Atominės bombos ant Hirosimos ir Nagasakio. Karo kapeliono atsivertimas

Neseniai minėtas dviejų Japonijos miestų – Hirosimos ir Nagasakio – bombardavimas branduolinėmis bombomis, 1945 metų rugpjūčio 6 ir 9 dienomis, kai per akimirką sudeginta dešimtys tūkstančių žmonių, nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisi kvartalai. Absoliuti dauguma žuvusiųjų ir sužeistųjų buvo civiliai, šeimos. Hirosimos ir Nagasakio bombardavimas nebuvo nukreiptas prieš kokias nors ypatingas juose sutelktas karines pajėgas, bet siekiant parklupdyti Japoniją psichologiškai, kad ji besąlygiškai pasiduotų. Sakoma, kad tęsiant įprastinį teritorinį karą, žmonių būtų žuvę nepalyginamai daugiau: tiek puolančių JAV karių ir sąjungininkų, tiek besiginančių japonų karių ir civilių gyventojų. Gal toks šaltakraujiškas karinis apskaičiavimas yra teisingas. Tačiau tuo pat metu atsiskleidė karo, ypač branduolinio, blogis, palietęs daugybės geros valios žmonių sąžines. Kilo branduolinio nusiginklavimo judėjimas, tvirtai remiamas ir Šventojo Sosto, kuris jau dešimtmečius rungiasi su doktrina, pasak kurios branduoliniai ginklai yra tarptautinio saugumo ir pusiausvyros garantas.

Į Hirosimos ir Nagasakio branduolinio bombardavimo tragediją naudinga pažvelgti sukrėstų liudytojų akimis. Vienas sprogimą Hirosimoje matęs ir išgyvenęs liudytojas yra kunigas Džordžas Zabelka, kuris 1945 metais tarnavo JAV 509 aviacijos būrio katalikų kapelionu Tiniano saloje Ramiajame vandenyne. Būtent šio būrio pilotai numetė branduolines bombas ant Japonijos miestų. Būtent Nagasakyje gyveno seniausia ir didžiausia katalikų bendruomenė Japonijoje, stovėjo vyskupo katedra, aktyviai veikė katalikų vienuolijos. Viso to neliko. Tarp žuvusių buvo tūkstančiai katalikų. Praėjus porai mėnesių po sprogimo, matydamas jo paliktas žaizdas žmonių kūnuose, kapelionas D. Zabelka pajuto baisų prieštaravimą tarp Evangelijos ir tarp to, kas buvo padaryta, jam tylint, net manant, kad tai buvo neišvengiama. Tai tapo gilaus ir asmeninio atsivertimo bei atgailos pradžia.

Apie visa tai kapelionas pasakoja viename garsiame interviu, praėjus kelioms dešimtims metų nuo 1945-ųjų rugpjūčio. Jo pareigos buvo tokios pat, kaip ir kitų kapelionų – aukoti šv. Mišias, klausyti išpažinčių, kalbėtis su kareiviais. Tuo metu, prisimena kun. D. Zabelka, jis tvirtai tikėjo vadinamąja teisingo karo (gynybos ar nekaltų gyvybių apsaugojimo) doktrina ir tuo, kad krikščionių kareivių, kurie kariauja teisiųjų pusėje, veiksmai yra pateisinami. Kaip kapelionas jis mokė, kad negalima nužudyti nelaisvėn paimto priešo ar šauti į neginkluotą vaiką – tai būtų nepateisinama, mirtina nuodėmė. Bet tuo metu jam atrodė, kad miestų bombardavimai, civilių žūtys yra pateisinama tikrovė: toks stiprus buvo tuometinis, kaip jis pavadino „smegenų plovimas“, karinis klimatas, kuriam netiesiogiai talkino ir tai, kad nebuvo bažnytinės vyresnybės pareiškimo šiuo klausimu.

Tuo metu, kai davė interviu, kun. D. Zabelka neslėpė, kad nebetiki teisingo karo doktrina, kuri sudarė sąlygas sąžinei smukti iki to, kad katalikas pilotas sutiko numesti tūkstančius gyvybių atimsiančią bombą, nors tiesa ir tai, kad 1945 metais nei jis, nei dauguma kitų oro bazėje neturėjo jokio supratimo apie atominę bombą. Jie tik gana abstrakčiai žinojo, kad tai – naujas ginklas, galingesnis už iki tol naudotus.

Tradiciškai, minint Hirosimos ir Nagasakio bombardavimo metines, šiemet jau 70-ąsias, yra rengiamos ekumeninės maldos iniciatyvos ir piligrimystės. Kun. D. Zabelka, 1984 metais dalyvavęs tokioje piligrimystėje, keliais žodžiais paaiškino jos prasmę. „Piligrimystė yra kelionė į šventas vietas vedamam šventų motyvų. Ar Hirosima ir Nagasakis yra šventos vietos? Buvusio kapeliono įsitikinimu, taip. Tai yra šių laikų Kalvarijos, kuriose Kristus buvo nukryžiuotas, daugybę kartų mirė kūnuose tų, kurie buvo „paskutiniai“, šimtus tūkstančių kartų, veikiant tai pačiai tamsiai ir apgaulingai organizuoto nuosmukio dvasiai, kuri riaumojo Jeruzalėje prieš du tūkstančius metų. Dievas, Kristus, gyvena kiekvienoje žmogiškoje būtybėje. Mūsų Viešpats sako mums, kad tai, kas padaryta „mažiausiam“, yra padaryta Jam. Aš tuo tikiu. Tik tokį Dievą galiu garbinti ir mylėti, Dievą, kuris gyvena žmogaus istorijoje ir kenčia su žmonėmis. Beasmenio dievo, tarsi karaliaus, virš žmonijos kančių, galėčiau tik bijoti. Tai yra kažkas, apie ką kalba Įsikūnijimas. Kristus kentėjo ir mirė Hirosimoje ir Nagasakyje. Tie, kurie remia karą, tuo metu šaukia – „nukryžiuokite Jį“! Žudyti kare taip pat yra žudyti Kristų. Jei Kalvarija yra šventa vieta, tada Hirosima ir Nagasakis yra šventos vietos“, – tuosyk kalbėjo senas kunigas. Jis priminė, kad rugpjūčio 6-ąją, Hirosimos bombardavimo dieną, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje buvo minima Kristaus Atsimainymo, Jo dieviškumo apreiškimo, iškilmė.

Beje, kitas sprogimą Hirosimoje matęs ir išgyvenęs liudytojas yra jėzuitų misionierius Pedro Arupė, vėliau tapęs jėzuitų ordino vyresniuoju.

Parengta pagal Vatikano radiją

© 2016 „XXI amžius“