Iššūkiai krikščioniškai šeimai

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ

Žemaičių Kalvarijos atlaiduose visada gausu šeimų Klier. Felikso Špoko nuotrauka

Šeimos metų proga į Žemaičių Kalvariją mus sukvietė Švč. Mergelė Marija, Krikščioniškų Šeimų Karalienė. Su ja dėkojame Dievui už mūsų šeimas ir meldžiame joms gausios Dievo palaimos.

Tik ką girdėjome Evangelijos pasakojimą apie vestuvių pokylį. Du jauni žmonės, prieš metus susižadėję, šventė savo santuoką. Savo džiaugsmu jie dalijosi su giminėmis, kaimynais ir draugais. Tarp pakviestųjų buvo ir Galilėjos Mokytojas bei jo motina Marija.

Ilgus amžius panašiai darydavo visi lietuviai. Būdami pagonys, jie savo šeimoms prašydavo dievų pagalbos, o kai prieš šešis šimtmečius priėmė krikščionybę, savo santuokinį gyvenimą pavesdavo Dievo globai. Sutuoktiniai prie altoriaus prisiekdavo, kad bus ištikimi ir iki mirties dalysis džiaugsmais bei vargais. Praktikuojantys katalikai ir dabar panašiai elgiasi. Šiandien dėkojame Dievui už visus atsakingai žvelgiančius į šeimos gyvenimą. Taip pat prašome Dievo gailestingumo tiems, kurie šeimos gyvenime turi sunkumų arba tiesiog vengia įsipareigoti, nes mąsto, kad tai apribos jų laisvę.

Maždaug prieš 40 metų pasaulyje pradėjo smarkiai keistis požiūris į šeimą. 1968 metais Amerikoje prasidėjusi seksualinė revoliucija išplito ir Europoje, šiuo metu ji pasiekė ir Lietuvą. Jauni žmonės labai dažnai nenori įsipareigoti, nenori auginti vaikų, nebent vieną, nori tik niekuo neįpareigojančio seksualinio malonumo. Per sovietmetį Lietuvoje atsirado žmonių, kurie pasitenkindavo tik civiline santuoka, ir juos buvo galima suprasti – ateistinė ideologija ne vienam sugriovė tikėjimą. Dabar einama dar toliau – vengiama net civilinio įsipareigojimo. Taip atsirado vadinamieji partneriai. Anksčiau žmonės drovėdavosi neatsakingo bendro gyvenimo, nes visi jį laikė nederamu ir nuodėmingu. Dabar partneriai ne tik nesidrovi neatsakingo gyvenimo, bet net pretenduoja vadintis šeima ir siekia, kad valstybė gintų jų teises.

O gal toks gyvenimas yra normalus, o atsakingai kuriama šeima – tik atgyvena, praeitis, kuri jau niekada nesugrįš? Kaip sovietmetį buvo tyčiojamasi iš tikinčių žmonių, panašiai dabar niekinamos normalios šeimos. Interneto erdvė pilna straipsnių, kuriuose rašoma, kaip santuokos būdu sukurtose šeimose engiamos moterys, kaip jose kenčia vaikai ir panašiai. Atrodo, patys laimingiausi yra tik partneriai. Vykdoma kova prieš normalią šeimą ir ji yra gerai finansuojama. Pasirodo, kad Lenino idėjos griauti normalią šeimą kaip buržuazinės visuomenės produktą nemirė ir po šimto metų atgyja prisidengdamos laisve ir žmogaus teisėmis.

Taip, laisvė yra labai brangi, nes teikia galimybę daryti protingus, sau ir visuomenei naudingus sprendimus, bet laisvė teikia ir galimybę būti egoistu bei laužyti net prigimtinį įstatymą.

Ką kalba prigimtinis įstatymas? Dievas sukūrė vyrą ir moterį ir jiems skyrė užduotį – daugintis ir apvaldyti žemę. Jėzus Kristus aiškiai pasakė: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. (...) Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 5–6). Jėzus Kristus savo dalyvavimu Kanos vestuvėse patvirtino dviejų žmonių santuoką ir net padarė pirmąjį stebuklą, kad toje šventėje netrūktų džiaugsmo. Bandymas atmesti santuoką – tai bandymas elgtis ne tik prieš krikščionišką religiją, bet ir prieš prigimtį. Seksualinis gyvenimas yra tampriai susietas su atsakinga meile ir atvirumu gyvybei. Atskirtas nuo šių pagrindinių tikslų jis yra žmogų naikinanti jėga.

Neatsakingas seksualinis gyvenimas keičia santykį su žmogumi. Žmogus paverčiamas daiktu, kuriuo galima pasinaudoti ir numesti. Labiausiai sudaiktinama ir paniekinama moteris. Karingos feministės kovoja už moterų lygybę su vyrais, bet užmiršta svarbiausią kiekvienos moters teisę – būti ne daiktu, bet mylimu Dievo kūriniu.

Viena iš didžiausių mūsų visuomenės bėdų yra baimė turėti vaikų. Pasiteisinimo argumentai – studijos, karjera, darbas ir t. t. Skandalinga demografinė padėtis daugelyje Europos šalių, ne išimtis ir Lietuvoje, yra tarsi Dievo bausmė už netvarkingą elgesį, ne pagal Kūrėjo planą naudojamas kūrybines galias. Sakau – tarsi Dievo bausmė, nes Dievas žmogų myli ir jo nebaudžia. Pats žmogus save nubaudžia, kai eina ne prigimties, bet savo egoizmo diktuojamais keliais.

Ar prie altoriaus sukurta santuoka garantuoja, kad iki mirties neiškils jokių sunkumų? Deja, negarantuoja. Galilėjos Kanos vestuvės primena, kad net pasikvietus Jėzų į vestuves gali „pritrūkti vyno“, tai yra gali atsirasti bėdų ir didelių sunkumų. Nuo įvairių pagundų neapsaugota nei viena šeima. Santuoka bažnyčioje neapsaugo žmonių nuo alkoholizmo, egoizmo, net negarantuoja, kad meilė gali tverti visą gyvenimą, jeigu ji nesaugoma. Todėl reikia Dievą pasikviesti ne tik į vestuves, bet ir į visą santuokinį gyvenimą. Reikia nuolat budėti, kad būtų paisoma Dievo kelio.

Neseniai palaiminau man artimą šeimą, šventusią santuokinio gyvenimo 60-metį. Užaugino penkis vaikus ir išleido juos į gyvenimą, o dabar džiaugiasi, kad jie dažnai su savo atžalomis aplanko ir nepalieka tėvų vienų. Laiku prisiimta atsakomybė visuomet neša gražiausius vaisius.

Galilėjos Kanos vestuvėse dalyvavo Jėzaus Motina ir jos prašymu Sūnus vandenį pavertė vynu. Šis pavyzdys teprimena ne tik šiandien, kai švenčiame Krikščioniškų Šeimų Karalienės atlaidus, bet visuomet savo šeimas patikėti Švč. Mergelės Marijos meilei ir globai.

Homilija, pasakyta liepos 5-ąją didžiuosiuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose 

© 2014 „XXI amžius“