaudiškus diplomatinius santykius, kad būtų išvengta gresiančių konfliktų tarp tautų, kurias jis pavadino sesėmis, ir būtų vystomas atviras nuoširdus dialogas visais klausimais. „Užuot sienas stačius reikia tiesti tiltus, – ragino Šventasis Tėvas. – Juk visoms problemoms, kad ir kokios jos būtų sudėtingos, galima rasti bendrus išmintingus, tolygius ir ilgalaikius sprendimus. Sklindantis agresyvumas, pagieža ir priešiškumas tik blogina padėtį ir apsunkina net paprastų dalykų aiškinimąsi. Bolivijos ir kiekvienos pasaulio šalies istorijos patirtis yra rimtas iššūkis šiandienos politikai, kultūrai ir religinei bendruomenei siekiant augimo tautų bendrijoje, kuriant naują kultūrinę sintezę. Kaip būtų puiku, jei šiame kelyje būtų įveiktas paralyžiuojantis nepasitikėjimas ir skirtumų integravimas taptų naujosios pažangos faktoriumi“, – linkėjo popiežius Pranciškus.

Ekonominio, politinio ir socialinio gyvenimo klausimus jis palietė ir iškilmingame susitikime La Paso oro uoste, nes jo laukė keli šimtai tūkstančių žmonių, ir tai tapo rimtu mitingu.

Šventasis Tėvas teigiamai įvertino naująją Bolivijos konstituciją, sakydamas, kad ji pripažįsta individų ir nacionalinių mažumų teises, pabrėžia rūpinimąsi gamtine aplinka su tam skirtų institucijų steigimu. Nurodęs pilietinio bendradarbiavimo ir dialogo atmosferos reikalingumą ir visų visuomenės sluoksnių prasmingą dalyvavimą, jis sakė, kad integrali tautos pažanga reikalauja aiškios konvergencijos į bendruomeniškumo idealus, nes tik taip galimas bendradarbiavimas be jokios atskirties ar svarbių dalykų neįvertinimo. Vėlgi, jeigu valstybės dėmesys bus sutelktas tik į materialinius dalykus, neišvengiamai iškyla naujų nesutarimų pavojus ir vienų gerovė bus kuriama kitų skurdo ir nepriteklių sąskaita. Siekiant to išvengti, kartu su institucijų skaidrumu ir visuomenės telkimu yra reikalingas pilietinis ugdymas, turi esmingai prisidėti ir Bažnyčia. Popiežius Pranciškus sakė, kad svarbus yra vyskupų balsas, kuris turi būti pranašiškas ir kalbantis visuomenei Bažnyčios, mūsų Motinos, vardu, teikiant pirmenybę vargšams, atstumtiesiems ir apleistiesiems. Pabrėždamas broliškos meilės sklaidos reikšmę jis sakė, kad mes negalime tikėti į Dievą Tėvą, jeigu kiekviename asmenyje nematome brolio ar sesers; negalime būti Jėzaus sekėjais, neatiduodami gyvybės (jei bus pareikalauta) už tuos, dėl kurių Jis mirė ant kryžiaus. Dar kartą nurodė būtinumą rūpintis šeima, kuri yra pamatinė visuomenės ląstelė, tapusi labai pažeidžiama dabartinėmis vertybių nepaisymo ir iškraipymo sąlygomis, Šventasis Tėvas akcentavo jaunų žmonių ir senelių globą. „Rūpinimasis vaikų ir jaunų žmonių ugdymu, kad jie persiimtų kilniais idealais, yra visuomenės ateities garantija, – sakė popiežius Pranciškus. – Bažnyčia irgi nori visuomenės, kurioje įtvirtinant vertybes būtų rodoma pagarba vyresnio amžiaus žmonėms, nes juk kaip tik jie saugo ir perduoda tautos išmintį“. Todėl Bažnyčia skatina atminties kultūrą, kurioje seneliai galėtų ne tik džiaugtis gyvenimo kokybe, savo žemiškosios egzistencijos saulėlydyje , bet ir tikra bei konkrečia meile.

Tėvo L. Espinalio SJ atminimas

Kiek netikėtai svarbiu popiežiaus Pranciškaus vizito Bolivijoje įvykiu tapo jo prašymas liepos 8 dieną pakeliui iš Le Paso oro uosto į sostinės arkivyskupo Edmundo Abastofloro (Edmundo Abastoflor) rezidenciją sustoti prie tos vietos, kur buvo rastas 1980 metų kovo 21 dieną žiauriai nužudytas žymus ispanų misionierius, jėzuitas, kunigas Luizas Espinalis Kampsas (Luis Espinal Camps). Barselonoje 1932 metais gimęs ir nuo 1968 metų Bolivijoje gyvenęs tėvas L. Espinalis, poetas, menininkas, kinematografininkas ir žurnalistas, aktyviai rėmė paprastų žmonių kovą prieš tuomet Bolivijoje nuolat besikeitusią karinę diktatūrą (vien tik 1978–1981 metais Bolivijoje įvyko net penki kruvini kariniai perversmai ir davė svarų įnašą demokratizacijos procesui). Sukarintų savisaugos grupių pagrobto ir po sunkių kankinimų 17 kulkų suvarpytas kunigo L. Espinalio kūnas, išmestas ir valstiečio laukuose atrastas, sukėlė didelį sukrėtimą Bolivijos visuomenėje. Jo laidotuvės, dalyvaujant 80 tūkstančių žmonių, tapo dar viena prieš režimą nukreipta manifestacija. Beje, laidotuvių dieną, 1980 kovo 24-ąją, dėl panašių aplinkybių aukodamas šv. Mišias buvo nužudytas Salvadoro vyskupas Oskaras Romerro, kuris pripažintas kankiniu ir neseniai paskelbtas Bažnyčios palaimintuoju. Nors kelionės programoje nebuvo numatyta popiežiaus Pranciškaus, kuris pats priklauso Jėzaus draugijai, automoibilis sustojo tėvo L. Espinalio žūties vietoje ir Šventasis Tėvas kreipėsi į gana gausiai pakelėje susirinkusius žmones, sakydamas, kad mūsų brolis tapo auka tų, kurie nenorėjo, kad jis kovotų už laisvę Bolivijoje. Kunigas L. Espinalis skelbė Evangeliją ir tai kėlė nerimą tiems, kurie norėjo jį išeliminuoti. Paprašęs trumpo susikaupimo maldoje, baigdamas šį paminėjimą popiežius Pranciškus prieš suteikdamas apaštalinį palaiminimą maldingai prašė, kad Viešpats priimtų į savo garbę kunigą Luizą Espinalį, kuris skelbė laisvę nešančią Evangeliją, darančią mus laisvais... Tegul Viešpats suteikia jam amžinąjį atilsį ir amžinoji šviesą jam tešviečia.

Kitas įvykis, susijęs su tėvo L. Esinalio atminimu bei kairuoliškomis pažiūromis, įvyko liepos 8 dieną Bolivijos valstybės vadovo rūmuose, kai baigiant susitikimą ir tradiciškai apsikeičiant dovanomis prezidentas E. Moralezas netikėtai įteikė Šventajam Tėvui „komunistinį krusifiksą“, tai yra prie kūjo ir pjautovo prikaltą Jėzaus atvaizdą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nužudyto jėzuito kūrinio reprodukcija. Mandagiai priimdamas šią dovaną su Bolivijos prezidento paaiškinimu, Popiežius išreiškė savo neslepiamą nuostabą ir abejones dėl tokio vaizdavimo tinkamumo. Kitur pasaulyje pasirodė netgi Bažnyčios hierarchų protestų dėl arogantiškumo manipuliuojuant Dievu ateistinės ideologijos naudai ir prisimenant komunistinių režimų aukas. Paklaustas apie šį incidentą jau grįžtant iš Lotynų Amerikos lėktuvo skrydyje surengtoje spaudos konferencijoje popiežius Pranciškus patvirtino, kad prieš tai nieko nežinojo apie tėvo L. Espinalio skulptūras. Tiesa, šio vizito išvakarėse apie tai rašė JAV jėzuitų žurnalas „America“, kuriame buvo interviu su kunigo L. Espinalio draugu, 80-mečiu Bolivijos jėzuitų kunigu Ksavjeru Albu (Xavier Albo), kuris kaip tik linkėjo, kad „komunistinio krusifikso“, kurį nužudytas kunigas laikė savo kambaryje, reprodukcija būtų atminimui įteikta Šventajam Tėvui. Pokalbyje su žurnalistais popiežius Pranciškus tai kvalifikavo kaip savos rūšies protesto žanrą ir palygino su Argentinos sostinėje prieš kurį laiką eksponuotą vieno žymaus skulptoriaus kūrinį, vaizdavusį Jėzų ant krintančios bombos (turbūt turėtas galvoje JAV vykdytas komunistinio Šiaurės Vietnamo bombardavimas), taip kritikuojant tariamas krikščionybės sąsajas su imperializmu. Šventasis Tėvas priminė, kad kunigas L. Espinalis buvo palankus tuomet Lotynų Amerikoje populiariai ir prieštaringai vertinamai išlaisvinimo teologijai, kuriai įtakos turėjo marksistinė klasių kovos ideologija. Vėliau, tais pačiais 1980 metais, Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis tėvas Pedras Arupė (Pedro Arrupe) paskelbė laišką jėzuitams, kuriame rekomenduota nutraukti visuomeninių procesų marksistinį analizavimą. Kardinolo Jozefo Ratcingerio (Joseph Ratzinger) dabartinio popiežiaus emerito Benedikto XVI vadovaujama Tikėjimo mokslo kongregacija paskelbė dvi rezoliucijas (1984 ir 1986 metais), kuriose sukritikuotas marksistinės teorijos naudojimas išlaisvinimo teologijoje, kuri vėliau nuo jos apsivalė, išlaikydama aktualumą. Anot popiežiaus Pranciškaus, tokiame kontekste ir reikia vertinti tėvo L. Espinalio kūrybą, nes šiaip jau jis buvo genialus žmogus ir kovojo iš gero tikėjimo. Paklaustas jis patvirtino, kad minėta prezidento E. Moralezo dovaną jis išsivežė į Vatikaną, o jam įteiktus du valstybinius ordinus paliko didžiausioje Bolivijos Kopakapanos Dievo Motinos šventovėje. Popiežius sakė, kad panašių garbinimų ordinais jis nemėgsta ir jų nepriima, bet minėti apdovanojimai – vienas iš jų skubos tvarka birželio 30 dienos senate įsteigtas kunigo Espinalio ordinas – jam buvo kaip pačios Bolivijos tautos dovana ir jų negalėjo atsisakyti. Popiežius sakė, kad vėliau meldėsi ir galvojo, ką su tais ordinais daryti, nes jeigu parsiveš, tai jie bus padėti Vatikano muziejuose ir niekas nepastebės. Todėl nusprendė palikti Švč. Mergelės Marijos, kuri tituluojama Bolivijos Motina, šventovėje, o Kristaus skulptūrą išsivežė.

© 2015 „XXI amžius“