Iðtikima „Opus Dei“ prelato tarnystë

Mindaugas Buika

Vyskupas Chavjeras Eèevarija Rodrigesas (1932 – 2016)

Misija skleisti ðventumà

Popieþius Pranciðkus iðreiðkë gilø liûdesá mirus „Opus Dei“ asmeninës prelatûros vadovui (prelatui) 84 metø vyskupui Chavjerui Eèevarijai Rodrigesui (Javier Echevaria Rodriguez), kartu su padëka Dievui palankiai ávertindamas jo iðtikimà tarnystæ. Gruodþio 12 dienà Gvadelupës Dievo Motinos liturginëje iðkilmëje Romos ligoninëje miræs vyskupas Ch. Eèevarija buvo antrasis „Opus Dei“ ákûrëjo ðv. Chozëmarijos Eskrivos (Josemaria Escriva) ápëdinis. Jis daugiau kaip du deðimtmeèius vadovavo vienintelei Katalikø Baþnyèioje asmeninei prelatûrai, savo struktûras turinèiai 69 pasaulio ðalyse, taip pat ir Lietuvoje. 1928 metais ákurtai tikinèiøjø bendruomenei priklauso beveik 94 tûkstanèiai nariø (92 tûkst. pasaulieèiø ir 2 tûkstanèiai kunigø, atstovaujanèiø 90 tautø). Jø misija Katalikø Baþnyèioje yra skleisti þinià, jog visi pakrikðtytieji yra paðaukti á ðventumà, á artimà bendrystæ su Jëzumi Kristumi, yra paðaukti skleisti Evangelijà kasdieniniame gyvenime, bendradarbiauti krikðèioniðkai sprendþiant visuomenës problemas ir nuolat iðtikimai liudyti savo tikëjimà.

Treèiasis ðv. Jono Pauliaus II ápëdinis Krokuvoje

Krokuvos arkivyskupas Marekas Jendraðevskis

Gruodþio 8-àjà, ketvirtadiená, minint Marijos Nekaltàjá Prasidëjimà, Lenkijoje paskelbti potvarkiai dël pasikeitimo Krokuvos arkivyskupijos soste. Popieþius Pranciðkus patenkino 78-uosius metus einanèio arkivyskupo Stanislavo Dziviðo (Stanisùaw Dziwisz) praðymà atleisti ið pastoraciniø pareigø, atsiþvelgdamas á garbø ganytojo amþiø. Á jo vietà paskirtas arkivyskupas Marekas Jendraðevskis (Marek Jædraszewski), pastaruosius ketverius metus vadovavæs Lodzës arkivyskupijai. Kardinolas S. Dziviðas, istorinis ðv. Karolio Vojtylos – popieþiaus Jono Pauliaus II – asmeninis sekretorius, vasarà priëmë á Krokuvoje vykusias Pasaulines jaunimo dienas atvykusá popieþiø Pranciðkø. Kardinolas S. Dziviðas vadovavo Krokuvos Baþnyèiai pastaruosius vienuolika metø. Jis ðias pareigas perëmë ið kardinolo Franciðeko Macharskio (Franciszek Macharski), uþëmusio Krokuvos arkivyskupo sostà vietoj kardinolo Karolio Vojtylos, iðrinkto popieþiumi ir pasivadinusio Jonu Pauliumi II. Kardinolas F. Macharskis mirë ðiemet, rugpjûèio 2 dienà.

Mirë buvæs Jëzaus Draugijos vadovas

T. Peteris Hansas Kolvenbachas SJ

Lapkrièio 26 dienà Libano sostinëje Beirute mirë buvæs Jëzaus Draugijos vyresnysis, ið Olandijos kilæs t. Peteris Hansas Kolvenbachas (Peter Hans Kolvenbach) SJ. Jis mirë likus keturioms dienoms iki jo 88 metø gimtadienio. Tëvas Peteris gimë 1928 m. lapkrièio 30 d. Gerdelando provincijos miestelyje Drutene. Iðrinktas jëzuitø vadovu vietoj 1983 metais mirusio t. Petro Arupës (Petro Arrupe) SJ, vadovavo Draugijai ketvirtá amþiaus ir pirmasis jëzuitø istorijoje gràþino savo ágaliojimus Draugijai 2008 metais. Jëzaus Draugijai ir visai jëzuitø ðeimai gedint dël buvusio vyresniojo t. P. H. Kolvenbacho SJ netekties, popieþius Pranciðkus pareiðkë uþuojautà naujajam Draugijos vyresniajam t. Arturui Sosai Abaskaliui (Arturo Sosa Abascal) SJ ir visai Draugijai, kuriai pats priklausë, kol buvo iðrinktas Romos vyskupu ir Popieþiumi. Ðventasis Tëvas uþuojautos telegramoje prisiminë tëvo Peterio iðtikimybæ Kristui ir Jo Evangelijai, dosnø ásipareigojimà su tarnystës dvasia vykdyti jam pavestas pareigas vardan Baþnyèios gerovës.

Mirë Brazilijos kardinolas

Kardinolas Paulas Evaristas Arnsas OFM

Gruodþio 14 dienà ligoninëje mirë San Paulo arkivyskupas emeritas pranciðkonas kardinolas Paulas Evaristas Arnsas (Paulo Evaristo Arns). Jis buvo labai svarbi figûra pastarøjø penkiø deðimtmeèiø Brazilijos Baþnyèios ir visuomenës gyvenime. „Dëkojame Dievui uþ kardinolo 95 gyvenimo metus, ið kuriø 76 – vienuolinio gyvenimo, 71 – kunigiðkos tarnystës, 50 – vyskupystës ir 43 – kardinolystës“, – pareiðkë dabartinis San Paulo arkivyskupas kard. Odilijus Ðereris (Odilio Scherer).

Brazilija mena P. E. Arnsà kaip vienà iðkiliausiø þmogaus orumo ir pamatiniø asmens teisiø gynëjø. Ið vokieèiø imigrantø ðeimos kilæs kardinolas protestavo prieð karinës diktatûros (1964–1985) nusikaltimus, ákûrus demokratijà mobilizavo Baþnyèià ir visuomenæ prieð neteisingumà, prievartà ir neþmoniðkas darbo sàlygas. Kardinolas su savo seserimi pediatre Zilda Arns Neumann Brazilijos Baþnyèioje 1985 metais pradëjo vaikø pastoracijà, ypatingai atsidëjo visuomenës nuskriaustøjø ir vargðø globai.

Ðv. Kirilui ir Metodijui dedikuota baþnyèia Ukrainoje

Gruodþio 10 dienà Ukrainoje, Mukaèiovo mieste, vyko baþnyèios dedikavimo ðv. Kirilui ir Metodijui ceremonija. Mukaèiovo vyskupo kvietimu jai vadovavo Rytø Baþnyèiø kongregacijos prefektas kardinolas Leonardas Sandris (Leonardo Sandri). Á ceremonijà susirinko daugiau nei tûkstantis tikinèiøjø, kurie uþpildë baþnyèià ir ðventoriø. „Ðiais sunkiais ðaliai laikais tikintieji taip paliudijo savo gilø tikëjimà, kuris susiduria su sunkumais, kaip kartu iðgyventi priklausymà Vieðpaèiui, iðtikimybæ Ðventajam Tëvui, troðkimà bûti gyvu bendrystës ir taikos þenklu ðalies bendruomenei. Karø ir skausmo laikais noras statyti ðventovæ Dievui reiðkia ir kurti autentiðkà vietà, kur tauta iðgirsta Dievo kvietimà ir atranda iðgelbëjimà“, – raðoma kongregacijos komunikate. Tai liudijo ir daugybë tikinèiøjø, ðaltyje laukusiø eilutëje, kad atliktø iðpaþintá, ar beveik tris valandas giedojæ moterys, vaikai, seneliai; tai liudijo ir vyskupai, atvykæ ið ávairiø Ukrainos regionø ir kitø ðaliø – Rumunijos, Slovakijos. Liturgijoje dalyvavo ir valdþios atstovai bei geradariø ðeima, kurios lëðomis pastatyta ðventovë. Kardinolas vadovavo baþnyèios paðventinimo apeigoms, kurios kai kurios dalys buvo pagal bizantiná ritualà, bei pasakë homilijà, pabrëþdamas bûtinybæ siekti vienybës ir taikos. „Visiems reikia saugumo ir stabilumo, kad galëtume gyventi dabar, kad galëtume svajoti apie ðviesià ateitá mums ir mûsø vaikams. Taèiau tikrovë mus kartais ragina abejoti, nes matome aplink skurdà, karà, brolius, likusius be pastogës, matome korupcijà, daugybæ susiskaldymo formø. Mûsø pasaulis ir þmogaus planai daþnai bûna trapûs, juk ir Vieðpaties mokiniai kartais prisideda prie nesutarimø – nuodëmë skiria, apnuodija mûsø ðirdis. Esame silpni, esame nusidëjëliai, tad dar labiau suprantame, kad turime remtis uola, Dievu, jei visas pasaulis griûva. Dievas visada iðlieka iðtikimas, – kalbëjo kardinolas L. Sandris. – Mûsø pavyzdys – ðventøjø gyvenimai. Ðventieji Kirilas ir Metodijus buvo tikri Evangelijos tarnai, todël galëjo tapti kultûros kûrëjais, vienybës tarp Baþnyèios ir tautø kûrëjais“. Cituodamas Jono Pauliaus II þodþius apie ðiuos Europos globëjus, kardinolas L. Sandris sakë, kad jø skelbimas tapo sàmoningumo ir vienybës árankiu tarp ávairiø gimstanèios Europos tautø, uþtikrindamas ðiandienos Europai bendrà dvasiná ir kultûriná paveldà.

„Paskutiniai pokalbiai“ su popieþiumi emeritu

Rugsëjá Romoje pasirodë knyga – interviu su popieþiumi emeritu Benediktu XVI „Paskutiniai pokalbiai“. Tai – jau ketvirta vokieèio þurnalisto ir raðytojo Peterio Zëvaldo (Peter Seewaldo) parengta pokalbiø su Jozefu Ratcingeriu (Joseph Ratzinger) knyga. Pirmose dviejose – „Þemës druska“ (1996) ir „Dievas ir pasaulis“ – (2000) P. Zëvaldas kalbina tuometiná Tikëjimo mokymo kongregacijos prefektà kardinolà J. Ratcingerá. O 2010 metais pasirodë „Pasaulio ðviesa“, kurioje kalbama su Katalikø Baþnyèiai vadovaujanèiu popieþiumi Benediktu XVI. Dabar iðleistoje ketvirtoje knygoje kalbinamas J. Ratcingeris – jau devyniasdeðimtuosius gyvenimo metus einantis popieþius emeritas.

Ketvirtàjà pokalbiø su J. Ratcingeriu knygà sudaro 630 klausimø ir atsakymø. Kai kurie sudëtingi ir iðsamûs, kiti – trumpi. Þinoma, visø pirma kalbama apie dabartiná popieþiaus emerito gyvenimà, apie ðv. Petro tarnystës atsisakymo aplinkybes. Sugráþtama prie J. Ratcingerio biografijos, jo kelio á kunigystæ, teologijos profesoriaus karjeros, dalyvavimo Vatikano II Susirinkime, trumpo vyskupavimo Miunchene, paskyrimo kardinolu ir darbo Tikëjimo mokymo kongregacijoje. Maþdaug treèdalis knygos skirta Benedikto XVI pontifikatui.

Popieþius Pranciðkus áteikë Ratcingerio premijas

Lapkrièio 26-àjà Vatikane áteiktos ðiemetinës „Jozefo Ratcingerio – Benedikto XVI“ premijos. Jø laureatais tapo italas kun. Inosas Bifis (Inos Biffi) ir graikas staèiatikis prof. Joanis Kurempelesas (Ioannis Kourempeles). Lapkrièio 25-osios vakarà abu teologus priëmë popieþius emeritas Benediktas XVI. O kità rytà, dalyvaujant popieþiui Pranciðkui, Vatikane ávyko oficialus laureatø pagerbimas. Áteikdamas premijas, popieþius Pranciðkus pirmiausia paminëjo popieþiø emerità Benediktà XVI, kuris visus palydi savo malda. „Jam mûsø meilë ir dëkingumas“, – sakë Pranciðkus. Popieþius paminëjo prieð ðiemetiniø Ratcingerio premijø áteikimà Romoje surengtà tarptautiná teologø simpoziumà, skirtà eschatologijos temai. „Þinome, – sakë popieþius Pranciðkus, – kad eschatologijai daug dëmesio savo darbe skyrë profesorius Ratcingeris, kad ði tema buvo svarbi ir jo, kaip Tikëjimo mokymo kongregacijos prefekto, veikloje ir jo, kaip Popieþiaus, mokyme. Negalime uþmirðti giliø apmàstymø apie amþinàjá gyvenimà ir viltá jo enciklikoje „Spe salvi“. Eschatologijos tema fundamentaliai svarbi, kai apmàstome mûsø gyvenimo ir istorijos prasmæ, neuþsidarydami materialistiniame poþiûryje ir neapsiribodami vien ðio pasaulio akiraèiu“. Popieþius Pranciðkus paminëjo ir pasibaigusá Gailestingumo jubiliejø, kurio dëmesio centre buvo Jëzaus „protokolas“, pagal kurá bûsime teisiami: „Buvau iðalkæs, ir jûs mane pavalgydinote, buvau iðtroðkæs, ir mane pagirdëte“ (Mt 25, 35). „Jozefo Ratcingerio mokymas, pastatytas ant tvirto Biblijos ir Baþnyèios tëvø mokymo pagrindo, stiprintas tikëjimo ir maldos, mums padeda bûti atviriems amþinybës horizontui, suteikia prasmæ mûsø viltims ir mûsø þmogiðkosioms pastangoms“.

Revoliucijos pasaulyje, kurio ðirdis surambëjusi, reikia ðvelnumo

Gailestingumo jubiliejaus vaisiai, laicizmo tema, iððûkiai jaunimui ir Europai, sinodinës Baþnyèios siekis, komunikacijos darbuotojø atsakomybë ir naudingi patarimai kunigams – temos, kurias aptarë popieþius Pranciðkus ilgame interviu belgø katalikø savaitraðèiui „Tertio“.

Nuostatos, kurios nori iðstumti religijà ið vieðo gyvenimo, yra pasenusios. Popieþius Pranciðkus, iðryðkindamas skirtumà tarp pasaulietiðkumo ir laicizmo, pastebi, kad pasaulietinë valstybë geriau nei konfesinë. Jis priduria, kad negerai, jei pasaulietiðkumas uþtrenkia duris transcendencijai. Tai – paveldas, kurá paliko Ðvietimo epocha. Atvirumas transcendencijai – þmogaus esybës dalis, ir kai politinë sistema to negerbia, ji paneigia þmogaus asmená, negerbia þmogaus.

Pristatytas kardinolo, tapusio Popieþiumi, homilijø rinkinys

Generalinëje Jëzaus Draugijos kurijoje lapkrièio 10-àjà buvo pristatytas rinkinys popieþiaus Pranciðkaus homilijø ir kalbø, sakytø prieð iðrinkimà ðv. Petro ápëdiniu, kai jis buvo Buenos Airiø arkivyskupas. Popieþiaus homilijas surinko, parengë spaudai, paraðë ávadà italø jëzuitø dvisavaitinio þurnalo „La Civilta Cattolica“ redaktorius t. Antonijus Spadaras (Antonio Spadaro) SJ, per pastaruosius kelerius metus parengæs ir redagavæs jau kelias kitas knygas su Popieþiaus tekstais, paskelbæs kelis interviu. Knygà pristatë pats jo sudarytojas. Pristatyme kalbëjo Vatikano Valstybës sekretorius kard. Pietras Parolinas (Pietro Parolin).

Pristatyta knyga – didelës apimties, daugiau kaip 1000 puslapiø tomas, á kurá sudëtos visos kardinolo Chorchës Marijaus Bergoljo (Jorge Mario Bergoglio) homilijos, kalbos ir pastoraciniai laiðkai nuo 1999 metø iki iðrinkimo popieþiumi. Tekstai pateikti chronologine tvarka, nerûðiuojant pagal þanrà ir tematikà. Nors knygoje yra ir iðsamios rodyklës bei teminiai indeksai, pagal kuriuos nesunku sekti popieþiumi tapusio Buenos Airiø ganytojo mokymà pagal specifines jo pastoracinës veiklos sritis – liturginiø metø ðvenèiø ir minëjimø homilijos, homilijos kasmetiniø piligriminiø kelioniø á Luchano Marijos ðventovæ metu, kalbos socialinëmis temomis, kalbos per kasmetines padëkos pamaldas Argentinos nacionalinës ðventës metu.

Palaimintøjø pëdsakais

Jeigu kongregacijai pritrûktø meilës, tegu Vieðpats jà uþdaro

Palaimintoji Jëzaus Marija RV

Kai 1923 m. sausio 27 d. Motinos Jëzaus Marijos akys uþsimerkë paskutiná kartà, tarp þmoniø pasklido kalbos, kad mirë ðventoji. Ðiemet, birþelio 12 dienà, Monrealio katedroje tai buvo patvirtinta dar kartà – Motina Jëzaus Marija, Lurdo Nekaltojo Prasidëjimo seserø kapuciniø (RV) kongregacijos steigëja, paskelbta palaimintàja. Ji gimë 1852 metais, kilmingoje ðeimoje, gavo gerà iðsilavinimà. Jos raðtuose, laiðkuose ir maldose atsiskleidþia gyvenimo ir paðaukimo kelias, susidedantis ið dviejø matmenø: viena vertus, ið kasdienio tam laikotarpiui ir tai vietai bûdingo gyvenimo, kita vertus, ið vis gilëjanèio Dievo paþinimo ir troðkimo. Ji pasakoja apie savo vaikystæ ir paauglystæ. Bûdama þvali, simpatiðka mergaitë traukë vaikinø aká ir pati ðirdyje jautë panaðø potrauká. Tuo pat metu jos gyvenime kartojosi þenklai, susitikimai, þodþiai, kurie subrandino sàmoningumà, vis aiðkesná norà pasiðvæsti Dievui. Perþengus treèiàjà deðimtá, iðgyveno didelá iðbandymà, ðeðiolika mënesiø trukusià ligà, tokià sunkià, kad negalëjo pajudëti, negalëjo uþmigti, tokià skausmingà, kad kartais galëjo tik nuolatos rëkti. „Nedaug trûko, kad bûèiau pamiðusi“, – neslepia Jëzaus Marija, maniusi, kad mirtis jau arti. Gydytojai beveik niekuo negalëjo padëti, o artimøjø, kunigo ir dvasios tëvo þodþio paguoda buvo trumpa. Tuo pat metu ligà iðgyveno maldos ir tikëjimo viduje, leisdama skausmui iðtyrinti ðirdá. „Vieðpats griovë manyje iðdidumà ir puikavimàsi. Jei gyvensiu, sakë, nebegalësiu apgauti savo sielos, visada atsiminsiu, kas atsitinka savo kanèiai paliktam kûriniui, kai þmogiðkoji pagalba neveikia. Tik Dievas didis. Per já viskas gyva, viskas juda, iðsilaiko, per jo valià sunyksta. Kas toks þmogus? Jei atimsite Dievo malonæ, jam liks tik skurdas ir mirtis. Ðtai kur norëjo mane atvesti Vieðpats. Norëjo atvesti iki iðnykimo jausmo. Að jauèiausi tarsi mirusi, viskas man buvo baigta. Pamaèiau tikràjá pasaulio pavidalà (...). Ir kai Vieðpats mane pamatë toje bûsenoje, panoro prikelti naujam gyvenimui“. „Að noriu tapti ðventa“, – paraðë, aiðkiai suvokdama, kad jai, tokiai silpnai, tai ámanoma tik su Dievo pagalba. Pagijusi jauna moteris toliau ieðkojo savo kelio, kuriame norëjo suderinti du dalykus – maldà, ypatingà pamaldumà eucharistiniam Jëzui, ir tuo pat metu norà veikti vargðø ir kenèianèiø labui. Ásiliejo á vienos, po to kitos bendruomenës gyvenimà, bet galiausiai su dar pora moterø ásikëlë á namelio dalá, padovanotà ðeimos. Tai, galima sakyti, ir buvo naujosios kongregacijos pradþia.

Benediktinø kankiniø liudijimas Ispanijoje

Spalio 29-àjà Madride, Almudenos katedroje, palaimintaisiais paskelbti keturi benediktinai, nukankinti 1936 metais  per persekiojimus Ispanijoje.

Kankiniø Chozës Antono Gomeso (José Antón Gómez), Antolino Pabloso (Antolín Pablos), Chuano Rafaelio Marijano Alkoserio Martineso (Juan Rafael Mariano Alcocer Martínez), Luiso Eulochijo Vidaurasagos Gomeso (Luis Eulogio Vidaurrázaga Gómez) beatifikacijos ceremonijoje Ðventajam Tëvui atstovavo Ðventøjø skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andþelas Amatas (Angelo Amato).

Pasak kardinolo, ðie benediktinai paliudijo nebijantys kankinystës, jà pasitiko su krikðèioniðka stiprybe ir atleidimo dvasia, ágyvendindami benediktinø regulos þodþius: „Neatsilygink blogiu uþ blogá. Nesielk neteisingai, taèiau kantriai iðtverk neteisybæ. Mylëk prieðus. Iðkæsk persekiojimus vardan teisingumo“. Jie buvo suðaudyti savo tëvynëje, ðaltakraujiðkai nuþudyti ne dël to, kad bûtø buvæ piktadariai, bet todël, kad buvo kunigai. Vienas ið jø, Antolinas, jau kartà buvo išvengæs persekiojimø Meksikoje, taèiau vëliau pasmerktas egzekucijai kartu su kitais 430 asmenø Ispanijoje. Mirë kartodamas: „Tegyvuoja Kristus Karalius!“

Septyniolikos Laoso kankiniø beatifikacija

Gruodþio 11 dienà Laoso katalikai dalyvavo 17 kankiniø beatifikacijos iðkilmëse, kurioms vadovavo Ðventøjø skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andþelas Amatas (Angelo Amato). Beatifikacijos iðkilmës vyko Laoso sostinëje Ventiane, Ðventosios Ðirdies katedroje. Ið maþdaug 11,5 tûkstanèio Laoso katalikø á ðventæ atvyko apie tris tûkstanèius. Tam reikëjo gauti vyriausybës leidimà.

Tarp septyniolikos Laoso kankiniø yra ðeði laosieèiai, kunigas ir penki pasaulieèiai, katechetai, aktyvûs katalikai, ir vienuolika misionieriø kunigø, deðimt prancûzø ir vienas italas. Visi jie buvo nuþudyti dël neapykantos tikëjimui 1954–1970 metais. Tuo metu Laosas kaip ir kitos regiono valstybës iðgyveno labai sunkø ir nestabilø laikotarpá. Ðalis ágijo nepriklausomybæ nuo Prancûzijos, bet tuo pat metu pateko á ðaltojo karo verpetus, dekolonizavimo sunkumus, kaip ir kitose kaimyninëse ðalyse èia gimë ar ið kitur atvyko komunistine ideologija besivadovaujanèios grupës, kurios vardan ðviesios ateities nesibodëjo pralieti tûkstanèiø asmenø kraujo. Krikðèionys joms buvo privilegijuotas taikinys.