Įsčių žmogaus šauksmas

Dr. Julius Gvergždys

Seimas pradėjo svarstyti abortų draudimo įstatymą. Per pirmąjį balsavimą jam buvo pritarta labai trapia, tiktai dviejų balsų persvara. Negimusių kūdikių genocidui Lietuvoje pritaria Seimo liberalai ir dauguma socialdemokratų. Dabar galiojantis abortų įstatymas yra sovietinių laikų reliktas ir niekaip neatitinka ne tiktai krikščioniško mokymo apie gyvybės saugojimą sampratos, bet ir paprastų bendražmogiškų etinių normų. Šiuo atveju mums sektinu pavyzdžiu gali būti Lenkija, Malta bei Airija, kur abortai yra draudžiami. Labai norėtųsi tikėti, kad šis straipsnis padės kai kuriems Seimo nariams ryžtingiau apsispręsti būsimo kito balsavimo Seime metu ir palaikys siūlomą įstatymą.

Mieli tėveliai ir mamytės, ačiū Jums, kad suprantate Dievo valią ir jos paskatinti ryžtatės pradėti naują gyvybę ir leidžiate jai ateiti į kol kas nepažįstamą, bet nuostabų žemiškąjį gyvenimą. Kaip nuostabu, dar neišvydusiam dienos šviesos, dar nepamačiusiam Jūsų, mamyte ir tėveli, besišypsančių laimingų ir linksmų veidų, nepajutus pirmo švelnaus Tavo, mamyte, rankų prisilietimo, pirmiausia patirti Dievo meilę, kuri ir paskatino Jus pašaukti naują žmogų į šį pasaulį. Nežinau, ar Jūs už tai dėkojate Aukščiausiajam, bet Jūsų pradėtoji naujoji gyvybė Jam tikrai dėkoja be perstojo. Tai – juk Dievo stebuklas, kuriame ir Jūs esate pakviesti dalyvauti. Tai – Dievo Tėvo pradėto pasaulio kūrimo tąsa, kurio tikrosios paslapties mes kol kas nepajėgūs suprasti. Todėl Jūs, brangieji mamyte ir tėveli, paprasčiausiai tiktai vykdote Dievo valią, kuriai žmogus privalo besąlygiškai paklusti, jei nenori nupulti ir nusidėti Visatos Viešpačiui. Už tai Jūsų lauktų pirmųjų žmonių likimas, grėstų amžinosios laimės praradimas bei niekad nesibaigiantis skausmas ir graužatis. Neabejoju, kad Jūs puikiai suvokiate tą Dievo valią ir sutartinai atsiliepiate į Jums dovanotą Jo meilę.

Tad nuo pradžių pradžios Jūsų pradėtas naujas žmogus junta Jūsų ir Aukščiausiojo rūpestį juo ir jam sudarytos komfortiškos bei saugios sąlygos augti ir vystytis. Nieko nėra palaimingesnio Jūsų pradėtam kūdikiui, kaip justi aplink save saugią aplinką ir turėti nepavojingas gyvenimo sąlygas. Tuo metu aplinkinis pasaulis jam nekelia jokių grėsmių bei pavojų, o jis per atstumą jaučia savo mamytės ir tėvelio švelnių rankų glamones ir šilumą. Sunku įsivaizduoti, kaip jis trokšta kuo greičiau Jus išvysti ir Jums padovanoti savo pirmąją šypseną ir pasveikinti savo skardžiu kaip ankstyvo pavasario vieversėlis balsu. Tačiau...

Tačiau vieną dieną virš jo nuostabaus pasaulio pradeda tvenktis baisios ir kruvinos audros debesys. Visa savo esybe jis pradeda jausti prie jo besiartinantį ir siaubą keliantį mirtiną pavojų. Miela mamyte, Tu niekada nesuprasi jo begalinės tragiškos savijautos, kai jis pradėjo nebejausti Tavo jį globojančio kūno šilumos. Dabar jį, visiškai gležną, bejėgį, ką tiktai Jūsų pradėtą naują žmogų pradėjo krėsti besiartinančios mirtinos lemties nuojauta. Suvokite, kad jis niekaip negali suprasti, kuo Jums nusikalto, kad jam paskelbtas jau nebeatšaukiamas ir neapskundžiamas mirties nuosprendis. Kuo jis – būsimas naujasis žmogus, vos bepradėjęs pirmas gyvenimo dienas, – Jums nusidėjo ir nusikalto Tau, mamyte, asmeniškai? Kodėl Tavo ir tėvelio meilė jam virto neapykanta, kuri užvaldė širdį ir protą? Kodėl Tu, mamyte, nori gyventi, o jam neleidi? Kas Tau suteikė teisę atimti iš jo Dievo dovanotą gyvybę ir neleisti ateiti į šį pasaulį vykdyti Viešpaties jam skirtų pašaukimo pareigų? Juk Tavo ir jo gyvybė bei gyvenimai jums nepriklauso, nėra jūsų nuosavybė. Kaip Tu išdrįsai sukilti prieš Dievą, nepaklusti Jo valiai, atsisakyti Tau patikėtų motinystės pareigų, kurios kaip tik kilnina ir išaukština moterį, priartina ją prie Dievo Kūrėjo. Nusprendusi jo atsikratyti, Tu save žudai ir jį, pasmerki savo sielą dar baisesnėms kančioms ir procedūrai, vadinamai abortu. Kaip save pateisinsi teisiškai ir morališkai, žengdama tą sau siaubingą ir jam pražūtingą žingsnį? Kodėl, mamyte, Tu atsisakai savo, kaip motinos, tiesioginių pareigų perduoti žmogiškąją gyvybę būsimiems palikuonims? Tos pareigos Tau suteiktos ir patikėtos Dievo. Juk mamytės ir tėvelio tarpusavio meilė savo esme skirta vaikų gimdymui bei auklėjimui. Nejaugi jau pamiršote, kad santuokinė meilė iš Tavęs ir tėvelio reikalauja atsakingų gimdytojų pareigų suvokimo ir vykdymo? Mamyte, man jūsų gaila, kad Tu nesupranti kasdien kalbamos „Sveika, Marija“ maldos žodžių prasmės. Juk joje sakoma: „Sveika, Marija, malonės pilnoji! Viešpats su Tavimi, Tu pagirta tarp moterų...“ Tai yra simbolinė krikščioniška pradėtosios gyvybės samprata. Nors jūsų pradėtas kūdikis yra abipusės meilės vaisius, bet jis priklauso Viešpačiui, yra Jo nuosavybė ir nėra, kaip gal jūs galvojate, Tavo kūno dalis. Jis yra visai kito ir atskiro žmogaus kūnas, kuris yra Dievo patikėtas Tau, kad juo motiniškai rūpintumeis ir jį maitintum.

Taigi, nuspręsdama jo atsisakyti, Tu, mamyte, visų pirma sulaužai Dievo žmonėms duotą meilės įsakymą. Pagaliau Tu sulaužai ir Dekalogo penktąjį įsakymą, kuris gina jo gyvybę, tvirtindamas: „Nežudyk!“ Taigi, turėdamas ir naudodamasis visiška jam Dievo suteikta teise gyventi, jis, mamyte, niekuomet nepateisins Tavęs bei Tavo apsisprendimo, ir, jei tai galėtų išreikšti žodžiu, griežtai prieštarautų tokiam pražūtingam Tavo žingsniui.

Jei Tau, mamyte, trūksta dvasinės stiprybės ir blaivaus apsisprendimo, kreipkis pagalbos į Dievą ir paskaityk Šventąjį Raštą, kuriame aiškiai yra pasakyta: „...neišliesite nekalto kraujo...“ Tad kuo jis yra jau nusikaltęs? Jo, nekalto ir bejėgio, negalinčio apsiginti, nužudymas būtų pati bjauriausia, baisiausia ir šlykščiausia žmogžudystė. Argi, mamyte, įsivaizduoji save, kaip motiną-žudikę? Žilos senovės aforizmas sako: „Geriau dešimt kaltų išteisinti negu vieną nekaltą nubausti“. O čia niekuo nekaltą ruošiamasi pasmerkti mirčiai pačiu sadistiškiausiu būdu – jis gyvas bus suplėšytas į gabalus.

Mūsų krikščioniškoji šeima pagal Bažnyčios mokymą yra mažoji namų bažnyčia. Tavo, mamyte, apsisprendimas abortui ją padarys žmogžudžių gauja. Mylimi tėveliai, supraskite, kad šeima – tarpusavio pagalba ir šio laikino bei būsimojo amžinojo gyvenimo teisių bendrystė, – o jūs vienas kitą stumiate į nusikaltimą, į baisią nuodėmę ir moralinę pražūtį. Supraskite, kad šeima – tarpusavio meilė. Argi po to, kas ruošiamasi su nauju žmogumi daryti, bus galima mylėti savo būsimo kūdikio žudiką. Toks nusikaltimas ir nekaltas kūdikio kraujas niekuomet nesustiprins šeimos bei tarpusavio meilės.

Žinokite, kad nužudžius vieną kūdikį, kiti vaikai paveldės ne tiktai jūsų fizines, bet ir dvasines savybes. Tad jūsų apsisprendimas tam kruvinam žingsniui bus tam tikras žiaurumo indėlis į šeimos genetinį fondą, kuris gali atsiliepti būsimų nužudytojo broliukų ir sesučių psichikai. Be to, dvasinės savybės kartais persiduoda ir kelioms kartoms. Todėl, mylimi tėveliai, apsisprendę kūdikio sunaikinimui, jūs nusikalsite ne vien tiktai prieš nužudytąjį, bet ir prieš kitus būsimus savo vaikus. Jūsų nesuvokiamas žiaurumas kūdikio atžvilgiu gali persiduoti kitiems vaikams, kurie, neduok Dieve, gali tapti net jūsų pačių žudikais.

Tikinčiam žmogui negimusios gyvybės nužudymas yra ne tiktai moralinis nuopuolis bei degradacija, bet didžiulės ir baisios dvasinės bedugnės atsivėrimas. Sulaužius penktąjį Dekalogo įsakymą, nutrūksta žmogaus ryšys su Dievu, jis lieka be Dievo...

Labai gaila ir graudu, kad užplanuotas negimusios gyvybės nužudymas mūsų dviveidėje visuomenėje dažnai vadinamas, neva, moksliniu terminu „šeimos reguliavimas arba planavimas“. Toks veiksmas šeimai palieka tiktai nuogą seksą, kuris yra šeimos bei asmenybės griovimo įrankis. Atmink, mamyte, kad pirmosios moters vardas buvo Ieva – „gyvenimas“. Vardas moters, kuri ryžtasi nužudyti savo įsčių vaisių, yra „mirtis“. Tokios motinos tampa savo kūno demonais, nes tą vietą, kurią Dievas sukūrė ir skyrė žmogiškos gyvybės pradėjimui ir auginimui, jos pavertė žudymo vieta, kur budelis sunaikina jos kūdikį – sūnų ar dukrą. Po to jų kūneliai atranda vietą kokiame nors sąvartyne. Paradoksaliausia yra tai, kad Tu, mamyte, po tokios egzekucijos įsižeisi, jei kas nors suabejos Tavo padorumu.

Suprask, kad žmogžudystė iš šalto apskaičiavimo, dėl visiškai neaiškios ir abejotinos naudos yra pati niekšingiausia. Tai – pats baisiausias žmogaus nuopuolis. Tik karo metu yra daug žiaurumų, o čia žmogžudys (žmogžudė) nužudo bejėgį.

Jei, mamyte, Tavęs galėtų paklausti dar negimęs kūdikis, ar Tu myli savo tėvynę, tai neabejotinai atsakytum: „Taip“. O tėvynė – visų pirma jos žmonės. Tie tėvai, kurie žudo savo vaikus, žudo savo tėvynės ateitį, vykdo savo tautos genocidą.

Mūsų kasdienio gyvenimo iškrypimas, šeimų irimas ir beveik nemažėjantis abortų skaičius – tarpusavyje susiję. Pastaraisiais metais pastatyta nemažai naujų bažnyčių, tvarkomos senos, lankančiųjų bažnyčias skaičius didėja, tačiau abortų skaičius labai nežymiai mažėja. Kuo paaiškinti tokį paradoksą? Deja, didėjant bažnyčių ir tikinčiųjų skaičiui, nuolat daugėja vietų, kur prekiaujama pornografija bei seksu, demonstruojami iškrypėlišką gyvenimo būdą propaguojantys filmai bei visokie kiti dvasiniai nuodai. Šių dienų žmonės gyvena cinizmo ir vertybių kaitos atmosferoje. Mūsų gyvenimas panašus į gyvenimą žmonių, kuriems statomos ligoninės, bet tuo pat metu greta statomi ir atominiai reaktoriai, kurie spinduliuoja mirtinai nuodingus ir pavojingus spindulius, todėl sužeista siela be ilgos ir tikros atgailos negali gauti Šventosios Dvasios dovanų, negali dirbti vaisingo dvasinio darbo. Susidaro uždaras ratas.

Bet kuri nuodėmė įveikia kelias vystimosi pakopas. Prieš nužudydama savo įsčių kūdikį moteris padaro dar kelias nuodėmes. Pirmiausia ji savyje nužudo meilę savo kūdikiui. Tai – vidinis Kristaus išsižadėjimas. Po to ji savyje sunaikina moteriai būdingą motinystės instinktą. Vėliau tokia moteris savo vidumi atsisako kūdikio, vertina jį kaip svetimkūnį. Pagaliau ji paneigia Dievo teisę į jos kūdikį, elgdamasi su juo kaip su kokiu nors daiktu. Galiausiai ji nepaiso penktojo Dievo įsakymo. Priešpastatydama savo egoizmą kūdikio gyvybei, ji atsisako savo kasdieninio gyvenimo kryžiaus, o, nužudydama jį, tokia moteris paniekina ir sutrypia savo kryžių, užslopina savo sąžinę. Ji tampa moraline žmogžude, o aukščiausia vertybe laiko save. Toks veiksmas yra koncentruotas ir rafinuotas egoizmo bei egocentrizmo pasireiškimas. Prieš fiziškai nužudydama kūdikį, moteris pirmiausia jį nužudo savo širdyje, mintyse. Kadangi kūdikis organiškai yra susietas su savo motina, jis instinktyviai jaučia besiartinantį pavojų, būsimos mirties siaubą. Tokie moraliniai tėvų nusikaltimai persiduoda jų palikuonims, sukelia įvairias nervų sistemos ligas bei apsigimimus. Tokių nekaltai nužudytų kūdikių kraujas šaukiasi dangaus keršto. Toks kūdikių žudymas drauge su kitomis žmonijos nuodėmėmis gali jai sukelti nenuspėjamų sukrėtimų ir kataklizmų, kurių pradmenis jau galime pastebėti šiandien.

Šiandien žmonija visiškai pamiršo meilę Dievui, todėl tapo nelaiminga, o visi civilizacijos pasiekimai virsta sielų kapų antkapiais. Ar daug šiandien laimingų žmonių? Pastovus nepasitenkinimas dabartimi, susvetimėjimas virsta pykčiu, noru viską naikinti ir griauti. Išoriškai tai pasireiškia narkomanija, alkoholizmu, sadizmu šeimoje, nacionalizmu, tironija, nesuvokiamais žiaurumo aktais. Nesaugumo ir bejėgiškumo jausmas sukelia daugybę nervinių bei psichinių ligų. Žmogaus dvasinis tuštumas daro žmogų silpno charakterio sutvėrimu. Mūsų visuomenė labai sunkiai serga ir yra labai nelaiminga. Visų depresijų ir isterijų pradžia – egocentrizmas, meilės deficitas, katastrofiškas nesugebėjimas ir nenoras mylėti žmogų bei Dievą.

Šiame etape iškyla šeimos vaidmuo ir reikšmė. Ne veltui apaštalas Paulius šeimą pavadino namų bažnyčia. Joje ugdomi pareigos ir nuolankumo jausmai, čia išmokstama tarnystės. Šiandien krikščioniška šeima privalo vienytis tikėjimu, malda ir gailestingumu. Ji yra pirmoji krikščioniškoji vaikų mokykla. Piktasis stengiasi sugriauti Bažnyčią iš išorės ir vidaus, sunaikinti šeimą. Pats baisiausias šėtono ginklas, naudojamas šeimos griovimui, – negimusių kūdikių žudymas pačių tėvų rankomis. Visiškai nepaisoma Dievo valios, iškreipiama šeimos idėja ir prasmė. Šeima iš namų bažnyčios tampa plėšikų landyne.

Kūdikių žudymas žudo sutuoktinių meilę, ardo šeimas, perauga į vienas kito nuolatinę moralinę žmogžudystę, prišaukia pačias tamsiausias pragaro dvasias. Tokiose šeimose pradeda viešpatauti tamsios demoniškos jėgos, kurios pavergia žmogaus sielą. Gimtieji namai tampa nebemieli ir svetimi šeimos nariams, pradeda reikštis neapykanta, imama ieškoti neegzistuojančiuos laimės.

Nekaltų kūdikių kraujas šaukiasi dangaus. Daug kur literatūroje galima rasti pasakojimų apie tai, kaip žmogžudžiai pajunta neapsakomą sąžinės graužatį, vidaus kančias. Nekaltų kūdikių žudikai, nors ir išvengia žemiško teismo, tačiau iki Dievo teismo jie nužudo savo sielą, praranda žmogišką širdį ir gyvena dvasinėje tuštumoje bei šaltyje.

Mielos mamytės ir mylimi tėveliai, atsikratykite šios baisios nuodėmės, kuri užtemdo jūsų širdyje Dievo paveikslą, užmuša jumyse tai, kas tyra ir gera. Prisiminkite begalinį Dievo gailestingumą. Jis laukia jūsų tikros ir atviros atgailos, kuri ir bus tikroji jūsų auka: „kas aukoja padėkos atnašą, mane pagerbia, ir tam, kuris taiso savo kelią, aš parodysiu Dievo išganymą“. Nuo Švenčiausiojo Sakramento ir išpažinties prasideda apsivalymo kelias ir išsilaisvinimas iš nuodėmės. Kristaus įsteigtoji Bažnyčia laukia kiekvieno jūsų sugrįžimo su meile ir viltimi.

© 2013 „XXI amžius“