Šv. Jonas Krikštytojas – blaivybės ir doros globėjas

Mindaugas BUIKA

Šv. Jono Krikštytojo galva Nuotauka iš Unamsanctamcatholicam.blogspot.com

Mikelandželas Karavadžas. Šventojo Jono Krikštytojo kankinystė. 1608, paveikslas Maltos sostinės Valetos katedroje

Mikelandželas Karavadžas. Salomė. 1607-1610, paveikslas iš Londono nacionalinės galerijos

Iškreiptas Joninių šventimas

Šv. Jono Krikštytojo, kaip „blaivybės ir doros globėjo“, įvardijimas daugeliui Lietuvoje galėtų pasirodyti keistokas, žinant, kaip populiariai mūsuose yra švenčiamos Joninės. Kaip žinia, anksčiau mūsų šalyje ji niekada nebuvo skelbiama valstybine švente, skirtingai nuo savas tradicijas turinčios kaimyninės Latvijos, ir buvo apsiribojama liturginiu šv. Jono Krikštytojo gimimo paminėjimu bei kai kurių grupių pagoniškais Rasos ritualais ar tiesiog vardinių švebtimu. Valstybine ji dabar buvo paskelbta dėl alkoholinių gėrimų gamintojų ir prekeivių mafijos įtakingo lobizmo, siekiant Jonines padaryti masinio girtavimo „degtinės švente“ ar „alaus švente“, taip realizuojant susikaupusio alkoholio atsargas ir gaunant atitinkamą pelną. Todėl kartais ironiškai juokaujama, kad lietuviai – viena labiausiai prasigėrusių ir moraliai smukusių tautų Europoje, kurioje organizuotas nusikalstamumas yra tapęs ne tik „šešėline ekonomika, bet ir korumpuotu politiniu režimu, – pirmoji pasaulyje įsivedė ir oficialią „girtuoklystės bei palaidumo šventę“, kokia tapo valstybinės Joninės. Liūdnos tokio „šventimo“ pasekmės gerai žinomos: padaugėjo žūčių eismo nelaimėse, paaštrėjo sveikatos problemos, santuokinė neištikimybė žlugdo šeimų gyvenimą. Mūsų žiniasklaidoje su pajuoka, bet teisingai vertinama, kiek per Joninių šventimą – girtų lėbavimą ir orgijas – buvo pradėta nesantuokinių kūdikių ir kiek jų vėliau pagimdyta, bet dažniausiai nužudyta, atliekant chirurginius ar cheminius abortus. Kadangi tai visiškai priešinga krikščioniškiems principams ir Evangelijos mokymui, minėtą Joninių valstybinį šventimą – girtuokliavimą ir paleistuvavimą – tiktų apibrėžti kaip praktinę šėtoniško blogio apraišką.

Birželio 24 dieną yra švenčiamas šv. Jono Krikštytojo gimimas, apie kurį Viešpats angelas jo tėvui Zacharijui yra apreiškęs: „Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 14–15). Ir dar: „Jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus, įkvėpdamas neklusniesiems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą“ (Lk 1, 12). Todėl tokio tobulo Jėzaus pirmtako gimimo šventimas, kai net kone oficialiai įteisinama girtuoklystė ir seksualinis palaidumas (neva, per Jonines „viskas galima“), yra Evangelijai visiškai priešingas blogis, kuris ir vadinamas satanizmu. Prisimenant dramatišką šv. Jono Krikštytojo kankinystę, kuri Bažnyčioje minima tą pačią dieną, jo nukirsdinimas ir relikvijų perkėlimas liturgijoje paminimas ir rugpjūčio 29-ąją. Kaip pasakoja Evangelija, pretekstas šv. Jono įkalinimui ir susidorojimui su juo, buvo griežta valdovo Erodo kritika dėl santuokinės neištikimybės, kai jis, palikęs savo žmoną, neteisėtai gyveno „partnerystėje“ su savo brolio žmona. Erodo sugulovė dėl šios kritikos ypač neapkentė šv. Jono Krikštytojo ir troško jį nužudyti, bet išmintingesnis Erodas nedrįso tai padaryti, „žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą“ (Mk 6, 20). Proga pasitaikė, kai, pagonišku lėbavimu švenčiant Erodo gimtadienį, apgirtęs valdovas buvo sužavėtas partnerės dukros Salomės gražaus (matyt, erotiško) šokio ir svečių akivaizdoje jai pažadėjo atiduoti viską, ko panorės, net ir pusę karalystės. Šokėja nubėgusi paklausė motinos, ko prašyti, o toji, deganti neapykanta šv. Jonui Krikštytojui, nurodė, kad dukra prašytų pristatyti nukirstą Krikštytojo galvą ir dar ant padėklo! Erodas nuliūdo išgirdęs tokį prašymą, bet dėl svečių nesiryžo jo atšaukti ir tokia žiauri egzekucija buvo įvykdyta. Kaip buvo įsakyta, budelis „nuėjęs nukirto kalėjime buvusio Jono galvą ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o pastaroji atidavė ją savo motinai“ (Mk 6, 27–28). Baisu net ir pagalvoti, kad dabar per Jonines vykstančiomis girtuoklystės orgijomis yra tarsi piktdžiugiškai įteisinama tokia šv. Jono Krikštytojo žmogžudystė.

Atgaila ir tiesos kankinystė

Bažnyčia Joninių šventimą priima kaip ypatingą iškilmę, pabrėždama šv. Jono Krikštytojo pranašystės apie Viešpaties atėjimą bei pasirengimą tam esmę. Jonas buvo griežtas pranašas, kvietęs į atgailą ir ne pačiais maloniausiais žodžiais: „Angių išperos! Duokite tikrų atsivertimo vaisių. Ir nemėginkite ramintis, – aiškino per praėjusių Joninių šv. Mišių homiliją Kauno katedroje apsilankęs apaštališkasis nuncijus Lietuvoje Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana). – Jis kvietė žmones, o tai reiškia ir mus, išgyventi atgailos skausmą, kuris vėliau virsta apvalymo džiaugsmu, kalbančiu apie Viešpaties atėjimo džiaugsmą“. Taigi, tikrasis šv. Jono Krikštytojo gimimo (ir kankinystės) minėjimas turi būti pabrėžtinai doras ir blaivus, žinant, kad „didingumas Dievo akyse“, „negėrimas vyno ir jokių svaigalų“ ir „kupinumas Šventosios Dvasios“ yra trys neatskiriamos pranašo asmenybės savybės. Šv. Jono Krikštytojo kankinystės minėjimas – ištikimybės Dievo įsakymų tiesai paliudijimas savo krauju – primena, kad tam nėra ir negali būti jokių nuolaidų. „Tiesa yra tiesa, ir negali būti jokių kompromisų, – mokė popiežius Benediktas XVI 2012 metų rugpjūčio 29 dienos bendrojoje audiencijoje, aiškindamas Šv. Jono žūties esmę. – Pats krikščioniškas gyvenimas net ir šiandien reikalauja kasdienės kankinystės, ištikimybės Evangelijai, drąsos, kad Kristus augtų mumyse ir būtų Tas, kuris vadovauja mūsų mintims ir mūsų veiksmams. Bet, kad taip būtų mūsų gyvenime, privalome palaikyti tvirtą ryšį su Dievu“.

Taigi, reikia melsti, kad Krikštytojo radikalus tikėjimo ir gyvenimo liudijimas bei dangiškasis užtarimas įkvėptų mus išlaikyti Dievo pirmumą savo gyvenime, kad galėtume būti drąsūs Jo įsakymų liudytojai, o ne išdavikai, panirę į girtavimo ir seksualinio palaidumo liūną, kuo dažnai tampa valstybinis Joninių „šventimas“, kurį geriausia būtų iš viso atšaukti. Pats Jėzus aiškiai pripažino neprilygstamą Jono žmogiškosios asmenybės tobulumą, sakydamas, kad „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11). Apaštalams jo mokymas ir pamaldumas darė įspūdį ir ne veltui, kreipdamiesi į Jėzų išmokyti melstis, savo prašymą jie formulavo taip: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11, 1). Tačiau pats šv. Jonas Krikštytojas, kaip priminė popiežius Pranciškus per praėjusių Joninių liturginę iškilmę sakytoje homilijoje, nors ir buvo žinoma asmenybė, pas kurią plūdo daugybė žmonių ir kuri kalbėjo stipriais, širdį pasiekiančiais žodžiais, tačiau įveikė susireikšminimo pagundą. Jis klausinėtojams atsakęs, kad nėra Mesijas, o tik kelio Jam tiesėjas, rengiantis tautą Viešpaties atėjimui. Šv. Jonas gebėjo Šventosios Dvasios pagalba atpažinti „Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes“, o pats buvo pasirengęs mažėti dėl Viešpaties augimo ir buvo pripažinęs, jog „nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio“ (Mk 1, 7). Anot Šventojo Tėvo, būdamas pavyzdžiu ir šiandieninei evangelizacijai, šv. Jonas Krikštytojas atskleidžia kiekvieno krikščionio pašaukimą „skelbti ne save, bet kitą, ruošti kelią kitam: Viešpačiui“. Krikščionis turi išmokti atpažinti tikrąją tiesą ir atskirti ją nuo to, kas atrodo kaip tiesa, bet yra melas, būti įžvalgos žmogus“, kuris savo kuklaus, blaivaus ir doro gyvenimo liudijimu ruoštų Viešpaties atėjimą, kad Jis „galėtų augti kitų širdyse ir sielose“.

Praktinis siūlymas: Galbūt galima būtų įstatymu panaikinti Lietuvoje valstybinį Joninių šventimą, faktiškai legalizuojantį nuodėmingą lėbavimo karnavalą, ir sutvirtinti prasmingą bažnytinį šv. Jono Krikštytojo minėjimą, kuris dabar dažnai tėra tik „figos lapelis“ proginės girtuoklystės ir palaidumo pridengimui. Kompensuojant tą „praradimą“, valstybine nedarbo diena paskelbti nepalyginamai svarbesnę ir maždaug tuo pat laiku Bažnyčioje minimą Kristaus Kūno ir Kraujo šventę – Devintines. Taip visuomet buvo mūsų katalikiškoje Tėvynėje ir dabar yra mūsų kaimyninėse šalyse Vokietijoje ir Lenkijoje, o viešai šlovinant Eucharistinį Jėzų, reikėtų tęsti šv. Jono Krikštytojo pradėtą kelio Viešpačiui tiesimą. Tada nereikės „Corpus Christi“ šventės su iškilmingomis procesijomis nuolat kilnoti į sekmadienį, siekiant gausesnio tikinčiųjų dalyvavimo, bet, kaip numatyta popiežiaus Urbono IX lygiai prieš 750 metų, ją švęsti būtent ketvirtadienį po Sekminių oktavos. Taip būtų prasmingai prisimintas ir Didysis Šventosios savaitės ketvirtadienis, kai per Paskutiniąją vakarienę pats Viešpats įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą, kuris yra Bažnyčios gyvenimo centras ir viršūnė.

© 2014 „XXI amžius“