Vasara, kai dirbau statybose

Arminas Mockevičius

Važiuodamas miestu ir matydamas dirbančius kelininkus, statybvietėse vaikščiojančias žmogystas, prisiminiau savo darbą statybų įmonėse vasarą. Keista, kad tokiuose pavojinguose darbuose mažai tvarkos apskaitos ir labai daug saviapgaulės.

Tai buvo maždaug prieš septynerius metus, buvau gana pasitikintis jaunuolis, ką tik baigęs mokyklą, tačiau tada dar nebuvau toks iniciatyvus ir galvojau, kad pinigai atneša gyvenime laimę, ir pradėjau dirbti tik dėl pinigų. Statybose buvau naujokas. Keista, tačiau ypatingų saugos instrukcijų neatsimenu turėjęs. Kai atėjau į statybvietę, nustebau, kad niekas ypatingai manimi nesirūpina, darbo neskiria, tačiau vėliau supratau, kad didelė dalis žmonių ten imituoja darbą. Vieną kartą tiesiog stovėdamas, rašydamas mobiliuoju telefonu žinutę gavau priekaištą iš savo brigadininko, kad nieko nedirbu, nors buvau atlikęs visus jo nurodymus ir laukiau naujų. Pamatęs mano konfliktą su brigadininku kitas darbuotojas man patarė pasiimti lentą ir vaikščioti, tada visiems įtiksiu. Atrodytų, genialus patarimas, tačiau niekada nemėgau apgaudinėti, ir man pasirodė kvaila taip elgtis (matyt, toje įmonėje daug kas taip darė, nes po kelių metų ji bankrutavo). Taigi, tai buvo pirmas žingsnis, kuris neleido pritapti prie ten buvusios tvarkos. Antras buvo, kai važiuodamas į darbą (mus vežė autobusas į miestelį šalia Marijampolės) ir iš darbo atsisakiau „įkalti“, nors tuo metu nebuvau nusistatęs prieš alkoholio vartojimą, bet tiesiog tuo metu visiškai nevartojau dėl to, kad norėjau vairuoti po darbo, ir šiaip atrodė šiek tiek kvaila gerti prieš ir po darbo, deja, didelė dalis statybose dirbančių taip negalvoja, ir dėl šito savo principingumo buvau, lengvai tariant, nesuprastas.

Kitas keistas paprotys statybose – „tas, kas rūko, tas nedirba“, – sakyčiau, skatinantis žmones žaloti save, ir iš tiesų jis būtų labai lengvai išgyvendinamas: vadovai gali mokėti priedus nerūkantiems, bet dažniausiai tai nedaroma, o mokami priedai šiaip sau, nes tokiose įmonėse vadovai patys rūko.

Keista, tačiau nors ir nepritapęs prie kompanijos, bandžiau susikurti įdomią darbo vietą – visą dieną nieko neveikti juk žiauriai nuobodu, todėl po gana atkaklių „derybų“ su brigadininku mane paaukštino iš „šiukšlių“ ir „armatūros pjaustymo“ eksperto į „betonavimo brigados“ praktikantą. Tada aš dirbau gana sunkiai, tačiau turint galvoje, kad statybose yra ne patys maloniausi garsai, klausydavau ausinuko ir dėl to pelniau dar vieną minusą iš valdžios, tačiau tik dabar supratau, kad tai – ne šiaip sau taisyklė, o sukurta dėl mano saugumo, jei būtų taip paaiškinta, tada būčiau pritaręs šiai minčiai. Taigi, bėgo dienos, darbas visai patiko, tačiau gal dėl to, kad negėriau, gal dėl nuolatinių konfliktų su brigadininku gavau pasiūlymą išeiti iš darbo. Tiesą pasakius, apsidžiaugiau ir iš karto sutikau.

Antras darbas tą pačią vasarą buvo santechnikos įmonėje, tačiau dar toliau nuo tėvų ir gimtojo miesto Marijampolės, Klaipėdoje. Iš tiesų tai buvo šauni patirtis prieš studijas pagyventi tarp suaugusių žmonių, vyrų, kurie ištrūko iš žmonų kontrolės. Taigi turėjau pasijausti laisvas ir gyventi sau, ir iš tiesų tai pradėjau daryti. Pirmomis dienomis buvo smagu. Darbas irgi patiko, nes buvo orientuotas į rezultatą: nudažyk šituos vamzdžius, apšiltink juos, atnešk radiatorius į reikiamas vietas, padėk iškloti šildomas grindis. Brigadoje buvo visi dirbantys, tačiau buvo vienas, kuris gerdavo, kaip juokavo bendradarbiai, jau „7.30 alų“ pradėdamas nuo 7.30 val. Iš tiesų tas asmuo buvo pašaipos objektas, teisingai liaudyje sako, kad iš girto galima juoktis, taigi euforija baigėsi, kai sulaukiau vakaro, kai beveik visi atsipalaidavimui gėrė alų, supratau, kad rojaus žemėje nėra, vėl turėjau teisintis, kodėl negeriu, nes paprastas atsakymas „nenoriu“ niekada netinka, o ir pats nebuvau tvirtai nusprendęs negerti, todėl visada teisinausi, netgi sakiau, kad negeriu, nes rūkau žolę, tai buvo gera taktika, kad nesikabinėtų dėl gėrimo, tačiau bloga taktika, nes tada pradėjo šaipytis iš mano tariamo „pomėgio“.

Bėgo dienos, darbai klojosi gerai, kadangi buvome prie jūros, tai spėdavome pabūti ir Palangoje – džiaugiausi, kad galėjau būti už vairo. Tačiau atėjo diena, kai neatlaikiau spaudimo ir pradėjau atsigerti alaus su kompanija, keista, bet po kelių savaičių jau gėriau ne tik alų vakarais, bet ir stipresnius gėrimus (kaip tikras „vyras“), o dar išmokau ir gydytis nuo ko susirgau, per kelias savaites išėjau visą gėrimo universitetą su daugybe vėmimų. Tuo metu galvojau, kad čia aš taip stiprinu savo kažkokį slaptą raumenį, kuris atsakingas už alkoholio skaidymą. O dėl ko tai dariau? Galvojau, kad trečio kelio nėra, reikia išmokti gerti tam, kad palaikytum gerus santykius su aplinkiniais. Iš tiesų buvau kvailas iki ausų dėl tokios mąstysenos. Kas gali daugiau išgerti? Tik tas žmogus, kurio kūnas prisitaiko prie alkoholio. O kieno kūnas geriausiai prisitaikęs? Išeikite į gatvę, dažnai tuos žmones sutiksite prie konteinerių arba taros supirkimo punktų. Jei norite tokie tapti, grūdinkite savo „slaptą alkoholiko raumenį“. Tik dabar supratau, kad trečias kelias yra. Tiesa, jis reikalauja truputį pastangų – turi išmokti pasakyti „ne“ aplinkiniams ir pats prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tai – sudėtinga užduotis didelei daliai žmonių.

Taigi priėjau prie tokios ribos, kad su kompanija bešvęsdami mano išleistuves sugebėjome gerti kelias dienas, todėl dvi dienas darbas, galima sakyti, nevyko. Vieną dieną buvo taip bloga, kad sugebėjau tik padėti pernešti įrenginį ir gultis ant putų polistirolo ir gulėti, nes miegoti nepavyko, tačiau džiaugiuosi, kad negėriau toliau, nes galbūt jau dabar nerašyčiau, nors proga buvo (kaip visada jų yra). Visa brigada, išskyrus vieną ramų ir tikrai malonų žmogų, kurį ir dabar atsimenu su kuo didžiausia pagarba, gėrė. Keista, bet priekaištų iš valdžios negavau, visi šitą įvykį suprato ir dangstė prieš savininką, tiesą pasakius, jei būčiau gavęs bent papeikimą iš savininko, galbūt tai būtų sustabdę mane nuo tolesnių klaidų, susijusių su alkoholio vartojimu, bet gavau tik palaikymą. Tai suteikė daugiau pasitikėjimo vartojant alkoholį. Išėjęs tokią mokyklą tapau „ekspertu“, kuris pradėjo mokyti kitus gerti.

Pasinaudodamas proga noriu atsiprašyti visų, kurie dėl mano patarimų išgėrė bent vieną taurelę alkoholinio gėrimo, kurie pasijuto nemaloniai po mano įtikinėjimų arba įžeidinėjimų, kai buvau neblaivus, atleiskite man kaip ir kitiems neblaiviems, juk ir aš, ir jie tikrai nežino, ką daro. Iš tiesų iš savo patirties galiu pasakyti, kad žmogus, nustojęs gerti, dar bent mėnesį jaučia neigiamas alkoholio vartojimo pasekmes. Kai kas neištveria ir pradeda po truputį jį vėl vartoti. Gaila, bet po truputį, saikingai gerti didžioji dauguma žmonių nesugeba ir tą ribą peržengia ne taip jau retai. Gaila, kad, kai ta riba peržengiama, dažnai žmogus gauna palaikymą iš kitų, o ne kritiką. Iš tiesų tokiems žmonėms būtent kritika yra labiausiai reikalinga, tačiau kritika iš artimų žmonių veikia ne taip gerai, kaip iš tų, kurie yra artimi, didesni ar mažesni autoritetai, o kartais nepažįstamo žmogaus žodis gali padaryti stebuklus (čia nekalbu apie minėtus asmenis prie konteinerių, jiems reikalinga pagalba ir gydymas, nors dažnai paklausus, ar jis – alkoholikas, žmogus atšauna, kad ne).

Manau, per kelis metus nedaug kas pasikeitė statybose – ne kartą mačiau specialia apranga apsirengusius žmones, parduotuvėje perkančius alkoholinius gėrimus. Gal dėl to mūsų namų sienos kreivos, po kelerių metų pradeda skilinėti, kai kuriuose kambariuose – per šalta, kai kuriuose – per karšta, ir daug kitų problemų, kurių priežastis – alkoholiu aplaistytos statybos.

© 2013 „XXI amžius“