Palaimintųjų pėdsakais

Jeigu kongregacijai pritrūktų meilės, tegu Viešpats ją uždaro

Palaimintoji Jėzaus Marija RV

Kai 1923 m. sausio 27 d. Motinos Jėzaus Marijos akys užsimerkė paskutinį kartą, tarp žmonių pasklido kalbos, kad mirė šventoji. Šiemet, birželio 12 dieną, Monrealio katedroje tai buvo patvirtinta dar kartą – Motina Jėzaus Marija, Lurdo Nekaltojo Prasidėjimo seserų kapucinių (RV) kongregacijos steigėja, paskelbta palaimintąja. Ji gimė 1852 metais, kilmingoje šeimoje, gavo gerą išsilavinimą. Jos raštuose, laiškuose ir maldose atsiskleidžia gyvenimo ir pašaukimo kelias, susidedantis iš dviejų matmenų: viena vertus, iš kasdienio tam laikotarpiui ir tai vietai būdingo gyvenimo, kita vertus, iš vis gilėjančio Dievo pažinimo ir troškimo. Ji pasakoja apie savo vaikystę ir paauglystę. Būdama žvali, simpatiška mergaitė traukė vaikinų akį ir pati širdyje jautė panašų potraukį. Tuo pat metu jos gyvenime kartojosi ženklai, susitikimai, žodžiai, kurie subrandino sąmoningumą, vis aiškesnį norą pasišvęsti Dievui. Peržengus trečiąją dešimtį, išgyveno didelį išbandymą, šešiolika mėnesių trukusią ligą, tokią sunkią, kad negalėjo pajudėti, negalėjo užmigti, tokią skausmingą, kad kartais galėjo tik nuolatos rėkti. „Nedaug trūko, kad būčiau pamišusi“, – neslepia Jėzaus Marija, maniusi, kad mirtis jau arti. Gydytojai beveik niekuo negalėjo padėti, o artimųjų, kunigo ir dvasios tėvo žodžio paguoda buvo trumpa. Tuo pat metu ligą išgyveno maldos ir tikėjimo viduje, leisdama skausmui ištyrinti širdį. „Viešpats griovė manyje išdidumą ir puikavimąsi. Jei gyvensiu, sakė, nebegalėsiu apgauti savo sielos, visada atsiminsiu, kas atsitinka savo kančiai paliktam kūriniui, kai žmogiškoji pagalba neveikia. Tik Dievas didis. Per jį viskas gyva, viskas juda, išsilaiko, per jo valią sunyksta. Kas toks žmogus? Jei atimsite Dievo malonę, jam liks tik skurdas ir mirtis. Štai kur norėjo mane atvesti Viešpats. Norėjo atvesti iki išnykimo jausmo. Aš jaučiausi tarsi mirusi, viskas man buvo baigta. Pamačiau tikrąjį pasaulio pavidalą (...). Ir kai Viešpats mane pamatė toje būsenoje, panoro prikelti naujam gyvenimui“. „Aš noriu tapti šventa“, – parašė, aiškiai suvokdama, kad jai, tokiai silpnai, tai įmanoma tik su Dievo pagalba. Pagijusi jauna moteris toliau ieškojo savo kelio, kuriame norėjo suderinti du dalykus – maldą, ypatingą pamaldumą eucharistiniam Jėzui, ir tuo pat metu norą veikti vargšų ir kenčiančių labui. Įsiliejo į vienos, po to kitos bendruomenės gyvenimą, bet galiausiai su dar pora moterų įsikėlė į namelio dalį, padovanotą šeimos. Tai, galima sakyti, ir buvo naujosios kongregacijos pradžia.

„1888 metų vasario 18-ąją, – autobiografiniuose užrašuose rašo palaimintoji, – pirmą kartą išėjau rinkti išmaldos pinigais ir duona, panašiais dalykais. Tuo laiku buvo daug vargšų ir šeimų, kurios (iš skurdo) slėpdavosi namuose. Per šešias dienas pasibeldžiau į visas miestelio duris. Viskas pavyko, aukos buvo gausios kasdien kaip ir džiaugsmas padėti slapta kenčiantiems žmonėms. Už pinigus buvo perkami miltai, gaminama duona, verdama daug makaronų su daržovėmis, išdalijama (...) į namus ar į atėjusių vargšų dubenius. Tai buvo tikra paguoda ir tai truko daug metų. Po to kaip ir visi žmogiški dalykai išmalda sumažėjo. Viena iš priežasčių buvo patys vargšai, kurie nepatenkinti, kad turi eiti pas mus, eidavo patys prašyti ir sakyti, kad retai (iš mūsų) gaudavo duonos kriaukšlę. Dėl šių pirmųjų apkalbų nusprendėme dalinti viską atvėrusios duris, visiems matant. Kadangi ne visi buvo patenkinti dėl sumažėjusios išmaldos, apkalbos tęsėsi, buvo sakoma, kad surinktą išmaldą pasiimdavo vienuolės. (...) Tada buvo paskaičiuota, kiek našlaičių būtų galima išlaikyti, kad joms būtų galima atiduoti kasdienę išmaldą ir visi matytų, kaip ji panaudojama“, – apie savo pirmuosius bendruomenės džiaugsmus ir sunkumus pasakoja Motina Jėzaus Marija. Metams bėgant bendruomenė išaugo, sustiprėjo, priėmė statutus, buvo pripažinta juridiškai, naujus džiaugsmus ir pasiekimus lydėjo nauji sunkumai ir iššūkiai. „Ugdymas mokyklose, sunkaus charakterio paauglių priėmimas, sielovada parapijose, pagalba ligoniams, seneliams, fizinių ir psichinių negalių turintiems, patiriantiems skurdą ir naujas jo formas“, – vardijamos Motinos Jėzaus Marijos kongregacijos veiklos, tarsi atsimenant griežtą jos perspėjimą prieš pat mirtį: „Jei, kai būsiu mirusi, pamatysiu, kad mano kongregacijai trūksta meilės, melsiu Viešpatį, kad ją panaikintų“.

Vatikano radijas

© 2016 „XXI amžius“