Pareiškimas dėl žmogaus gyvybės apsaugos

Mes, Lietuvos tradicinių religinių bendrijų atstovai, nuolatos rėmėme ir remiame pastangas pasinaudojant visomis teisinėje valstybėje deramomis priemonėmis saugoti ir ginti prasidėjusią žmogaus gyvybę. Kiekviena žmogiška gyvybė yra didžiulė brangintina dovana, kuriai turi būti leista išvysti pasaulio šviesą, kad ir kokie sunkumai ar abejonės pasitaikytų.

Suprantame, kad žmogaus gyvybės apsauga tam tikrais atvejais gali kelti nelengvai išsprendžiamas dilemas. Tačiau tai nėra priežastis prarasti ryžtą labiau ginti gyvybę, kaip ir sunkūs pasirinkimai kitose gyvenimo srityse negali motyvuoti atsisakymo siekti gėrio. Kartais diskusijose dėl negimusios gyvybės apsaugos bandoma sugretinti skirtingos svarbos vertybes bei teises, taip sukuriant tariamos pasirinkimų pusiausvyros įspūdį. Vis dėlto, pavyzdžiui, privatumas kaip teisėta bei saugotina vertybė, neprilygsta gyvybės vertei. Teisė į privatumą nėra pakankama ir moraliniu požiūriu pateisinama priežastis atimti žmogaus gyvybę. Lemiamu argumentu apsisprendžiant dėl negimusios gyvybės negali būti laikomas ir teiginys, jog jos apsauga pažeidžia teisę į asmens fizinio vientisumo gerbimą. Užsimezgusi gyvybė yra ne moters organas, bet genetiškai unikalus žmogaus embrionas, kuris, kai jam nesutrukdoma augti ir vystytis, tampa savarankišku asmeniu. Todėl nėštumo nutraukimas visuomet yra gyvybės atėmimas konkrečiam žmogui.

Žmogaus gyvybės apsauga yra nelygstamos moralinės svarbos uždavinys, peržengiantis tautų, religijų, pasaulėžiūrų, ideologijų, partinės priklausomybės ribas. Todėl palaikome siekius suteikti kuo didesnę apsaugą žmogaus gyvybei nuo pat jos prasidėjimo momento ir raginame visus geros valios politikus, visuomenininkus ir kitus piliečius prisidėti prie šių pastangų.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius,
Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis,
Vilniaus ir Lietuvos Stačiatikių arkivyskupas Inokentijus

© 2013 „XXI amžius“