Sobriologijos dėsniai

Prof. Viktoras Krivonogovas

(Pabaiga. Pradžia Nr. 2, 3)

Perėjimo nuo silpnų narkotikų prie stipresnių dėsnis

Alkoholio plitimo visuomenėje dėsningumų tyrimas parodė palaipsnį gyventojų slydimą į alkoholio liūną. Paaiškėjo, kad vaikus ir paauglius labiausiai provokuoja vadinamieji „silpnieji“ alkoholio gaminiai – visų pirma alus ir šampanas. Pradėję nuo vadinamųjų „silpnųjų gėrimų“, kuriuos neretai pasiūlo patys tėvai, turėdami kuo geriausius ketinimus, paaugliai pamažu pripranta vartoti alkoholį, o paskui, kaip rodo įpročio dėsnis, dozė vis didėja, vis dažniau geriama ir, galiausiai, daugelis pradeda vartoti vis stipresnius gaminius. Kelias nuo alaus iki vyno, nuo vyno iki degtinės, nuo spiritinių gėrimų iki kitų narkotikų, nuo tabako iki marichuanos – tai pramintas kelias, kuriuo praeina milijonai jaunų žmonių ir vaikų.

Žinoma, kaip kiekvienas dėsnis, jis turi ir išimčių, pavyzdžiui, kažkas geria tik alų ir toliau nenuėjo, kažkas iš tabako rūkorių neperėjo prie „žolės“, tačiau mes turime išryškinti bendruosius dėsningumus, o ne pavienius atvejus. Ne kiekvienas, vartojantis alkoholį, įjunks į nelegalius narkotikus, tačiau dauguma narkomanų, prieš pradėdami „badytis“, vartojo alkoholį. Ne kiekvienas tabako rūkorius ims vartoti marichuaną, tačiau beveik visi šio narkotiko vartotojai prieš tai rūkė tabaką.

Visi šie faktai nuginkluoja tuos demagogus, kurie siūlo sunkiuosius narkotikus išstumti „lengvesniais“, stipriuosius alkoholinius gėrimus – silpnesniais. Visa ši demagogija ryškiai persunkta savanaudiškumu to paties „silpnojo“ alkoholio naudai. Skandalingiausias faktas – vadinamoji „metadono programa“, kuri esą gali pakeisti sunkias narkomanijos formas „lengvesnėmis“; faktiškai narkologai tokiu būdu tampa narkotiko metadono platintojai, beje, legalūs platintojai su kovotojų prieš blogį aureole.

Grįžtamą kelią – nuo stiprių narkotikų prie „silpnų“, žinoma, gali nueiti kai kurie žmonės arba žmonių grupės, tačiau, pirma, nuo priklausomybės jie tokiu būdu neišsilaisvina, antra, bet kuriuo momentu jie gali „suklupti“, dažnai taip ir atsitinka, trečia – pagal mastus šis procesas daug kartų nusileidžia tiesioginiam konvejeriui – didžiulės daugybės gyventojų judėjimui nuo pirmojo alaus gurkšnio vaikystėje iki baltosios karštinės ir visų kitų alkoholizacijos grožybių kelio pabaigoje. Antialkoholinė politika privalo remtis ne „pavieniais faktais ir reiškiniais“, o masiškais dėsningumais, ir išvados čia vienareikšmiškos – normaliai visuomenei nepriimtini visi be išimčių narkotikai, tabakas, alkoholis. Jokių nuolaidų „silpniesiems“ narkotikams, pavyzdžiui, alui ir tabakui, būti negali. Dar daugiau, alkoholio puolimą reikia pradėti būtent nuo tų „silpnųjų“ narkotikų.

Beje, apie terminą – „silpnieji narkotikai“. Su kabutėmis jis parašytas neatsitiktinai. Tiesą sakant, nei alus, nei sausas vynas, nei cigaretės, kuriose mažai nuodingų medžiagų, jokiu atveju negali būti laikomi silpnaisiais – iš tiesų jie sukelia pačias sunkiausias pasekmes ir sveikatai, ir socialinei aplinkai. Negali būti ir lengvųjų cigarečių: šis terminas – tiesiog reklaminis tabako gamintojų išmislas. Nei alus, nei „lengvosios cigaretės“, nei „lenvieji narkotikai“ visuomenei negali būti panacėja nuo pačių sunkiausių alkoholio ir narkotikų pasekmių. Net tokie gaminiai kaip „bealkoholinis alus“ arba „vaikų šampanas“ niekaip negali būti pripažinti nepavojingi ir nekenksmingi, nes pratina vaikus prie alkoholinių gėrimų skonio ir kvapo, prie užstalės ritualo, o tai galų gale tuos vaikus stumia į tikrąjį alkoholizmo kelią. Net tokius, atrodytų, nekaltus produktus, kaip saldainiai, pyragėliai alkoholio mafija stengiasi panaudoti savo negeriems tikslams. Dėl nusikalstamo alkoholio industrijos ir konditerių suokalbio parduotuvių lentynose pasirodė daugybė produktų, kurių sudėtyje yra alkoholio ir kartais – nemaži kiekiai. Saldainiai su likeriu, saldainiai su romu, saldainiai su konjaku – klastingiausi spąstai lenvabūdžiams tėvams ir jų vaikams, nes pratina vaikus prie alkoholio pagal tą patį principą – vaikai pripranta prie spiritinių gaminių skonio, kvapo, prie butelių ir taurelių ant konditerinių gaminių dėžučių, taip jiems susiformuoja teigiamas požiūris į alkoholį. Lygiai kaip vaikai pratinami toleruoti rūkymą cigarečių formos kramtomąja guma.

Vykdant antialkoholinę valstybinę narkotikų politiką, šis dėsnis ne tik reikalauja nedaryti jokių nuolaidų „silpnai alkoholizuotiems“ gaminiams, bet, atvirkščiai, jiems turi būti suduodamas smūgis visų pirma, nes pats baisiausias narkotikas – ne tas, su kuriuo alkoholio priklausomybėje esantis žmogus baigia savo gyvenimą, o tas, su kuriuo žmogus tą gyvenimą pradeda.

Alkoholio situacijai šalyje žymų poveikį daro tai, kaip į šią žmonijos rykštę žiūri tradicinės religinės bendruomenės. Pastebėta, kad mažiausiai alkoholio vartojama arba visai nevartojama tose šalyse, kur dominuojančioji religija propaguoja blaivybę, visų pirma tai islamo, budizmo ir kai kurios kitos šalys. O jeigu šalyje paplitusios religijos yra pakantesnės alkoholiui (t. y. smerkiančios girtuokliavimą, bet leidžiančios „saikingai“ vartoti alkoholį), tai alkoholizacijos lygis žymiai aukštesnis.

Visuomenėje visi negatyvūs reiškiniai, susiję su alkoholio vartojimu, priklauso nuo to, kiek absoliutaus alkoholio vidutiniškai tenka kiekvienam gyventojui.

A) Girtuoklių ir alkoholikų kiekis priklauso nuo alkoholio, tenkančio kiekvienam šalies gyventojui, kiekio.

Šią priklausomybę tyrė sociologas I. A. Krasnonosovas. JAV demografijos tyrimo instituto statistikas S. Ledermanas 1956 ir 1964 metais išleido darbus apie alkoholį, alkoholizmą ir alkoholizaciją. Jis nustatė, kad tarp vidutinio alkoholio vartojimo ir „nesaikingai“ jį vartojančiųjų yra tiesioginis ryšys. Juo daugiau gyventojai vartoja alkoholį, juo daugiau „nesaikingai“ jį vartojančiųjų. Šį dėsnį S. Ledermanas patikrino įvairiose šalyse.

Dvidešimt viena anketinė apklausa atlikta Prancūzijoje ir aštuonios kitose šalyse (Anglijoje, Australijoje, Škotijoje, JAV, Italijoje, Norvegijoje, Švedijoje) 1950–aisiais, 1960–aisiais ir 1970–aisiais metais. Buvo patvirtinta, kad nurodytieji ryšiai egzistuoja. Jeigu šalyje per metus suvartojama vidutiniškai 20 litrų absoliutaus alkoholio vienam gyventojui, tai 5 proc. gyventojų suvartoja daugiau kaip 50 litrų. Šis dydis sumažėja iki 10 litrų, kai vidutiniškai suvartojama 3 litrai vienam žmogui. Olandijoje ir Lenkijoje buvo prieita prie tokios pat išvados. Lenkijoje antialkoholinės priemonės 1980 metais sumažino alkoholio suvartojimą treč-daliu, o ligoninės ligonių – 59 proc.

SSRS nuo 1950 iki 1980 metų alkoholio suvartojimas vienam gyventojui išaugo 4–5 kartus, tada sparčiai daugėjo alkoholikų, užregistruotų narkologinėje tarnyboje. O jeigu turėsime omenyje, kad įskaiton pateko anaiptol ne visi alkoholikai, tai šis augimas pasiekė anksčiau neįsivaizduojamų mastų. Mūsų šalies pavyzdys visiškai patvirtina tiesioginės alkoholio suvartojimo vienam gyventojui ir visuomenės alkoholizavimo priklausomybės dėsnį, įskaitant ir tuos, kuriems nustatyta diagnozė „alkoholikas“.  Alkoholikų skaičius nepriklauso nuo to, kokių priemonių jų atžvilgiu imasi valstybė, nes ta „kova“ yra tik bandymas pašalinti problemos pasekmes. Kova su pasekmėmis niekada nebūna sėkminga. Alkoholio paveiktos visuomenės dalies mažinimas įmanomas tik mažinant alkoholio gamybą, prekybą ir vartojimą, mažinant alkoholio vartojimą net „mažais“ kiekiais. Taip padaryti įmanoma, jeigu vaikai ir paaugliai nepratinami vartoti alkoholio, jeigu tokio vartojimo blaivybės naudai atsisako „saikingos“ priklausomybės nuo alkoholio asmenybės.

B) „Girtas“ mirtingumas priklauso nuo alkoholio suvartojimo, tenkančio vienam šalies gyventojui.

Mirtingumo statistikos, taip pat mirtingumo nusinuodijus alkoholiu tyrimai leido padaryti išvadą, kad jis tiesiogiai priklauso nuo alkoholio suvartojimo kiekio, tenkančio vienam gyventojui. Pavyzdžiui, SSRS 1960–1970 metais du tris kartus padidėjo alkoholio vartojimas, ir tuo pat metu tiek pat padidėjo mirtingumas nusinuodijus alkoholiu. Praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis pasiekė 48–49 tūkst. per metus. Nereikia pamiršti, kad šiuolaikinė mirčių nuo alkoholio statistika pilnai neatspindi visos reiškinio apimties, nes nefiksuoja netiesioginio alkoholio poveikio. Pavyzdžiui, jeigu žmogus alkoholio apsinuodijimo būklėje nuskendo, sudegė, žuvo autoavarijoje ir t.t., tai alkoholis kaip mirties priežastis nefiksuojamas. Jeigu žmogus žuvo nuo kito žmogaus, kuris buvo apsinuodijęs alkoholiu, veiksmų, tai tokia mirtis taip pat fiksuojama nenurodant alkoholio poveikio (pavyzdžiui, jeigu jis žuvo autoavarijoje dėl girto vairuotojo kaltės). Santykis fiksuojamų mirčių dėl alkoholio poveikio ir realus mirtingumas nuo faktiško tiesioginio arba netiesioginio alkoholio poveikio yra 1:20. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje realus mirtingumas dėl tiesioginio arba šalutinio alkoholio poveikio viršijo 900 tūkstančių. Ir šis skaičius didėjo tiesiog proporcingai alkoholio suvartojimui, tenkančiam vienam šalies gyventojui.

1985–1987 metų antialkoholinės kampanijos laikotarpiu realiam alkoholio suvartojimui, tenkančiam vienam šalies gyventojui, sumažėjus 2– 3 kartus, bendras gyventojų mirtingumas be jokio medicinos ir kitokio poveikio sumažėjo 200 tūkst. per metus. Po to, kai 1990–aisiais buvo atsisakyta antialkoholinės politikos, mirtingumas vėl šoktelėjo tiesiog proporcingai alkoholio suvartojimui ir 1992 metais pralenkė gimstamumą – prasidėjo gyventojų mažėjimas. Ypač pastebimai alkoholis turi įtakos jaunų ir vidutinio amžiaus vyrų mirtingumui.

Speciali mirties aktų analizė rodo, kad, jeigu vyras mirė 20– 40 metų amžiaus, tai 70–90 proc. atvejų jis mirė ne nuo ligos, o dėl priežasčių, tiesiogiai arba (dažniau) netiesiogiai susijusių su alkoholiu. Dėl staigaus alkoholio prekybos ir vartojimo padidėjimo 1990–aisiais vidutinė gyventojų gyvenimo trukmė Rusijoje sutrumpėjo nuo 70 iki 64 metų, o tarp vyrų – iki 58 metų. Apie 50 proc. mirusių vyrų nesulaukė pensinio amžiaus. Tai rodo, kad „nenusausinus“ alkoholio prekystalių, demografinę problemą šalyje išspręsti bus labai sunku.

C) „Girtos“ ligos (kepenų cirozė, baltoji karštinė, pankreatitas ir pan.) priklauso nuo alkoholio suvartojimo, tenkančio vienam gyventojui.

D) „Girtas“ nusikalstamumas, chuliganizmas ir pan. priklauso nuo alkoholio suvartojimo, tenkančio vienam gyventojui.

E) Kelių eismo įvykių kiekis, nelaimingi atsitikimai gamyboje ir buityje priklauso nuo alkoholio suvartojimo, tenkančio vienam gyventojui.

F) Nesveikų naujagimių, naujagimių su įgimtais defektais (oligofrenija ir pan.) kiekis priklauso nuo alkoholio suvartojimo, tenkančio vienam gyventojui.

Iš visų alkoholinių gaminių patys pavojingiausi ir provokuojantys yra alus ir šampanas, nes būtent alumi pradedama pratinti prie alkoholio vaikus, nuo šampano prasigeria moterys. Juo silpnesnis ir skanesnis alkoholinis gėrimas, tuo jis dažniau ir gausiau vartojamas.

Alkoholio žala žmogui priklauso nuo alkoholio kiekio, patekusio į organizmą per tam tikrą laiką (pavyzdžiui, per vienerius metus), tačiau labai mažai priklauso arba visai nepriklauso nuo alkoholinio gaminio rūšies (vynas, alus, degtinė ir t. t.); nepriklauso – buvo geriama užkandant ar ne, esant progai ar be progos, dažnai ir po truputį ar retai, bet daug, kultūringai ar nekultūringai, kolektyviai ar paslapčia, švenčių metu ar paprastom dienom, „kokybiškas“ alkoholis ar nelabai kokybiškas ir t. t.

Alkoholio vartojimo priežastis yra jo prieinamumas ir visuomenės palankus nusiteikimas alkoholio atžvilgiu.

Neigiamos alkoholio vartojimo pasekmės didėja šaltesnio klimato šalyse, lyginant su šiltesnio klimato šalimis.

Bet kurios šalies alkoholizacijos lygis konkrečiu laikotarpiu priklauso nuo tuo metu šalyje  alkoholio atžvilgiu vykdomos politikos. Alkoholizacijos politikos pasekmės yra girdymo sistemos veikla iš dviejų sudedamųjų: a) materialios (alaus, vyno ir kt. gamyklos, prekybos sistema – parduotuvės, restoranai, kavinės, alaus barai ir t. t.) ir      b) ideologinės (visuomenėje vyraujančios ir įvairiomis propagandos priemonėmis palaikomos nuostatos, kad didesni ar mažesni alkoholio kiekiai leistini – „kultūringo“, „saikingo“ gėrimo teorija). Gamyba ir prekyba gali būti ir valstybinė, ir privati, antruoju atveju valstybės atsakomybė neišnyksta, nes privati prekyba reguliuojama valstybės.

Šis dėsnių, dėsningumų išvardijimas, suprantama, toli gražu ne baigtinis, blaivybės teorija bus tobulinama. Tolimesni tyrimai leis suformuluoti naujus dėsnius ir dėsningumus, tačiau ir dabar jau žinomų sobriologijos tiesų visiškai pakanka, kad būtų galima padaryti išvadą, jog būtina šį mokslą taikyti mūsų šalies, taip pat tų šalių, kurios kenčia dėl alkoholio keliamų problemų, praktikoje ir politikoje.

Versta iš:
„Sobriologijos, socialinės pedagogikos ir alkologijos
profilaktikos pagrindai“. Sevastopolis, 2008
Iš rusų kalbos išvertė
Vytautas Visockas

© 2009 „XXI amžius“