Popiežiaus palinkėjimai Gruzijos politikai

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus pagerbia Gruzijos stačiatikių patriarcho Ilijos (Elijo) II pristatytą brangią relikviją

Tbilisio stadione Šventojo Tėvo aukotose šv. Mišiose dalyvavo ekumeninės delegacijos

Popiežius Pranciškus bendrauja su mažuoju gruzinų maldininku

Lankydamasis Gruzijoje, Popiežius, be būdingų religinio pobūdžio apeigomų, turėjo susitikimą su šalies politiniais, kultūros ir visuomenės veikėjais bei reziduojančiais diplomatais. Šventojo Tėvo išsakyti patarimai ir padrąsinimai per rugsėjo 30 dieną sostinėje Tbilisyje vykusį priėmimą prezidento Georgijaus Margvelašvilio rezidencijoje yra svarbūs siekiant tos Kaukazo valstybės, mininčios 25-uosius nepriklausomybės atkūrimo metus, spartesnės pažangos. Pastarasis ketvirtis amžiaus Gruzijai, kurios 85 proc. gyventojų yra stačiatikiai, 10 proc. musulmonai ir tik 2 proc. katalikai (priklausantys lotynų, armėnų ir chaldėjų tradicijoms), buvo nelengvo išbandymo metas. Tai atsispindi ir šalies demografijoje: per minėtą 25 metų laikotarpį Gruzijos gyventojų skaičius (neskaitant atplėštos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos) sumažėjo beveik trečdaliu – nuo 5 iki 3,5 milijonų. Taigi, traukdamiesi nuo skurdo ir kitų nelaimių, įskaitant karinius konfliktus, gimtinę paliko 1,5 milijono gruzinų. Toks bėgimas svetur nebuvo neišvengiamas, nes, pavyzdžiui, kaimyniniame Azerbaidžane, per tą patį laikotarpį irgi patyrusiame daug neramumų, gyventojų skaičius beveik trečdaliu padidėjo (nuo 7 iki 10 milijonų).

Laisvėje į taiką ir pažangą

Popiežiaus Pranciškaus kalba prezidentūros kieme susirinkusiems 400 garbingų asmenų nebuvo pesimistinė. Greičiau ji dvelkė optimistiniu laisvę atgavusios gruzinų tautos nuveiktų darbų įvertinimu, realiais ir viltingais patarimais toliau žengti pažangos keliu, remiantis unikaliu senosios krikščioniškos kultūros paveldu. Kalbos pradžioje Gruziją pavadinęs „palaiminta šalimi“, kurioje nuo antikinių laikų telkėsi įvairios kultūros ir civilizacijos, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog gilųjį tapatumą šios šalies žmonėms sąlygojo IV amžiaus pirmoje pusėje priimta krikščionybė (per 326 metais įvykusį karalienės Ninos, vėliau paskelbtos šventąja, krikštą). Popiežius Pranciškus taip pat priminė prasmingą jo pirmtako Jono Pauliaus II, aplankiusio Gruziją 1999 metais, pastebėjimą, kad „ankstyvoji krikščionybė buvo sėkla, sėkmingai išskleidusi gruzinų kultūrą ir vaisius nešanti iki šiol“. Jos subrandintos tradicijos, tvirtas tautinis tapatumas padėjo atlaikyti svetimųjų jungą, įskaitant didžiąją XX amžiaus dalį (1921–1991) Gruziją valdžiusį sovietinį komunizmo režimą. Patvirtinęs, kad gruzinai priklauso europinei civilizacijai, Šventasis Tėvas sakė, jog dėl ypatingos geografinės padėties ši šalis yra „natūralus tiltas tarp Europos ir Azijos“ ir tai įgalina bendravimą bei dialogą su abiejų kontinentų tautomis, apsikeičiant naudinga skirtingų kultūrų patirtimi. Galima daryti išvadą, kad gruzinams neverta beatodairiškai brautis į Vakarus (čia nekalbama apie saugumą garantuojantį siekį tapti NATO nare), kurie patiria dideles kultūrines bei socialines kontroversijas dėl sekuliarizmo ir nukrikščionėjimo, bet tinkamai išnaudoti savo esamą geografinę padėtį, neapleidžiant stipraus Rytų dvasingumo. Popiežius Pranciškus, nurodęs Gruzijos valstybinį himną, kuriame minima ne tik garbinga tėvynės istorija, bet ir Dievo dovanota nuostabi gamta su aukštais kalnais ir giliais slėniais, sakė, kad tas brangus landšaftas irgi turi būti rūpestingai prižiūrimas ir saugomas.

Per 25 nepriklausomybės metus svarbiausias pasiekimas buvo demokratinių institucijų kūrimas ir stiprinimas, kad visuomenė galėtų darniai gyventi ir būtų sudarytos sąlygos autentiškai pažangai. Nesigilindamas į išsamesnį to tikrai permainingo politinio proceso aptarimą, nors Šventojo Tėvo vizito metu Gruzijoje rinkimų kampanija buvo pačiame įkarštyje (parlamento rinkimai vyko spalio 8 dieną), jis sakė, kad svarbiausia buvo didelis žmonių pasiaukojimas ir drąsa siekiant išsiilgtos laisvės. „Turiu viltį, kad bus tęsiamas šis taikos ir pažangos kelias su tvirtu visų visuomenės sektorių įsipareigojimu kurti stabilumu, teisingumu ir pagarba įstatymams paremtą santvarką, skatinant augimą bei didesnes galimybes visiems“, – ragino popiežius Pranciškus gruzinus. Vėlgi, mesdamas žvilgsnį į visą Kaukazo regioną, jis pabrėžė, kad pirmoji ir svarbiausia sąlyga autentiškai ir nuolatinei pažangai yra ne „sąskaitų suvedinėjimas“ konfliktuose, bet taikus sambūvis tarp visų tautų ir valstybių. Tai reikalauja išmintingo susidariusios padėties apsvarstymo ir abipusės pagarbos suverenioms kiekvienos šalies teisėms (ypač į savo teritorinį vientisumą) tarptautinės teisės kontekste. Taip netiesiogiai patvirtinęs, kad Vatikanas kaip ir visas pasaulis negali pripažinti dalies Gruzijos teritorijos atplėšimo per 2008 metais vykusį karą su Rusija. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog teisingumu ir nuoširdžiu bendradarbiavimu grindžiami kaimyninių valstybių santykiai gali pasitarnauti praktiniam, tvarkingam ir taikiam tautų ir žmonių sugyvenimui. Anot jo, teisėti nuomonių skirtumai ir nesutarimai gali iškilti, bet dėl dabar daug kur pasaulyje vyraujančio mentaliteto negalima provokuoti konfliktų tiems nesklandumams įveikti. Reikalinga civilizuoto dialogo atmosfera, kurioje dominuotų išmintis, nuosaikumas ir atsakomybė.

Rūpintis pabėgėlių likimu

„Rūpintis pabėgėliais ypač būtina dabar, kai netrūksta smurtą skatinančio ekstremizmo, kuris iškreipia ir manipuliuoja brangiais patriotiniais ir religiniais principais, stengiasi juos palenkti tamsiems užvaldymo ir mirties skleidimo planams“, – nurodė Katalikų Bažnyčios vadovas. Ir šios pastabos dėl tarptautinės politikos kontroversijų dabar yra svarbios ne tik Kaukazui, bet ir kitiems regionams bei kontinentams. Netgi pačiai Europai su gausybe etninių, kalbinių, kultūrinių ar religinių ypatumų iškyla separatizmo ir kitų konfliktų pavojai, nepaisant vykstančios natūralios integracijos. Popiežius Pranciškus pranašiškai tvirtino, kad tokiose situacijose pirmenybę reikia teikti tikram žmogiškumui, kiekvieną kartą siekiant, jog esantys ar iškilę nauji skirtumai neskatintų radikalaus susipriešinimo ir smurto, nes tai galėtų atvesti į pražūtingas pasekmes tautoms ir visai visuomenei. Galima ir būtina siekti, kad visi etniniai, lingvistiniai, politiniai ir religiniai skirtumai per taikų sambūvį ir dialogą taptų abipusio praturtinimo šaltiniu, bendruoju gėriu. „Tai reikalauja sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui laisvai ir atsakingai išnaudoti savąjį tapatumą ir galimybę pirmiausia taikiai gyventi savo tėvynėje arba laisvai grįžti į savo šalį, jeigu dėl kokių nors priežasčių teko ją palikti“, – aiškino Šventasis Tėvas. Taip kalbėdamas jis, žinoma, turėjo galvoje daugybę pabėgėlių ir pačiame Kaukaze, kai šimtai tūkstančių žmonių buvo priversti pasitraukti dėl konfliktų Abchazijoje ir Kalnų Karabache, ir kitus migrantus visame pasaulyje. „Turiu viltį, kad kiekviena pilietinė valdžia toliau nuosekliai rūpinsis šių žmonių likimu, įsipareigos ieškoti apčiuopiamų sprendimų, užuot politinius klausimus ir toliau palikusi neatsakytus“, – viltingai ragino popiežius Pranciškus.

Jis pripažino, kad tam reikia toliaregiškumo ir nesavanaudiško ryžto siekti tikrai bendros gerovės ir atviromis akimis matyti kitų kančias bei tragedijas. Jos gali būti palengvintos nuosekliu ir įpareigojančiu veikimu žengiant į trokštamą santarvę sielą įkvepiančiu ir išlaisvinančiu keliu. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad nors ir nedidelė, bet nuo seno Gruzijoje veikianti Katalikų Bažnyčia ypatingu būdu stengiasi prisidėti prie žmogiškosios pažangos pirmiausia karitatyviniais darbais vargšų naudai. Štai ir vizito Gruzijoje metu jis aplankė Tbilisyje veikiančią katalikišką „Redemptor Hominis“ ligoninę, kuri pačiame sunkmetyje buvo įkurta su Italijos „Carito“ pagalba. Ten kalbėdamas popiežius Pranciškus skatino vietos katalikiškų humanitarinių organizacijų ir savanorių veikimą bei brolišką bendradarbiavimą su visais šalies krikščionimis, nes tai yra „reiklus, bet vaisingas kelias“ į bendrystę. „Katalikai dalinasi Gruzijos žmonių džiaugsmais ir rūpesčiais ir pasiryžę veiksmingai prisidėti prie tautos gerovės bei taikos, aktyviai bendradarbiaudami su valdžia ir visa pilietine visuomene“, – sakė Šventasis Tėvas prezidento rezidencijoje vykusiame susitikime. Jis pabrėžė, kad turi asmeninį troškimą, kad Katalikų Bažnyčia pateiktų svarų įnašą į Gruzijos visuomenės augimą visus krikščionis vienijančio bendro liudijimo dėka. Kaip tik su šiuo įsipareigojimu bei siekiu stiprinti ekonominį dialogą jis aplankė svarbiausias senosios Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios šventoves, susitiko su didelį autoritetą šalyje turinčiu patriarchu Ilija (Eliju) II, kitų krikščioniškų bendruomenių vadovais, netgi tuo metu į Tbilisį atvykusiu Irako chaldėjų katalikų patriarchu Liudviku Rafaeliu (Louis Raphael) I Sako. Gruzijos chaldėjų bažnyčioje, prie kurios į dangų paleido taikos balandį, popiežius Pranciškus maldoje prašė Viešpaties apsaugoti kariaujančias Artimųjų Rytų, ypač Sirijos ir Irako, tautas, kad jos žengtų susitaikymo, dialogo ir atleidimo keliu. „Tegul Dievas laimina Gruziją ir suteikia jai taikų klestėjimą“, – linkėjo Šventasis Tėvas baigdamas prasmingą kalbą atidžiai jo klausiusiusiems gruzinų visuomenės veikėjams.

© 2016 „XXI amžius“