Dialogo ir susitaikymo keliu

Apie Šventojo Tėvo istorinę kalbą Azerbaidžano mečetėje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikinasi su mažąja Azerbaidžano katalikų bendruomene prie jų bažnyčios, kurioje aukojo šv. Mišias

Šventasis Tėvas su Azerbaidžano ir Kaukazo musulmonų dvasiniu vadovu šeichu Alachšukuru Pašazade

Popiežius Pranciškus ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Su apaštaliniu vizitu lankydamasis Azerbaidžane popiežius Pranciškus pasakė unikalią kalbą, pristatydamas savo mokymą apie visų religijų (ypač islamo ir krikščionybės) bendradarbiavimo svarbą, kad būtų išsaugota taika ir bendros valstybinės nuostatos šiame vis labiau sekuliarizuotame ir globalizuotame bei sankirtų kupiname pasaulyje. Susitikimas spalio 2 dieną įvyko pagrindinėje sostinės Baku mečetėje, musulmonų šventovėje, kartu dalyvaujant vietos stačiatikių ir žydų atstovams. Azerbaidžane, didžiausioje Kaukazo regiono valstybėje, daugumą (daugiau kaip 90 proc.) iš 10 milijonų gyventojų sudaro musulmonai šiitai. Mažesnei musulmonų sunitų bendruomenei priklauso lezginų etninės grupės nariai. Su etnine priklausomybe yra susijusios ir kitos nedidelės Azerbaidžano religinės bendruomenės: rusai stačiatikiai, gruzinai stačiatikiai, armėnai ir nuo senų laikų (daugiau nei prieš 3000 metų) įsikūrę žydai. Įvairiatautė lotynų katalikų bendruomenė dabar turi tik kelis šimtus narių, vieną parapiją su 2008 metais konsekruota Baku Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Ji buvo pastatyta Azerbaidžano vyriausybės katalikams padovanotame sklype 2002 metais. Tai siejama su popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymu.

Kaukazo musulmonų vienijimas

Per savo iki šiol vykusių 16 užsienio kelionių popiežius Pranciškus jau yra aplankęs įvairias musulmonų daugumos valstybes (Turkiją, Jordaniją, Albaniją ir kt.), tačiau apaštalinis vizitas į Azerbaidžaną ženklino jo pirmąjį apsilankymą būtent musulmonų šiitų šalyje. Didžioji pasaulio1,6 milijardo islamo išpažinėjų dauguma yra sunitai, o šiitai sudaro tik 15–20 proc. ir jie išskirtinai vyrauja tik Azerbaidžane bei kaimyniniame Irane (dar turi nežymią daugumą tarp Irako ir Jemeno gyventojų). Tačiau Azerbaidžane (dėl didesnės orientacijos į tautiškai giminingą Turkiją) ir visame Kaukazo regione dėl istorinių aplinkybių sunitų ir šiitų bendrystė yra akivaizdi. Štai Baku mečetėje popiežių Pranciškų priėmęs Azerbaidžano musulmonų dvasinis vadovas šeichas Alachšukuras Pašazade yra šiitas, tačiau išsilavinimą gavo sunitų centre Bucharoje (Uzbekistanas) ir dar nuo sovietinių laikų (1980 metų) yra didysis visų Kaukazo musulmonų (šiitų ir sunitų) muftijus. Kaukazo musulmonų bendruomenei priklauso, be Azerbaidžano, dar ir Gruzijoje (Adžarijos autonominė sritis), Rusijoje (Šiaurės Kaukazo autonominės sritys – Dagestanas, Čečėnija, Ingušetija, Adygėja ir kt.) gyvenantys musulmonai, kurie yra sunitai. Dėl tokio artimo, kelias valstybes apimančio Kaukazo musulmonų šiitų ir sunitų bendradarbiavimo šeichas A. Pašazadė turi didelį autoritetą ir tarptautinį pripažinimą. Jis yra vienas įtakingiausių dvasinių lyderių visame islamo pasaulyje, išrinktas Pasaulio islamo kongreso valdybos nariu, Nepriklausomų valstybių sąjungos (NVS) tarpreliginės tarybos pirmininku.

Šeichas A. Pašazadė buvo vienas pirmųjų musulmonų dvasinių vadovų, palankiai įvertinusių popiežiaus Pranciškaus išrinkimą į apaštalo šv. Petro sostą, ir oficialiai pakvietė jį apsilankyti Azerbaidžane. Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkui kardinolui Džianfrankui Ravaziui (Gianfranco Ravasi) 2013 metų lapkritį, vizito Baku metu tariantis dėl Azerbaidžano meno parodos ekspozicijos Vatikano muziejuje, jį priėmęs šeichas A. Pašazadė sakė: „Mes esame laimingi dėl naujojo Popiežiaus išrinkimo ir norėtume, kad jis su vizitu atvyktų į mūsų šalį. Tai – mano oficialus kvietimas ir, be abejonės, bus palaikytas Azerbaidžano vyriausybės“. Šį kvietimą Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas patvirtino Vatikane popiežių Pranciškų aplankęs 2015 metų kovą. Dar anksčiau, 2014-ųjų birželį, Romoje su Šventuoju Tėvu susitiko Azerbaidžano prezidento žmona Mehriban Alijeva, kuri vadovauja nacionaliniam Kultūros fondui, finansavusiam Šventųjų Marcelino ir Petro katakombų restauravimą. Tai buvo pirmas kartas, kai musulmonų daugumos valstybė prisidėjo prie sakralinių pirmųjų Romos krikščionių vietų atnaujinimo. Išskirtinis buvo ir spalio 2 dieną (sekmadienį) įvykęs popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Baku mečetėje, turinčioje pirmojo posovietinio Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo (dabartinio prezidento tėvo) vardą. Šventasis Tėvas ir jo pirmtakai, pradedant šv. Jonu Pauliu II, jau yra pabuvojęs kitose islamo išpažinėjų šventovėse per užsienio apaštalines keliones. Tačiau Baku buvo pirmasis Popiežiaus apsilankymas šiitų maldos namuose ir dar kartu su stačiatikiais bei žydais. Taigi mečetėje pirmą kartą įvyko tikras tarpreliginis susitikimas ir šia tema išklausytas išsami Šventojo Tėvo kalba.

Žmogui religija kaip kompasas

Pristatydamas popiežių Pranciškų susitikimo dalyviams, šeichas A. Pašazadė teigiamai įvertino jo, kaip 1,3 milijardų katalikų vadovo, veiklą, taikiai sprendžiant didžiuosius pasaulio reikalus. Tuo suinteresuoti ir islamo išpažinėjai. Didysis Kaukazo musulmonų muftijus ypač atkreipė dėmesį, kad Šventasis Tėvas yra pabrėžęs, jog smerktino terorizmo negalima tiesiogiai sieti su islamo religija, kad rodo solidarumą migrantams ir pabėgėliams, kurių dauguma yra musulmonai, griežtai pasisakęs prieš bet kokią ksenofobiją. Šeichas A. Pašazadė teigiamai įvertino pernykštį popiežiaus Pranciškaus istorinį susitikimą su Maskvos patriarchu, sakydamas, jog tai atvėrė duris rusų stačiatikių ir Vatikano dialogui. Anot jo, azerbaidžaniečiams, gyvenantiems Rusijos pašonėje ir turintiems nedidelę bet veiklią stačiatikių bendruomenę, natūraliai yra svarbus dėmesys Rusijos Stačiatikių Bažnyčios reikalams. Tokioje svetingoje atmosferoje dėkodamas šeichui A. Pašazade už draugišką priėmimą, Šventasis Tėvas sakė, kad jam čia būti kartu su musulmonais, stačiatikiais ir žydais bei dalintis broliška draugyste ir išmintingais patarimais „yra tikra palaima“. Anot jo, tik tokioje skirtingų tikybų darnoje, kai kartu su siekiu išsaugoti didįjį savo religijos paveldą, rodomas atvirumas gilesniam ir vaisingam dialogui, yra įmanomas taikingas visuomenės kūrimas. „Esu tikras, kad ši šalis, kurią aplankęs šventasis Jonas Paulius II pavadino „vartais tarp Rytų ir Vakarų“, visada kultivuos atvirumą ir palankumą, kaip būtiną sąlygą, tiesiant tvirtus taikos tiltus ir žmogaus vertą ateitį“, – sakė popiežius Pranciškus. Palaikydamas tokio broliškumo ir bendravimo dvasią, jis pabrėžė, kad visos religijos iš savo prigimties remia ne tuos, kurie nori, kad įsivyrautų įtampa ir priešiškumas ir bando iš to gauti naudą, bet tuos, kurie tikrai siekia bendrojo gėrio. Pasiremdamas musulmonišku Dievo, kaip Gailestingo ir Paguodžiančio, įvardijimu, Šventasis Tėvas aiškino, kad toks veikimas Aukščiausiajam visada yra malonus, nes Jis nori, kad Jo sūnūs ir dukros vienoje žmonių šeimoje būtų vieningi ir bendrautų tarpusavyje.

Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus rėmėsi Azerbaidžane gyvenusiu didžiuoju persų poetu Nizamiu Gandžaviu (1141–1209), kuris yra sakęs, kad „jei esi žmogus, junkis su kitais žmonėmis, nes būnant kartu žmonėms sekasi“. Tai, anot Šventojo Tėvo, praturtina ir stiprina patį žmoniškumą, įgalina suprasti, kad „mūsų gyvenimas yra dovana kitiems“. Keliant šį tikslą, pirmumas jau teikiamas ne savo asmeniniams interesams, bet visos žmonijos gėriui. Toks nusistatymas nėra „abstraktus idealizmas“ ar žalingas kišimasis į kitų reikalus bei savo nuostatų primetimas, bet pagarba istorijos dinamikai, visoms kultūros ir religijos tradicijoms. Šiuo atžvilgiu didžioji visų religijų užduotis – lydėti žmones jų žemiškoje kelionėje, stengiantis, kad jie geriau suprastų gyvenimo transcendentinę prasmę, žmogiškųjų jėgų ir gebėjimų ribotumą ir kad jiems laikinos šio pasaulio gėrybės niekada netaptų galutiniu tikslu. Kaip yra teigęs poetas Nizami: „Nesiremk tik savo jėga, nes tada danguje nerasi ramybės. Šio pasaulio vaisiai nėra amžini, nešlovink to, kas sugenda ir pražūsta“. Taip išmintingai pasirėmęs ne Koranu, bet musulmonų poeto nuomone, popiežius Pranciškus sakė, kad visos religijos yra pašauktos padėti žmonėms padėti suprasti, mūsų paskirties centras yra antgamtinis, kad „mes visi esame orientuoti į Aukščiausiąjį ir savo artimą“. Todėl žmogiškasis gyvenimas turi būti sutelktas į tikrąją meilę, kuri išryškėja būtent religinėje raiškoje. Taip teigė ir didysis poetas Nizami, kuris patvirtino, jog „meilė niekada nesikeičia, meilė neturi pabaigos“. Šventasis Tėvas aiškino, kad visos religijos turi užduotį atskleisti, kas kiekviename žmoguje yra geriausio, koks yra tikrasis jo pašaukimas. Žmogui reikia religijos kaip kompaso, kuris visuose egzistencijos iššūkiuose orientuoja į gėrį, nukreipia nuo blogio, kuris nuolat beldžiasi į širdies duris mūsų prigimtiniame nuodėmingume, kurį su Aukščiausiojo pagalba galima ir privalu įveikti (Plg Pr 4, 7).

Jokio smurto Dievo vardu

Teisingam religijų mokymo pristatymui yra didelė dvasinių lyderių atsakomybė, ypač šiandienos priešingumų ir iššūkių akivaizdoje, žmonių moraliniame besiblaškyme ir tikrumo, stabilumo, ramybės paieškose. Kaip aiškino popiežius Pranciškus, dabar daug kur dominuoja nihilizmas, nebetikima niekuo, tik savo gerove, nauda, galios ir pelno siekiu. Tokį bedieviškos atmosferos pavojingumą, anot Šventojo Tėvo, gerai apibūdino didysis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis: „Jeigu Dievo nėra, tai viskas galima“. Kita vertus, mes matome iškilimą nepalenkiamo, atšiauraus religingumo, pretenzijų turinčio fundamentalizmo, kurio atstovai griežtais žodžiais bei smurtingais (teroristiniais) veiksmais reaguoja į stiprėjantį sekuliarizmo blogį. Tačiau savuoju ekstremizmu ir radikalais nusistatymais jie tik dar labiau visuomenę atitolina nuo tikrojo tikėjimo į gyvąjį ir gailestingąjį Dievą. Todėl religijų lyderiai turi bendradarbiaudami padėti aiškiai įžvelgti tikėjimo gėrį jį praktikuodami per ištikimą liudijimą malda, rūpestingą vidinio sielos gyvenimo kultivavimą, kuriant susitikimo kultūrą, kuri būtų grindžiama kantrumu, supratimu, atleidimu ir nuolankumu bei tokį nusistatymą išreiškiančiais veiksmais. „Tai yra geriausias būdas pasitarnauti žmogiškai visuomenei“, – sakė popiežius Pranciškus, ypač atkalbinėdamas nuo pagundos gauti politinės ar netgi karinės naudos iš religinių faktorių. Tikėjimo niekada nevalia pritaikyti kokių nors konfliktų palaikymui ar skatinimui ir Dievo vardu smurtauti. Santykiuose tarp religijos ir visuomenės reikia kurti pagarbią atmosferą, ją stiprinti ir saugoti, kaip buvo kiekvienos šalies ir tautos bei Azerbaidžano istorijoje, nes tai yra civilizuoto sambūvio kūrimo pagrindas.

„Kiekvienos pilietinės visuomenės užduotis yra paremti religiją, kuri suteikia būtiną šviesą jos gyvenimui“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, jog tam yra reikalinga užtikrinti tikrą religijos laisvę, kad nebūtų kokio išorinio spaudimo tikėjimo pasirinkimui ir išpažinimui. Negalima pasaulietiškai ar politiškai piktnaudžiauti religija, siekiant kokio nors pasipelnymo ar valdžios. „Dievas negali būti naudojamas kokiems nors asmeniniams interesams, savanaudiškiems tikslams, tikėjimas negali būti naudojamas jokios fundamentalizmo, imperializmo ar kolonializmo formos pateisinimui, – aiškino popiežius Pranciškus. – Iš šios simbolinės vietos vėl kyla mano nuoširdus kvietimas: „Daugiau jokio smurto Dievo vardu. Tegul Jo švenčiausias Vardas būna adoruojamas, o ne profanuojamas ar pateikiamas kaip prekė įvairiomis žmonių supriešinimo ir neapykantos sklaidos formomis“. Reikia plėtoti dieviškąjį gailestingumą stropia malda ir realiu dialogu kaip būtiną sąlygą taikai pasaulyje ir šią kilnią pareigą turi prisiimti krikščionys bei kitų religijų bendruomenės. Malda ir dialogas yra artimai susieti, nes kyla iš širdies atvirumo, gėrio kitiems troškimo, taip visapusiškai ir save patį praturtinant ir sustiprinant. Taip kalbėdamas Baku mečetėje, Šventasis Tėvas priminė, jog Katalikų Bažnyčia tarpreliginio dialogo pastangomis kviečia „savo sūnus ir dukteris išmintingai ir su meile iškelti į viešumą krikščioniškąjį tikėjimą ir gyvenimą, kai jie keičiasi nuomonėmis ir bendradarbiauja su kitų religijų pasekėjais. Ji primena, jog reikia pripažinti, saugoti ir ugdyti tą dvasinį ir moralinį gėrį, tas socialines ir kultūrines vertybes, kurios randamos nekriščioniškose religijose“ (Vatikano II Susirinkimo deklaracija „Nostra Aetate“, 2).

Bendri socialiniai siekiai

Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad toks geranoriškas nusistatymas jokiu būdu nereiškia religinės painiavos, vadinamojo sinkretizmo ar diplomatinio pasirengimo sakyti viskam „taip“, kad tik būtų išvengta kokių nors problemų. Tikrasis tarpreliginis dialogas vyksta tik visiškoje ištikimybėje savajam tikėjimui, siekiant skleisti meilę ten, kur vis dar vyrauja neapykanta, atleidimą vietoje dar esančio priešiškumo, taip tiesiant kelius į trokštamos taikos įtvirtinimą. „Juk tikroji taika grindžiama abipuse pagarba, įsitikinimu ir bendravimu, stengiantis įveikti prietaringą nusistatymą ir praeities neteisybių paveldą, atmesti dvigubus standartus ir savanaudiškumą, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Čia iškyla ir bendri socialiniai siekiai įveikti skurdą, neteisingumą, amoralų pelnymąsi iš prekybos ginklais. Daugybės žmonių kraujo praliejimas mūsų „bendruose namuose“ šaukiasi Dievo, todėl kuriant taikią ateitį jau nebegalima ieškoti smurtingų sprendimų, bet neatidėliotinai įsitraukti į kantrų susitaikymo procesą. „Realus dabarties klausimas yra, ne kaip sutvarkyti asmeninius reikalus, bet ką galime pasiūlyti būsimosioms kartoms, kaip joms palikti geresnį pasaulį, kurį patys priėmėme, – pabrėžė popiežius Pranciškus. – Dievas ir istorija paklaus mūsų, ar pakankamai atsidėjome taikos siekiui. Jaunos kartos, kurios svajoja apie kitokią, geresnę ateitį, tikrai nukreips į mus tokį klausimą“.

Baigdamas įstabią kalbą Šventasis Tėvas linkėjo, kad vis nesibaigiančioje konfliktų naktyje religijos taptų taikos aušra, taptų sėklomis „nešančiomis atgimimą, griovimų ir mirties aplinkoje“, kad religijos kartu tiestų dialogo ir susitaikymo kelius net ir tose vietose, kur oficialios derybų pastangos dar nedavė rezultatų. Popiežius Pranciškus linkėjo, kad ir jo pamiltame Kaukazo regione, kurį labai norėjo aplankyti ir į kurį atvyko kaip taikos piligrimas, religijos aktyviai talkintų įveikiant praeities tragedijų paveldą ir dabar vis dar kai kur tvyrančią įtampą (ypač Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktą dėl Kalnų Karabacho). „Tegul būna pažinti ir įvertinti neįkainuojami dvasiniai Kaukazo šalių turtai, šio regiono tautų kultūra ir religinis jautrumas. Tai yra didžiulis resursas Kaukazo ir Europos kultūros ateičiai, gėrybės, kurių mes negalime atmesti“.

© 2016 „XXI amžius“