Septyniolikos Laoso kankinių beatifikacija

Gruodžio 11 dieną Laoso katalikai dalyvavo 17 kankinių beatifikacijos iškilmėse, kurioms vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato). Beatifikacijos iškilmės vyko Laoso sostinėje Ventiane, Šventosios Širdies katedroje. Iš maždaug 11,5 tūkstančio Laoso katalikų į šventę atvyko apie tris tūkstančius. Tam reikėjo gauti vyriausybės leidimą.

Tarp septyniolikos Laoso kankinių yra šeši laosiečiai, kunigas ir penki pasauliečiai, katechetai, aktyvūs katalikai, ir vienuolika misionierių kunigų, dešimt prancūzų ir vienas italas. Visi jie buvo nužudyti dėl neapykantos tikėjimui 1954–1970 metais. Tuo metu Laosas kaip ir kitos regiono valstybės išgyveno labai sunkų ir nestabilų laikotarpį. Šalis įgijo nepriklausomybę nuo Prancūzijos, bet tuo pat metu pateko į šaltojo karo verpetus, dekolonizavimo sunkumus, kaip ir kitose kaimyninėse šalyse čia gimė ar iš kitur atvyko komunistine ideologija besivadovaujančios grupės, kurios vardan šviesios ateities nesibodėjo pralieti tūkstančių asmenų kraujo. Krikščionys joms buvo privilegijuotas taikinys.

Kunigas laosietis Juozapas Tao Tjenas (Thao Tiźn) nuo jaunumės rodė didelį misionieriaus uolumą ir troško darbuotis savo krašto labui. Baigęs seminarijos studijas Vietname, 1949 metais gavo kunigystės šventimus ir grįžo į Laosą, žinodamas, kad jau tada jo gyvybei grėsė realus pavojus. Tačiau jis liko savo misijos vietoje, gyveno labai paprastomis sąlygomis ir pelnė daugelio žmonių meilę, o 1952 metais buvo suimtas. Jis buvo verčiamas viešai išsižadėti savo tikėjimo, bet nesutiko. 1954 metų birželio pradžioje buvo išvestas iš kalinimo stovyklos ir nušautas penkiomis kulkomis. Jis ėjo 36 metus.

Kankinys italas Marijus Bordzaga (Mario Borzaga) buvo dar jaunesnis, vos 27 metų. Kunigystės šventimus gavo 1957 metais ir žuvo 1960 metų balandį. Panašiai kaip ir kiti misionieriai jis buvo pasiųstas į vieną kaimelį, kuriame gyvavo krikščionių bendruomenė. Čia mokėsi vietos kalbos ir papročių, rengė vietos katechetą, turėdamas medicinos pagrindus rūpinosi ligoniais. Vieną dieną, kartu su devyniolikamečiu laosiečiu Pauliumi Tojumi Ksiojumi (Thoj Xyooj), priėmusiu krikščionišką tikėjimą ir tapusiu katechetu, išėjo aplankyti kito kaimo krikščionių ir negrįžo: juos nukovė raudonieji partizanai. P. Tojus Ksiojus irgi yra vienas iš kankinių.

Prancūzų misionierius Mišelis Kokelė (Michel Coquelet) savo apaštalinę veiklą dalijo į katechezę ir ligonių gydymą bei slaugymą. Ketverius metus jis išgyveno kalnuose, labai paprastomis ir skurdžiomis sąlygomis kaip ir jo bendruomenė. Tačiau linksmumas ir humoras buvo ryškūs jo asmenybės bruožai. 1961 metų balandį jis pakliuvo į sukilėlių rankas, buvo nušautas pakelėje ir įmestas į upelį.

Tėvas Žanas Votjė (Jean Wauthier) buvo nukautas 1967 metų gruodį. Jis darbavosi tarp viename kaimelyje gyvenusių kmhmu genties žmonių, pabėgėlių. Rūpindamasis, kad juos pasiektų maistas, susipyko su kaimelio karine valdžia, kuri dalį maisto pasiimdavo sau. Gindamas savo bendruomenę, misionierius pasirūpino jos perkėlimu į kitą vietą. Ten buvo elgiamasi sąžiningiau, tačiau už tai sulaukė mirtino keršto.

Vatikano radijas 

© 2016 „XXI amžius“