Mirė buvęs Jėzaus Draugijos vadovas

T. Peteris Hansas Kolvenbachas SJ

Lapkričio 26 dieną Libano sostinėje Beirute mirė buvęs Jėzaus Draugijos vyresnysis, iš Olandijos kilęs t. Peteris Hansas Kolvenbachas (Peter Hans Kolvenbach) SJ. Jis mirė likus keturioms dienoms iki jo 88 metų gimtadienio. Tėvas Peteris gimė 1928 m. lapkričio 30 d. Gerdelando provincijos miestelyje Drutene. Išrinktas jėzuitų vadovu vietoj 1983 metais mirusio t. Petro Arupės (Petro Arrupe) SJ, vadovavo Draugijai ketvirtį amžiaus ir pirmasis jėzuitų istorijoje grąžino savo įgaliojimus Draugijai 2008 metais. Jėzaus Draugijai ir visai jėzuitų šeimai gedint dėl buvusio vyresniojo t. P. H. Kolvenbacho SJ netekties, popiežius Pranciškus pareiškė užuojautą naujajam Draugijos vyresniajam t. Arturui Sosai Abaskaliui (Arturo Sosa Abascal) SJ ir visai Draugijai, kuriai pats priklausė, kol buvo išrinktas Romos vyskupu ir Popiežiumi. Šventasis Tėvas užuojautos telegramoje prisiminė tėvo Peterio ištikimybę Kristui ir Jo Evangelijai, dosnų įsipareigojimą su tarnystės dvasia vykdyti jam pavestas pareigas vardan Bažnyčios gerovės.

T. P. H. Kolvenbachas, kilęs iš mišrios tėvo olando ir italų kilmės motinos šeimos, baigė pirmuosius jėzuitų mokslus Olandijoje tuoj po Antrojo pasaulinio karo, tačiau pašaukimo kelias jį netrukus nuvedė į Libaną, tapusį tarsi antrąja tėvyne: Beirute apgynė daktaro disertaciją, buvo įšventintas Armėnų katalikų Bažnyčios kunigu ir kurį laiką buvo Jėzuitų Artimųjų Rytų provincijos viceprovincijolas, atsakingas už Jėzaus Draugijos gyvenimą ir veiklą Libane, Sirijoje ir Egipte. T. P. H. Kolvenbachas dėstė rytų kalbas Romoje, Paryžiuje ir Libane, vadovavo Popiežiškajam Rytų Institutui Romoje, o jam 1983 metais buvo pavesta perimti jėzuitų kongregacijos vairą, o jai pritarus prašymui sugrąžinti įgaliojimus ir išrinkus įpėdiniu t. Adolfą Nikolasą (Adolfo Nikolįs) SJ, buvęs Jėzaus Draugijos vyresnysis t. Kolvenbachas sugrįžo gyventi į Beirutą ir ten mirė.

T. P. H. Kolvenbachas perėmė jėzuitų vyriausiojo pareigas ypatingu Draugijai metu. Jo pirmtakui t. Arupei susirgus ir nebegalint toliau eiti pareigų Draugijai kurį laiką vadovavo popiežiaus šv. Jono Pauliaus II paskirtas popiežiškasis delegatas. Kartą, apibrėždamas Jėzaus Draugijos santykius su Šventuoju Sostu, t. Kolvenbachas pacitavo pal. popiežių Paulių VI, pasak kurio „jėzuitai niekada nesėdi apkasuose, bet būna kryžkelėse, kur problemos yra diskutuojamos ir nėra aiškių atsakymų. Nenuostabu, kad būna atvejų, kai tenka palikti saugią teritoriją ir veikti ten, kur negali atsiremti į aiškius doktrinos pamatus“.

Panašiai kaip popiežius Pranciškus t. Kolvenbachas mėgdavo priminti, kad Jėzuitų šeimos dvasingumas remiasi vien šv. Ignaco Lojolos dvasiniu paveldu. 2006 metais, kai buvo minimi trijų iškilių jėzuitų – Lojolos, Ksavero ir Faberio (įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos (1491–1556) 450-osios mirties metinės ir jo bendražygių šv. Pranciškaus Ksavero (1506–1552) bei šv. Petro Faberio (1506–1546) 500-osios gimimo metinės) – metai bei jau numatydamas savo pasitraukimą iš vyresniojo pareigų, t. Kolvenbachas kalbėjo italų katalikų spaudai apie šių trijų asmenybių svarbą: „Būtina prisiminti ne tik Ignaco ir Ksavero, bet ir palaimintojo Petro Faberio veiklą. Jie įkūnijo tris charizmas, kurias šių dienų jėzuitai turėtų įauginti į savo gyvenimus. Iš Ignaco turėtume mokytis atsivėrimo Dievui ir Viešpaties valios išsipildymo visur ir visada siekio, iš Ksavero – aistringo Evangelijos skelbimo, iš Petro Faberio – gilaus dvasinio gyvenimo“.

Popiežius Pranciškus palaimintąjį P. Faberį, pirmąjį jėzuitų įšventintą kunigą, paskelbė Bažnyčios šventuoju pirmaisiais savo pontifikato metais, 2013 m. gruodžio 17 d.

Vatikano radijas

© 2016 „XXI amžius“